Rudens gėrybės Henriko Gudavičiaus sodybos kieme. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Rugsėjo 1-oji

Vasara tęsiasi: dieną termometras pavėsyje rodo 25 laipsnius. Šilta, tyki diena. Gal taip atrodo todėl, kad per naktį švietusiuose „Šeimyninės trobos“ kambariuose visi svečiai dar miega. Šoko iki ketvirtos valandos ryto, o dabar ilsisi. Gal ir nieko bloga nenutiko, negaliu žinoti, kokia ten šventė per naktį gaudė. Vestuvių, krikštynų ar kokios svarbiõs konferencijos dalyviai pasakiškoje Liškiavoje nakvoti liko. Tik gaila naktinių drugių, jie vis skrieja ir skrieja į langų šviesą, daug ir pražūva. O jau ir šikšnosparnių migracija prasidėjusi. Didelės ir kaitrios svetingo kiemo lempos ant aukšto kalno – juos gerokai sutrikdantis orientyras.

Anksti rytą čia pat, kapinėse, ūkčiojo pelėdikė, tokia nedidelė pelėda, kurią ornitologai savo raštuose kol kas tiktai šit kaip apibūdina: nepakankamai ištirta rūšis. Prieš keletą metų aš ją pirmąkart išgirdau Aušrinės vienkiemyje, tupėjo naktį ant stogo čiukuro ir negarsiai ūkčiojo. O dabar čia, Liškiavoje, panašiai elgiasi. Tiesa, naminė pelėda šią naktį ūbavo ne prie Nemuno, o Kartaklonio miške. Vos tik nutyla tranki muzika, bumbsinti pro švytinčius „Šeimyninės trobos“ langus, išgirstu, kaip suūbauja pelėda. Šokėjai, žinoma, negirdi ir neišgirs to jos ūbavimo.

Šitokią fejerverkais trykštančią naktį sunkiai beužmiegant man jau norisi pasiginčyti su prancūzų mokslininku Žanu Fransua Dortjė (Jean-François Dortier), kuris knygoje „Žmogus – keistas gyvūnas... Kalba, mąstymas, kultūra“ (Vilnius: „Žara“, 2012) šitaip apibūdina žmogų: „Bėgioja dviem kojomis, prakaituoja ir mato toli į priekį.“ Štai toks žmogiškas pamatymas (gebėjimas ką nors įsivaizduoti ir tada, kai dar nieko tikro nematai) ir yra svarbiausias Homo sapiens pranašumas. Tikriausiai taip ir yra, daug ką savaip pamatyti ir pramatyti žmogus gali todėl, kad išsaugo savo reikšmingus vaizdinius bei įspūdžius atmintyje sukaupęs, jam visada labai svarbi praeitis ir ateitis, o gyvulys ar žvėris, pagal mūsų žmogiškąjį supratimą, visada gyvena esamuoju laiku. Ginčas ir lieka ginču. Bet ir su kitomis šio mokslininko tezėmis šiąnakt kažkodėl jau nenoriu sutikti.

Atidedu knygą, kurioje štai kas pasakyta apie muziką: „Tai priemonė bendruomenei išgyventi tuos pačius jausmus ir per juos pasijusti vieningai.“ Kas yra tie patys jausmai? Kas yra vieninga bendruomenė? Dažnai tas bendruomeniškumas labai laikinas, trumpas – tartum sutartinai sudainuota daina ar sušoktas bendras šokis, ypač jei į bendrą pokylį susieinama tiktai vieningai džiugiai parėkauti ir patrepsėti. Kai nepažįstami žmonės susiburia teatre ir visi drauge įsižiūri, koks vargšas tas karalius Lyras, ten irgi ta laikinoji žiūrovų salės bendruomenė vis dėlto netampa bendresnė, nes visi žino, kur atėjo, ką tikisi pamatyti, ir niekas ten nepradeda vienas su kitu glėbesčiuotis ar šūksmingai įrodinėti dvasinę giminystę.

O ką gi reiškia šitokie linksmo bendruomeniškumo pavyzdžiai, kai didokomis sumomis įkainoti koncertai su jausmingais klausytojų pašūkčiojimais ir paklykavimais netyla per naktį aukštoje ir sakralioje erdvėje ant Nemuno kranto, kai drauge su nepigiai samdytų muzikantų grupe vieningai švenčiant proginį vakarą, nė nepagalvojama bent kiek kukliau išeiti į Gyvąją Gamtą ir įsiklausyti į pelėdikės ūkčiojimus kapinyne, vos už kelių šimtų metrų, kai nė vienam svečiui netopteli mintis pagarbiau apžvelgti priešistorinius laikus menantį kalną ir ne vien tik pykšinčiais fejerverkais pasigrožėti, o ir tylutėliai susimąsčius pasidomėti desperatiškais naktinių drugių bei migruojančių šikšnosparnių šokiais. Tokią entuziastingų dainų ir šokių naktį nesusimąstoma, kokie nereikalingi rudeniop nerimstantiems Nemuno krantų gyviams tie vidurnakčio šviesų blyksniai ir šventinių būgnų bumbsėjimai. Šokiams ir ulionėms derėtų pasirinkti tinkamesnes erdves, uždaresnius pastatus, trankiems garsams nepralaidesnių rąstų sienas, neprimetant savo laikino entuziazmo Gamtos pasauliui.

O diena tikrai vasariška. Ruošdamas žemę vaismedžiams, radau didelį žalią maldininką – keistą ir labai estetišką vabzdį, imigrantą iš Pietų kraštų. Tvirtai įsikibęs į peržydėjusios vingiorykštės stiebą, dairosi iš aukščiau tarsi svečias, norėdamas susiorientuoti, kur pateko. O aš iš karto suprantu, kad čia jau ir kiek kita šių keliautojų rūšis, nes užpernai ir Aušrinėje, ir Marcinkonyse matėme visai ne tokius maldininkus. Dabar lengvai pasigavau jį su vasariška kepure, suspaudžiau kepurės kraštus ir parsinešiau į kambarį, ketindamas nufotografuoti ir vėl paleisti prie tos pačios vingiorykštės. Padėjau grakštų, ilgakojį vabzdį ant palangės, o kai atsisukau su fotoaparatu – nebėra jo! Gal išpuolė pro vėjo pravertą langą? Skubu laukan, ieškau bėglio prie pamato, po langu tarp bitkrėslių, grabalioju net atsiklaupęs, neberandu maldininko...

Tik žiūriu, ateina takeliu kaimynas Juozas, vilkdamas už šaknų didžiulį skėtinį augalą. Ir taip mane sveikina: „Stokis, gana melstis, geriau pasakyk man, ar čia Sosnovskio barštis, ar ne.“ Atsistoju ir apžiūriu: „Aišku, kad ne, čia miškinis skudutis!..“ – atsakau jam. – „Ar tavo darže tokie milžiniški skudučiai užauga? Iš kur trąšai gauni mėšlo?..“ Pamatuojam žalią milžiną sprindžiais. Du metrai ir dvidešimt centimetrų. Šitokių rekordinių skudučių sąžalyną gal prieš dvidešimtį metų mes su Algimantu esame radę šaltiniuotame juodalksnyne prie Nemuno, netoli Kreisos upelio žiočių.

Nuotrauka labai tiko, kai leidome Dzūkijos nacionalinio parko etnografinių kaimų serijos knygelę apie Liškiavą ir jos apylinkes. Ir šiandien galime nuoširdžiai įsižiūrėti į kadaise užfiksuotą tokį aukštaūgį augalą: stovi prie žydinčio miškinio skudučio penktokė Elzė, rimtai žvelgia į objektyvą, ir jos įdėmios akys mįslingai spingsi kaip tik viename lygyje ties pirmuoju ryškiu to išnašaus skudučio bambliu, iš kurio išaugę lapkočiai su vešliais lapais. O tokių bamblių skudutis turi net penkis, ir visos tarpubamblių stiebo atkarpos tokios pat lieknos, ilgos, o aukštai viršūnėje – baltų žiedynų skėčiai. Augalas – milžinas, kai palygini su paaugle mergaite.

Žvelgiu į tą jau archyvinę Dzūkijos nacionalinio parko nuotrauką ir jaučiu, kaip šitokie paprasti augalų atradimai, šitokie praėjusių patyrimų sugretinimai ilgainiui tampa keistai nostalgiški. Pajuntu tai būtent dabar, juk jau greitai bus ne tiktai kalendorinis, bet ir astronominis ruduo, kai naktys pradės ryškiai ilgėti, kai sumažės darbų darže ir sode, o vakare dienoraštis prie stalinės lempos vis įtikinamiau primins, kaip greitai bėga mūsų laikas.

Pakeliui į Radyščių. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Rugsėjo 6-oji

Skabau rausvėjančius žemuogių lapus ir stebiu čia pat dirbančias kamanes. Dar žydi gelsvosios žvaigždūnės, pievinės akišveitės, dedešvos, snapučiai, bajorės, sauleniai ir net kraujažolės. Ilgiausiai kamanės užtrunka ant žvaigždūnių graižų, prie bajorių žiedų tik vos vos priglunda, o virš baltuojančių kraujažolių žiedynų prabimbia net nesumažindamos greičio. Kai pasižiūri ilgėliau, kamanių elgesys atrodo iškalbingas – jos labai greit pajaučia, kur šiuo metu dar gali būti nektaro, o kur negali.

Atsivertus storą Michailo Gluchovo knygą apie medingus augalus, galima būtų sužinoti tą patį, tik reikėtų ilgėliau pastudijuoti, o kamanės viską paaiškina labai greitai. Ir jeigu dabar nueičiau prie žydinčių kanadinių rykštenių, ten irgi aptikčiau gana daug kamanių, taip pat ir žiedmusių, ir didelių vapsvų – bembeksų, kurių pilvelis papuoštas dviem geltonais žiedais. Niekur kitur bembeksų dabar nepamatysi, tiktai ant kanadinių rykštenių žiedų. Michailas Gluchovas rašo, kad visos rykštenių rūšys džiugina bitininkus, nes žydi vasarai baigiantis, kai kitokių žiedų maža. Vėl mane kritikuos įdomius, jautrius dienoraščius rašantis vilnietis biologas Rimtis Lukša, perspėdamas, kad, be perstojo per laisvai žurnalistiškai komentuodamas gamtą, vis remiuosi rusų autoriais.

Bet mūsų krašte medinga, ryškiai geltonai žydinti kanadinė rykštenė (rusiškai ji vadinama „zolotarnik“, vardas susietas su aukso spalva) jau yra naikintinų augalų sąraše, nes be saiko plinta pamiškėse, pievose ir net skurdžiose ganyklose. Dauginasi ji ir sėklomis, ir šakniastiebiais, kai kur elgiasi agresyviai, išstumdama iš savo buveinių vietines pašarines žoles. Mano Sode prie Krūčiaus šis medingas augalas kol kas nenaikinamas, tiktai kontroliuojamas. Auga smėlyne nemenka rykštenių kupeta, šakniastiebiais visai neplinta, o peržydėjusias viršūnes visada nukerpu sodo žirklėmis, tad sėklos nesubręsta. Dabar aš kasdien matau, kokie svarbūs tie vėlyvi rykštenės žiedai visiems plėviasparniams.

Apleista sodyba Kurmiškių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Rugsėjo 10-oji

Nesunku pastebėti, kad bandymai išsiaiškinti, ką reiškia sapnas, labai lengvai nuveda į banalių juokų lauką, kuriame gal nepatogiai pasijustų ir Sigmundas Freudas, ir Carlas Gustavas Jungas. Kartais kaltas tebūna paprasčiausias atsitiktinumas, buitinių aplinkybių sutapimas.

Vakar sukomponavau kieme savotišką natiurmortą: ant ilgo stalo sukroviau daugybę didelių, tamsiai rudų sėklinių agurkų ir spalvingų aguročių, įtalpinau krepšį su pelynais ir raudonėliais, priderinau ir rausvo granito riedulį – taip viską ir palikau, ketindamas pasigrožėti ir nufotografuoti iš paties ryto, kai nakties rasa paryškins tų gamtos gėrybių formas bei spalvas. Vakare bandžiau pasiklausyti, ką per Žinių radiją aiškina Algio Ramanausko pašnekovas Paulius Ambrazevičius, bet kai jis prisipažino, kad Paulo Coelho „Alchemikas“ jam pasirodęs nuobodus ir perskaityti visos knygos nesugebėjęs, išjungiau radiją. Kambaryje tvenkėsi prieblanda, šviesos degti nenorėjau, tad kol visai sutemo, dar pavarčiau labai estetiškai išleistą geologo Gedimino Motuzos knygą „Pamerkių istorijos“. Tokią gražią knygą netikėtai gavęs ir vienu ypu perskaitęs, aną savaitę net parašiau atsiliepimą, kuriuo papildysim jau ruošiamą DNP „Šalcinio“ 111-ąjį numerį.

Per dieną pavargęs nuo nesibaigiančių naujakurio darbų, kaip ir kas vakarą pasišildžiau kojų kelius gerai pakaitinta druska ir užmigau. Naktį sapnuoju, kad patekau į dykumą: eina ir eina lėti, melancholiški kupranugariai, o žmonių, rodos, visai nėra, aš tarsi vienas, bet nebaisu, tiesiog įdomu, žinau gi, kad tikroje dykumoje dar nesu buvęs... O kai pabundu – šaukia pelėda prie Nemuno. Langelis atviras – girdisi gerai. Išėjęs nusileidžiu priemenės laiptais, pašviečiu prožektoriumi į Gaurono būdą ir išsigąstu: kieme kiūkso kupranugaris! Žinoma, tuoj ir susivokiu, kad tai tik mano vakarykštis rudeninis natiurmortas, išmoningai sukrautas ant sodo stalo ir mėnesienoje tapybiškai susiliejęs su ištįsusiu, šios vasaros karščius bevaisiškai perkentėjusios slyvos šešėliu. Bet šiurpuliukas per nugarą perbėga. O tie per dykumą einantys ir einantys kupranugariai, aišku, į mano vidurnaktinį sapną bus magiškai atlingavę iš knygos „Alchemikas“.

Rytą pavartau suodiną smetoninių laikų sapnininką, kurį aptikau palėpėje po skardiniu stogu, įspraustą tarp dviejų įamžėjusio kamino plytų, ir besmalsaudamas tarp žodžių iš K raidės surandu stebėtinai paguodžiantį paaiškinimą: jei susapnavai kupranugarį, tai labai greitai sutiksi tokį kvailį, iš kurio galėsi neblogai pasipelnyti. Ogi neprasta pranašystė, todėl negalima delsti, reikia paskubomis apsimesti pokvailiu savanaudžiu, sėstis ant pensininkiškai dar eiklaus dviračio ir pasiieškoti ko nors labiau pelningo nei tas voratinkliu aptrauktas asmeninis spiningas, reikia atidžiau pasidairyti kad ir artimiausiame didkaimyje, o gal net ir kurorte, – gal prie Vijūnėlio ežero, – ten būtinai ką nors sutikčiau, nes dėl pelno, kaip sakoma, draugiškai suaktyvėjančių kvailių skaičius, net besikeičiant santvarkoms ir demokratijoms, išlieka tas pats...

Labai teisingai tuos amžinus sapnininkų autorius, būrėjus ir užkalbėtojus apibūdino rusų psichologas Anatolijus Nekrasovas: juos galima toleruoti, nes pasitaiko turinčių prigimtinę dovaną kažką nuostabiai pajausti ir atspėti, tik blogiau yra tai, kad jie nė kiek nelinkę tobulėti, originaliau reikšti savo nuojautas, tad metams bėgant ir gabiausia būrėja, ir iškalbingiausias sapnų aiškintojas kartoja vis tą patį. Akylesnis ir labiau apsiskaitęs klientas tai nesunkiai pastebi. Panašiai visas tokias ezoterines subtilybes vertino ir mūsų Vydūnas. Jeigu tau nebepadeda daktaras ir jeigu ketini prašyti kokio savamokslio pagalbos, pirmiausia pasistenk įsitikinti, ar tas pagalbą teikiantis asmuo pats atrodo sveikas. Tai nesunku pamatyti, nes žmogaus sveikatą išduoda jo veidas.

Bet neaiškumai dėl sapno apie kupranugarius ir aiški sapnininko nuoroda, kad galiu sutikti geraširdį kvailį, kuris padės man kažką pelnyti, čia nesibaigia. Visai neseniai LRT radijas pakartojo dokumentikos laidą apie Varputėnų parduotuvės kasdienybę. Tas kaimas, kaip sakė radijo žurnalistas, yra Šiaulių rajone, važiuojant iš Užvenčio į Kuršėnus. Betgi nuo tų Varputėnų jau vos pora kilometrų iki mano gimtųjų Kalniškių, kurie, tiesa, jau ne Šiaulių, o Kelmės rajone. Tikrai nežinau, kodėl žurnalistą prisiviliojo būtent Varputėnai, bet pokariu užaugau tose apylinkėse ir gerai jaučiau, ką reiškė anais laikais gyventi kolūkio ir rajono pakrašty: visókios kontrolės rečiau užklupdavo, tėvai įprato atskiriau laikytis nuošaliame kieme, nes sodybą supo miškai. Septynmetę mokyklą baigiau kaip tik tuose pačiuose Varputėnuose. Mums, netolimų Kalniškių vaikams, atrodė, kad Varputėnai – tai didelis, įdomus kaimas, nes ten buvo bažnyčia, girininkija, parduotuvė ir net privatus Didžiūnienės muziejus. Tokia buvo muziejininkės pravardė...

Praėjo gal 65 metai, ir besiklausant dokumentinės radijo laidos iš tų mano vaikystės ir paauglystės apylinkių, jau regis, kad dabar tuose Varputėnuose belikę vien tiktai alaus gėrėjai. Susitikę parduotuvėje jie aiškina vienas kitam, kodėl aštuonių laipsnių alus yra daug geresnis už tą, kurio stiprumas devyni su puse... Gražiai kalbasi, draugiškai, pasižada atvažiuoti vienas pas kitą ir galų gale padaryti tai, ko neužbaigė prieš metus. Klausausi jų tarmiškos šnekos ir suprantu paprastą, psichologų jau seniai išaiškintą tiesą: geras žmogus, išgėręs alkoholio, darosi dar geresnis, malonesnis, o piktą tas kliuksintis skystis paverčia dar piktesniu. Tik perdėtai piktų Varputėnuose, rodos, lyg ir nėra, visi geri. Bet kodėl gi jie negalėtų būti geri ir be alaus? Ir blaiviai prižadėti, ir iš tikrųjų blaiviai atvažiuoti talkon pas kaimyną su kastuvu, kirviu ar dalgiu... Ir kad visai nereikėtų to alaus, ypač vasarą, nes karštą dieną alus labiausiai ir sudrumsčia galvą. Žinoma, kai galva jau drumsčiasi, geraširdiškai visko prižadėti galima įtikinamiau, tegul visi tenai prie parduotuvės tavo geranoriškumą ir mato, ir girdi....

Klausausi žemaitiškai besirokuojančių vyrų, kai toks naujakurys iš Dukurnių ima girtis, kad visame kaime begyvenąs vienas. Jis laukia kokio draugiško kaimyno, būtų gerai, kad atsirastų geras kaimynas, sako, kad ir meškinui taigoje vienam gyventi nuobodu, ne tiktai žmogui Dukurniuose. Gana žvalus tas Dukurnių viensėdininkas, ir visai neatrodo, kad būtų varguolis, jis į Varputėnų parduotuvę atvažiuoja su motociklu...

Šnekasi visi atvirai, o klausantis galima pagalvoti, kad žurnalistas, ko gero, paslėpęs diktofoną, pats apsimeta pakeleivingu kaimo parduotuvės klientu. Gal visą valandą jie taip kalbasi. Ir negaliu meluoti: šitokia žemaitiška radijo laida nejučiomis gerokai paveikia mane, užburia lyg patraukli retenybė (ypač dabar, kai visiškai nebegirdžiu Beno Rupeikos pašnekesių su kaimo žmonėmis), tie Varputėnai taip mane įtraukia, kad net neįsidėmiu reportažo autoriaus pavardės. Kai šitokie vaizdingi, eteriu atvilnijantys radijo pokalbiai nejučiomis prisijungia prie netikėto sapno turinio ir kai senovinis sapnininkas nelauktai pataria tau nepražiopsoti susitikimo su kvailiu dėl tikėtino neblogo pasipelnymo, tai iš tikrųjų gyvenimas darosi kiek linksmesnis. Visko galima prisigalvoti, – pabandyk, pavyzdžiui, surūšiuoti kvailus ir protingus kolūkiečius kokioje pokarinio sovietmečio „Žaldokynėje“.

Ir vis dėlto, kas buvo tie Varputėnai prieš 65 metus? Ir kolūkinės nesąmonės su kukurūzais, ir absurdiškas socialistinis lenktyniavimas, ir privalomas darbadienių minimumas, ir vadovėliai su Stalino atvaizdais – visa tai buvo kaip ir visur, tiktai buvo ir dar kažkas, ką galėčiau prisiminti kaip prasmingesnį vaikystės dienų atgarsį ar atspalvį. Po karo tinkamai nebeprižiūrimas ir savo seniausia praeitimi nei lenkiškai, nei rusiškai, nei žemaitiškai nebesipuikuojantis Varputėnų dvaras tada jau priklausė tarybiniam ūkiui, tad baugščių vaikų per daug nedomino. Ir paaugusiems moksleiviams nebuvo jokio smagumo besmalsaujant landžioti po apleistą dvaro parką.

Tačiau Didžiūnienės akmeniniame name tikrai buvo muziejus! Po pamokų mes į tuos namus kartais nunešdavom Kesaučio upelyje pagautų vėžių bei varlių, nes tame aptvertame kieme vaikštinėdavo gandras, laukiantis maisto, o name gyveno pelėda. Ji visada snausdavo prisimerkusi. Gerai prisimenu, kad tame muziejuje mačiau Stalino skulptūrą, tvarkingai nubaltintą kalkėmis. Kaimo žmonės juokavo, kad ir tam Stalinui užtiško keli krapylos lašai, kai pakviestas į muziejų klebonas šventino kažkokį vertingą biblinio siužeto paveikslą ir medinį Rūpintojėlį.

O vieną dieną atsiskubino į Didžiūnienės kiemą du vyrai iš Šilkalnių, atsinešė pjūklą, kirvius ir nedelsdami paaiškino, kad kolūkio elektrikas liepęs nupjauti liepą, nes šakos kliudo elektros laidus. Muziejaus šeimininkė pirmiausia pakvietė, kad gal užeitų vyrai vidun, ir paklausė, ar jie nenorėtų išgerti „su karẽnėm“ iš gana didelio tamsaus butelio, nes ko kito geresnio ji nebeturinti. Vyrai, žinoma, sutiko, mat žinojo, kad „karẽnės“ – tai šaknys (rus. k. – korni), taigi nieko blogo. Taip liepa ir liko nenupjauta! Gal ir šiandien ji dar žaliuoja Varputėnuose, bet muziejaus jau nebėra. O kas ir kaip dabar valdo Varputėnų dvarą? Nežinau.

Henrikas Gudavičius ir Juozas Žitkauskas „Šalcinio“ svetainėje pristatant Juozo Žitkausko knygą „Varėnos krašto dienoraščiai“. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Rugsėjo 11-oji

Ir vis dėlto: kur eina mūsų kaimas? Kur jis taip spėriai pradėjo skubėti po 2004-ųjų, kai Lietuva buvo įrašyta į Europos Sąjungą? Iš Briuselio atplūstantys pinigai ir nutarimai pagreitintai varo kaimo vietoves į nežinią, sukuria mums iki šiol negirdėtų kontrastų, stiprina socialinę nelygybę. Kas atsitinka, kai mažas šeimos ūkis susigundo europinėmis išmokomis ir atsisako prekinio ūkio – parduoda gyvulius ir žemę kaimynui, kuris ir taip jau valdo šimtą hektarų? Kas atsitinka, kai tas kaimynas išplečia savo valdas iki tūkstančio hektarų? Smulkus ūkininkas, likęs be darbo, miršta iš nuobodulio, o pralobęs latifundininkas išvažiuoja gyventi į Kanarus. Kaimas praranda buvusius žmonių santykius, o kraštovaizdis skursta.

Šitokios Lietuvai pražūtingos tendencijos ryškiausiai aprašytos Vytauto Almanio knygoje „Tolstančios salos“. (Utena: „Indra“, 2016). Knygos autorius – Šiaurės Lietuvos (Žiemgalos) kaimo žinovas, ten ir gyvena, negalima netikėti jo raštais. Apybraižoje „Godumas“ Vytautas Almanis rašo: „Ne per seniausiai pakliuvo į rankas tokia propagandinė brošiūrėlė „Žemės konsolidacija: vartai į rytdienos kaimą“. Tai žodis žodin užrašytos pokario aktyvistų kalbos, tik vietoje kolchozo rašoma žemės konsolidacija...“ (p. 65). Aštriõs publicistikos knygą „Tolstančios salos“ skaičiau prieš porą metų, lėtai versdamas puslapius, sustodamas ir pagalvodamas, akivaizdžiai įsitikindamas, koks lėtas, koks pastabus ir mąslus žmogus tebėra knygos autorius.

Ir štai surandu šioje knygoje kažkada paslėptą lapelį su kažkieno ranka užrašytomis mintimis: „Kodėl, klausia žymus indų kilmės gydytojas Atul Gavande, dauguma žmonių tik senatvėje suvokia, kad gyvenimo džiaugsmas kyla iš to, ką tu sukuri pats, o ne ką tu gauni. Kodėl? Todėl, atsako Atul Gavande, kad gyventi irgi reikia išmokti, įgusti. Senatvės ramybei ir išminčiai pasiekti reikia laiko.“ O juk šimtmečiais susiklostę ir lietuvių tradicinio kaimo santykiai, visa mūsų tikrojo kaimo stichija taip pat yra čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių sukurta. Tai kodėl dabar kažkokio perspektyvaus kaimiško gyvenimo jau moko mus kitos valstybės, kuriose kaimo niekada nebuvo.

Profesorius Antanas Stancevičius pirmaisiais Atkurtos Lietuvos metais rašė, kad mūsų kaimo ateitis – tai maži ir vidutiniški šeimos ūkiai. Garbūs miškininkai Algirdas Valavičius ir Albertas Vasiliauskas ne vieną sykį mums kartojo, kad maža Miškų ministerija turi išlikti, išvengti visokių konsolidacijų ir reorganizacijų. Nepaklaũsėme, o dabar stebimės, kodėl plynai kertamos brangiausios mūsų sengirės.

Pirmoji šalna pakeliui į Subartonis. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Rugsėjo 20-oji

Pirmoji nestipri šalna. Pajuodo ir subliuško jautriausi augalai: jurginai, galinzogos, kanos. O dieną jau girgsi danguje žąsų trikampiai. Lekia šiaurės paukščiai tiesiai į pietus. Aukštai lekia, bet jų girgsėjimas labai aiškus. Tikras rudens garsas. Dabar jau lauksime žiemos, o kai ji ateis, pradėsime galvoti apie pavasarį.

Vakar Merkinėje apie nuolat besisukantį metų ratą gyvai porino Juozas Žitkauskas – literatas ir kultūros vadybininkas, tikras dzūkas iš Lazdijų krašto. Atvežė jis labai margą ir gražią knygą „Varėnos krašto dienoraščiai“ (Vilnius: „Slinktys“, 2019) ir prisiminė, kaip jam sekėsi apjungiamai sudėlioti tokį trumpų dienoraštinių ištraukų kaleidoskopą. Yra šioje knygoje labai rimtų puslapių – apie Margionių Klojimo teatrą, apie grybavimą, apie unikalias varėniškių raudas, apie piliakalnius, šaltinius, miškus bei ežerus, – bet ir kiek daug čia šmaikščių, juokingų atsitikimų, bandant išsiaiškinti, kas gi tie tikrieji dzūkai! Ir kaip gražu, kad apie Varėnos dzūkiškąjį išskirtinumą knygoje rašo ir sūduviai, ir vilniškiai, ir kauniečiai, ir net žemaičiai. Viską, rodos, surinko Juozas Žitkauskas, – bet argi įmanoma Dzūkijoje surinkti viską!?.. Ar įmanoma į vieną kalendorių sudėti visus vietinių liaudies šnekorių ir plačiau besireiškiančių rašto žmonių išminties grynuolius, jei metuose tiktai 366 dienos...

Aktorė Elzė Gudavičiūtė šalia skudučio Liškiavoje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2000 m.)