Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Neseniai vienas įžymus kunigas leido sau viešai padūsauti Bažnyčioje pasigendąs kankinystei pasiryžusių kunigų. Ką tik praėjusios Mokytojų dienos proga Kaune Prezidentas dėkojo mokytojams už jų begalinį pasiaukojimą. Ir nenoriu viešai leistis į smulkmenas, bet neseniai sužinojau apie (dar) vieną žmogų, regis, galutinai pasiryžusį susideginti ant meno altoriaus.

Kažkoks baisiai iškreiptas mūsų santykis su kančia. Kažkodėl mums atrodo, kad jeigu dėl ko nors kenčia žmogus ar žmonės, tai tas dalykas tikrai yra vertas kančių – kitaip sakant, vertingesnis už žmogaus laimę ir gerovę. Bet tai baisi klaida. Šiame pasaulyje tokių dalykų labai mažai. Sveiko proto ir dvasios žmogui normalu ir būtina savo laime ir gerove rūpintis labiau už viską, kol neištinka kokie nors kraštutinumai. Sveikas profesinis gyvenimas neša džiaugsmą ir prasmės jausmą, o ne ėda kūną ir dvasią. Kūryba išlaisvina ir pakylėja, o ne praryja. Daugumos kančių sveika ir normalu vengti, nuo jų bėgti arba stengtis pakeisti jas sukeliančias sąlygas.

Galima, žinoma, būtų iškelti klausimą, cui bono, ir sakyti, kad kai grožimės mokytojų ir gydytojų pasiaukojimu ar menininkų kūrybinėmis kančiomis, kažkaip atleidžiame save ir savo išrinktą valdžią nuo labai žemiškų sveikatos apsaugos, kultūros ar švietimo finansavimo ir tiesiog funkcionavimo problemų sprendimo. Nusprendžiame, kad „tam tikrose“ profesijose tai neišvengiama, jų atstovai privalo pasiaukoti, ir todėl tos profesijos tokios kilnios ir taurios, o mums nieko daugiau nereikia daryti, tik dvasingai dūsauti ir kartą per metus įteikti gėlių. Ir jau vien šitaip būtų galima tą kančios kultą gerokai demaskuoti.

Bet man atrodo, kad tame yra ir kažkas gilesnio. Tas grožėjimasis kankinyste ir pasiaukojimu iš tikrųjų slepia labai tikrą, nuoširdžią neapykantą žmonėms ir troškimą, kad jie kentėtų. Tai tikėjimas, kad žmonės yra blogi ar nusikaltę ir todėl nusipelno kančių. Tikėjimas, kad žmonės yra nesvarbūs ir nereikšmingi, ar bent jau menkesni ir mažiau svarbūs už kokias nors abstrakcijas, kaip menas, ar tauta, ar idealai, ar moralė. Kartais, ko gero, tai taip pat yra bjaurėjimasis savimi ar nesugebėjimas su savimi sugyventi. Net pagarba tikriems kankiniams, pavyzdžiui, partizanams kartais įgyja tokių atspalvių, kad net šiurpu, nė nekalbant apie politines manipuliacijas. Ir jau visai ciniška dvasingai žavėtis šiuolaikinių Artimųjų Rytų krikščionių kankinyste ir tuo pat metu pasisakyti prieš bet kokius pasiūlymus priimti pabėgėlius Europoje ar konkrečiai Lietuvoje. Tarsi pramogai įsijautę stebėtume žmonių kančias ir žūtį lyg senovės romėnai iš savo amfiteatrų.

Ar mums patiems kankinio vainikas atrodo lengviau pasiekiamas ir labiau užtikrintas tikslas negu laimė? Žinau tiek: viską į vietas sustatytų vienas esminis atskaitos taškas – tikėjimas, kad žmogus yra sukurtas iš meilės ir visada be galo mylimas. Toks žmogus pasidaro deramai vertingas, vertingesnis už beveik bet ką pasaulyje – ir nesvarbu, ar taip mąstome apie save, apie kitus, ar apie žmoniją apskritai. Ko gero, apie save tai prisiminti net svarbiausia, nes su savimi daugiausiai tenka gyventi. Tokio žmogaus neprašytume „pasiaukoti“ ir dirbti už per menką atlyginimą ar nepriimtinomis sąlygomis, nes patiems būtų gėda prieš jį mylintį Kūrėją. Tokį žmogų trokštume bet kokia kaina apsaugoti nuo kančių, o jei apsaugoti negalėtume, nuoširdžiai užjaustume ir palaikytume kenčiantį. Bet šiaip jau tokiam žmogui visada linkėtume laimės, ne vien amžinos, bet ir laikinos. Ir tiesą sakant, dėl tokio žmogaus tikrai galėtume patys su džiaugsmu pasiaukoti. Ne priekaištingai, ne tikėdamiesi paversti jį savo skolininku, ne kaupdami pagiežą ir nuoskaudą, o todėl, kad jis nuoširdžiai atrodo to vertas.

Sakiau, kad yra labai nedaug dalykų, dėl kurių verta aukotis. Bet gal teisingiau sakyti, kad iš tikrųjų yra tik vienas – meilė. Tik kad aukotis iš meilės – anoks ten pasiaukojimas: tai tikra laimė.