Iliustracija iš Gerdos Jord knygos „Daugiabutis“.

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 18)

Perskaičiau tavo grafinį romaną „Daugiabutis“. Labai juokiausi – daug kas ligi skausmo pažįstama iš gyvenimo blokiniuose namuose. Pvz., pagyvenusi moteriškė, žyminti šunų vedžiojimo grafiką, arba buto užliejimo situacija. Pagalvojau – negi visuose mikrorajonuose gyvena tie patys tipažai? Tu paišei konkrečius, su kuriais pati susidūrei, ar bandei abstrahuoti? 

„Daugiabutyje“ veikiausiai atsidūrė tos girdėtos ar patirtos situacijos, kurios kitados man labiausiai išjudino vaizduotę, sukėlė norą jas hiperbolizuot ar šaržuoti. Pvz., užpernai mano brolis atsikraustė į vieną daugiabutį ir netrukus atkreipė dėmesį į ant savo automobilio vis atsirandančias keistas dėmes. Taip mintyse man ėmė regztis detektyvas gyvenime – kas tai per dėmės? Vėliau jis persikėlė į knygą. Gyvenant daugiabutyje norom nenorom visą laiką vyksta vienas kito stebėjimas. Tą intrigą ir norą stebėti gal kursto įtampa, atsirandanti tarp suspaustoje bendruomenėje gyvenančių žmonių elgesio šiapus ir anapus sienos, šiapus ir anapus buto durų, namie ir ne namie.

Tai milžiniška elgesio ir socialinio įvaizdžio riba, nors fiziškai tai galbūt vos keli centimetrai statybinių konstrukcijų. Pamenu, gyvendami Šiaurės miestelyje, turėjome tokius kaimynus už sienos. Vadinamoji „tvarkinga šeima“ – vyras, žmona ir pora palikuonių, visi kaip pagal scenarijų mandagiausiai sveikindavosi laiptinėje ir linkėdavo „geros dienos“ – atsakydavome tuo pačiu. Vos užsidarydavo savo buto duris, pradėdavo vienu metu šaukti vieni ant kitų. Aš taip gerai juos girdėdavau! Jie būdami už sienos net perrėkdavo su manimi tame pačiame kambaryje esantį vyrą. Tada aš per kolonėles visu garsu įjungdavau grupės „Sportas“ šventinės nuotaikos kupiną dainą „Aš užmušiu tave“.

Niekada su tais kaimynais nesikalbėjome apie tai, ką stebime, pastebime, išgirstame, – ir toliau tiesiog sveikinomės laiptinės, kiemo erdvėje. Panašių situacijų turbūt yra išgyvenę visi, kas gyveno butuose, nes buvimo „namie“ ir „už sienos“, taip pat stebėjimo faktoriai diktuoja panašias nutikimų kaimynytėje schemas. Gal dėl to tai, ką vaizdavau „Daugiabutyje“, pasirodys sava, nors tokio universalaus atpažįstamumo sąmoningai nesiekiau. 

Man tokie pasakojimai savaip šiurpūs ne dėl to, kad žmonės vienaip elgiasi viešoje, kitaip – privačioje erdvėje, o dėl to, kad daugiabučiuose jie tos privačios erdvės kaip ir neturi. Kai kuriuose butuose gali išgirsti, kaip kaimynas nusižiovauja, ką ir kalbėti jau apie kitus garsus. Nors gal tai suartina?.. 

Gal nesuartina, bet sukuria kažkokį kitokį tarpusavio ryšį priešpriešų lauke... Taip, daugiabutyje tos privačios erdvės fiziškai beveik nėra, bet yra jos fikcija, mums priimtina idėja. Ją netgi grafiškai iliustruoja naujai statomų daugiabučių komercinės vizualizacijos, kuriose piešiamos besišypsančios šeimos su vaikais ir protingais labradorais, laimingo privataus gyvenimo vizija. Tas daugiabučio  privatumas lyg virtualus pasaulis, kuris atrodo tikras, ir juo lengva tikėti. Bet jeigu susimąstai, iš ko viskas padaryta – neva privatūs namai iš plonų pertvarų ar tavo virtualus profilis iš programavimo kalbos kodo, – tada pasidaro kraupu. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, pasigilinus, kas iš ko padaryta. 

„Daugiabutyje“ veikiantis nekilnojamojo turto agentas Vincentas, puikiai išmanantis brangaus ir nekokybiško būsto subtilybes centre, yra vienas tų žmonių, kurie svajoja apie „naują pradžią“ bedvasiame priemiestyje.

Tavo veikėjas kaip tik ir dirba nekilnojamojo turto agentu – siūlo žmonėms butus, trūkumus karikatūriškai pateikdamas kaip privalumus. Pats turi svajonę apie kotedžą užmiestyje. Keistas fenomenas – gyvendami fiziškai kaip niekad arti vienas kito, žmonės turbūt pasidarė kaip niekad susvetimėję. Ar ne?  

Nors dabar populiaru kalbėti apie tą kartu gyvenančių žmonių susvetimėjimą, nežinau, ar būtinai reikia dėl to kaltinti XXI amžiaus žmogų. Daug kas idealizuoja ir ankstesnius gyvenimo būdus, kai visi būdavo „kartu kaip viena šeima vienoje ilgoje troboje su dvidešimt giminaičių ir trisdešimt ūkio gyvulių“ ir, kaip sakoma anekdote, vienam vaikui išauginti reikėdavo vieno kaimo. Gal buvo tokios gyvenimo sąlygos, kad išsaugoti anonimiškumą ir turėti prabangų susvetimėjimą tiesiog nebuvo galimybių? O kas, jeigu jos būtų buvusios?

Prieš septyniasdešimt metų civilizacijų tyrinėtojas Lewisas Mumfordas kalbėdamas apie didmiestį apibūdino jį kaip sergančią besiplečiančią ląstelę. Atskirai aptardamas priemiesčių plėtros fenomeną, kritikavo atgimstantį daugybės miestiečių norą būti „savininkais“, „žemvaldžiais“. Bundant archajiniam troškimui „turėti savo žemę“ ir būti išskirtiniams (kartu išsaugant galimybę naudotis visomis miesto paslaugomis), miestelėnai išsikelia į priemiesčius, daugybe kilometrų nutolusius nuo centro.

Naujuose rajonuose pirmiausia pasijunta kaip teritorijų užkariautojai, galintys individualiai kurti savo išskirtinius privačius namus ir gyvenimus. Kol po kelerių metų pastebi, jog aplink įsikūrė daugybė tokių pačių kaimynų, turinčių tokias pačias iliuzijas. Ir vėl susiformuoja panašiai tankiai apgyvendinti plotai, tačiau neturintys kultūrinių sluoksnių, savo mitologijos. „Daugiabutyje“ veikiantis nekilnojamojo turto agentas Vincentas, puikiai išmanantis brangaus ir nekokybiško būsto subtilybes centre, yra vienas tų žmonių, kurie svajoja apie „naują pradžią“ bedvasiame priemiestyje.

Sutinku, bet kai kuriems tavo veikėjams to psichologinio artumo akivaizdžiai trūksta – jie mezga santykius, naudodamiesi „suspausta“ kaimynyste. Be to, susivienija bendram tikslui. Ar esi girdėjusi apie Ričardo Gavelio sumanymą parašyti romaną, kurio siužetas rutuliotųsi daugiabutyje ir apimtų visus butus? Romano parašyti nespėjo, bet yra užfiksuotas sumanymas. 

Visų „Daugiabučio“ veikėjų, net ir šeimos narių, tarpusavio santykiai nuolatos atsiduria tikrumo ir netikrumo paribyje. Apie Ričardo Gavelio sumanymą negirdėjau, bet juk ir idėja apsibrėžti veiksmo vietą viena kaimynyste ar daugiabučiu nėra nauja. Kiek filmų, serialų apie kaimynus prikurta. Vis pagalvoju ir apie Alfredo Hitchcocko filmą „Langas į kiemą“ (1954), kur stebimas priešais esantis namas. 

Taip, tikrai. Man patiko meno klastočių motyvas – ne itin tikroviškas, turint omenyje vyresniosios kartos negatyvizmą, bet labai smagus, steigiantis pozityvią dimensiją. Kaip manai, ar daugiabučiuose gyvenančias senjorų bendruomenes iš tikrųjų būtų galima „įveiklinti“? 

Man atrodo, kas labai nori ir turi tam sveikatos, veiklos randa. Gyvenau ir daugiabučiuose, aplink kuriuos žalias plotas buvo suskirstytas į mini gėlių-daržovių darželius, puoselėjamus senučių; kitur buvo labai aktyvi „taryba“, kuri reguliariai rinkdavosi į planuotus posėdžius lauke ir kažką nutarinėdavo dėl namo tvarkymo (susirinkdavo būtent vyriausios kartos atstovai). Dar kitur gyveno labai vienišų, sergančių senjorų, bet juos dažnai lankydavo panašaus amžiaus kaimynai. Aišku, jeigu pati būčiau šių žmonių vietoje, norėčiau, kad veiktų mūsų namo senjorų klubai: rytinės mankštos, kulinarijos, knygų ar dar koks nors. Net jeigu nė į vieną iš jų neičiau. 

Oho! Tada tikrai ten esama bendruomenių. Kaip kažkada rašė Jurga Ivanauskaitė – asmenybe galima tapti ir betono džiunglėse (turėjo omenyje daugiabučius). Dar norėčiau klausti apie komiksų techniką – pieši juos ranka? 

Piešiu ranka (tušu), bet tokio metodo neromantizuoju – kompiuteriu man tiesiog mažiau patogu. 

Apie komiksus ir grafinius romanus turbūt ir teoriškai žinai daug... Kaip manai, ar tai primena klasikinį prozos rašymą? Iš pradžių susirašai visą siužetą ar jį sugalvoji procese? Paišai epizodų juodraščius? 

Gal panašu į prozą tik pirminėje nesuvaldytų minčių, idėjų fazėje... Pavyzdžiui, aš komiksus kuriu gana struktūruotai, įprastu komiksų industrijoje būdu – taip, lyg turėčiau užsakovą. Yra užsirašinėjimo etapas, yra rašymas (scenarijaus),  tuomet pirminio, antrinio eskizo piešimas, daugybė taisymų, piešimas tušu, korekcijos ir tekstų surašymas kompiuteriu. Tarp etapų dar kartais yra krizinės pauzės, kai norisi viską mest, nors kuriant „Daugiabutį“ tokių buvo mažiau.  

Nuoširdžiai smalsu – koks tas įsivaizduojamas užsakovas? 

Mano vidinis užsakovas, viena vertus, disciplinuotas, reiklus, sureikšmina grafikus, dėl vėlavimų liepia atnešti pažymas iš daktarų. Bet vakarais vienumoje jis tiesiog sėdi terasoje, rūko, žiūri į tolius ir, atrodytų, mąsto apie kažką labai didingo, nors iš tiesų galvoje knibžda vaikiški klausimai.

Šiaurės Atėnai