Valtornininkas Gintaras Ščerbavičius. Festivalis „Gaida 2018“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kultūros gyvenimo žurnalas „Naujoji Romuva“ (2019 m. Nr. 3)

Valtorna – ilgaamžės istorijos instrumentas, jau XVI a. skambėjęs orkestre. Tačiau – ne tik. XVII a. Prancūzijoje iš rago pagamintas valtornos pirmtakas aidėjo medžioklėse perduodant žinią. Tai byloja dvilypę esatį, leidusią išpildyti ir tiesioginę muzikinio skambesio (už)duotį, ir atlikti signalo perdavimo – susisiekimo funkciją.

1815 m. valtorna ištobulinta vožtuviniu mechanizmu ir, įgavusi savo dabartinę išvaizdą, skamba simfoniniuose orkestruose, pučiamųjų orkestruose, kameriniuose ansambliuose, taip pat koncertų salėse kaip varinis pučiamasis solo instrumentas. Savo gyvavimo istorijoje valtorna susilaukė nemažo kompozitorių dėmesio, rašiusių jai kūrinius, tačiau vis tik šis instrumentas dažniausia yra sudedamoji orkestro dalis; valtorną regėti, jos klausyti(s) kaip solinio instrumento – itin reta, bent jau Lietuvoje. Todėl valtorna atrodo slaptinga, apie ją žinoma mažai, kalbama, deja, retai.

Jaučiant pažinimo ir suvokimo – žinojimo tuštumą, kuri savotiškai tarsi laukia, kviečia būti atrasta ir užpildyta asmeninio susitikimo, patyrimo, sumanyta leistis pokalbin su Maestro GINTARU ŠČERBAVIČIUMI – pirmąja Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro (LVSO ir LNOBT – toliau straipsnyje) valtorna, tolumon aidint instrumento gausmui. G. Ščerbavičiaus nuostaba ir džiugesys, kad, jo žodžiais, „susidomėta mano nematomu, bet girdimu darbu“, tarsi patvirtina ir argumentuoja pajaustą reikmę pažinti – klausytis ir išgirsti – valtorną ir ja grojantį muziką – visa tai šiame pokalbyje, kuris plėtojosi Maestro G. Ščerbavičiui keliaujant per Lietuvą, jos miestus, skirtingas koncertų sales juose, idant skambėtų muzika, pakylėjanti sielas.

G. Ščerbavičiaus – valtornininko – istorijos apžvalga, aptartis pradėta išrašyti 2019 m. balandžio 11 d. muzikui – LVSO pirmajai valtornai – su orkestru vykstant į Kauną, kur miesto filharmonijoje išsipildė operos solisto Maestro Vladimiro Prudnikovo 70-mečio jubiliejui skirtas koncertas; tęsėsi 2019 m. balandžio 18 d. Kauno filharmonijoje pianistui Lukui Geniušui drauge su LVSO skambinant Johanneso Brahmso antrąjį pianino koncertą ir orkestrui grojant Lietuvoje retai skambančią Piotro Čaikovskio pirmąją simfoniją; balandžio 24–26 d. Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje LVSO drauge su akordeonininku Martynu Levickiu grojant koncertus, kuriuose skambėjo ir Gustavo Teodoro Holsto orkestrinė siuita „Planetos“.

Valtornininko esatis, jo būtis išrašyta gegužės 15 d. – išvakarėse jubiliejinio 30-ojo LVSO sezono baigiamojo koncerto, kuris įprasmintas Gustavo Mahlerio trečiąja simfonija, Maestro G. Ščerbavičiaus žodžiais, „nemirtinga Ode gamtai ir meilei!“ Skambant šiems įstabiems didžių muzikos genijų parašytų kūrinių garsams, teišsiskleidžia pokalbis, kurio leitmotyvas – valtornos gausmas.

Sostinės vario kvintetas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Muziko kelio pradžia

Gerbiamas Maestro Gintarai, norisi pažinti Jus, tad papasakokite savąją istoriją. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Kas labiausiai įsiminę, reikšmingiausia Jums?

Kokia buvo mano vaikystė? Džiaugiuosi galėdamas atsakyti – šauni! Gimiau Klaipėdoje, o į tolimąjį ir pilną paslapčių Vilnių mane skraidindavo lėktuvu. Oho, kokia jėga buvo!

Mano tėvelio mama, t. y. mano močiutė, susiklosčius įvairioms geopolitinėms pokario ir giminės-šeimos, beje, kilusios iš Karkučių kaimo (tada – Trakų raj. dabar – Elektrėnų sav.) peripetijomis, liko gyventi Vilniuje viena. O visa šeima, grįžus mano proseneliams iš tremties, išvažiavo į Klaipėdą, nes proseneliai labai bijojo pavydžių kaimynų... tad lėkė kuo toliau, o tas toliau buvo Klaipėda!

Mūsų šeimą iš tėvelio pusės visą laiką gaubė muzika, labai mėgta dainuoti, groti armonika, akordeonu. Tai gelbėjo pačiais sunkiausiais tremties ir išsiskyrimo momentais... Mano močiutės vyras, t. y. Feliksas Ščerbavičius, turbūt pirmasis, kurį atsimenu muzikuojant... Sovietinės valdžios jis 1952 m. buvo apkaltintas pagal 58 straipsnį ir nuteistas bei kalintas Lukiškių kalėjime 10 metų... Visą šį laiką močiutė buvo šalia jo, nepaisydama nuolat ją lydėjusio politinio kalinio žmonos įvaizdžio. Ji netgi sugebėjo išleist mano tėvą į pirmuosius rimtus muzikos mokslus!

Esmingiausia, kad, viena likusi Vilniuje, močiutė tais gūdžiais 1956, 1957, 1958 m. numatė, jog reikia vaikus leisti mokytis muzikos, reikia lietuviams kultūros, tad mano tėvas spėjo pasimokyti profesionalioje akordeono klasėje muzikos mokykloje prie LTSR konservatorijos tuometinėje Lenino aikštėje!

Pasibaigus kalinimo laikui senelis paskui savo uošvį išvažiavo į Klaipėdą, drauge ir sūnus – mano tėvas Algimantas Ščerbavičius... Taip baigėsi jo muziko karjera, nes Klaipėdoje viską reikėjo pradėti nuo nulio – mokytis, dirbti, tapti jūreiviu ir kurti šeimą, nors akordeonas ir pianinas visados buvo šalia...

Mano tėvai susipažino Klaipėdoje vakarais po darbo šokdami liaudiškų-tautinių šokių būrelyje. Juk sovietiniais laikais buvo madinga ar naudinga lankyti saviveiklos būrelius... (Šypteli.) Taip ir „susišoko“, ir po metų gimiau aš. (Šypsosi.)

Iš tiesų man ir pačiam įdomu, kaip ta akademinė muzika mane „suvyniojo“, nes jau ketvirtoje klasėje mamos pageidavimu privalėjau išmokti plaukti... – ėmiau lankyti plaukimo treniruotes, kurios vėliau „peraugo“ į vandensvydžio treniruotes, ir jau galvojau, kad šiuo sportu rimtai užsiimsiu, – beje, nuo ilgų plaukimo ir laikymosi ant vandens treniruočių mano širdies pulsas yra labai retas ir, manau, dabar man yra tik į naudą, nes tai su pūtiko profesija susiję, bet apie tai vėliau...

Būdamas maždaug penktokas pradėjau groti gitara, na nieko ypatingo, nes tokio amžiaus paaugliai visi juk kažkuo užsiima... Tam įtakos turėjo mano vienas iš pusbrolių Kęstutis Laurinaitis (jo mama ir mano mama – seserys), kuris dabar gyvena Čikagoje ir gan aktyviai toliau groja roko muziką.

Ko mes tik neišsigalvodavome, kad tik turėtume atseit elektrinę gitarą, tai paprastą išsipiešdavome, kad atrodytų, jog elektrinė. Vėliau patys bandėme meistrauti: iš juostinio magnetofono „Daina“ buvome pasidarę mikrofono stiprintuvą, garso kolonėles pasidarėm iš senų radijų išmontavę garsiakalbius, o mikrofono stovą mums atstojo senas išmestas svetainės toršeras. Viską darėme, kad tik būtų panašiau į tuo metu dievinamą Klaipėdoje vokalinį instrumentinį ansamblį „Nerija“!

Taip grodami visokias dainas, kopijuodami jas iš magnetinių juostelių arba plokštelių (beje, kurias (vėlgi – Klaipėdos fenomenas) parsiplukdydavo jūreiviai iš „uždrausto“ mums užsienio) mes plėtėme savo repertuarą ir grojome-koncertavome kur tik pasitaikydavo menkiausia galimybė (šypsosi). Jau tada supratau, kad nepažįstant natų, grojant be jų, ateityje nieko nebus... Taigi natų knygyne nusipirkau grojimo gitara natų pradžiamokslį (rusų kalba) ir supratau, kad tai „gilus ir platus“ muzikos vandenynas, bet užsispyręs mokiausi, ieškojau suprantamos literatūros ir t. t.

Praėjo gal treji metai, ir, aišku, buvau pastebėtas tuometinės mano Klaipėdos 18-ojoje vidurinės mokyklos vienuoliktokų... Juk tuo metu šeštadieniais jie mokykloje rengdavo šokius, o kartą susirgo jų grupės narys! Bėda, šokiai gali neįvykti... Na ir išmušė mano valanda! Atsimenu, rankos kojos drebėjo, kai pas mane į klasę per pertrauką atėjo vienuoliktokas Ričardas Baltuonis (ilgametis Laimos Vaikulės koncertų garso režisierius, kuriuo ji pasitiki iki šiol, kada koncertuoja Lietuvoje)... ir sako: „Girdėjom, moki dainuot ir grot gitara – mes tave imam“, – va čia tai buvo, aš namie rėkiau iš laimės!

Taip, jis buvo pirmasis, kuris jau po daug su jais atgrotų vakarų pasakė: „Gintarai, tu turi mokytis profesionalios muzikos!“ Todėl atėjus 1977 m. pavasariui ir paskelbus Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje atvirų durų dieną, aš nuėjau ir radau ten savo pašaukimą.

Ričardas patarė, jog nuėjęs į tą mūsų vadintą „šimkinę“ sakyčiau, kad noriu mokytis groti fleita arba trombonu, na kas arčiau lengvosios muzikos, ir kai pučiamųjų skyriaus vedėjas Adomas Kužmarskis paklausė manęs: „O tai kokioje vaikų muzikos mokykloje mokaisi?“ – aš iškart pasakiau, kad mokausi tik vidurinės mokyklos aštuntoje klasėje...

„Na, vyruti, fleita tau gali būti sunkoka, bet tu ateik liepos mėnesį į priėmimą, mes tave patikrinsim ir tikrai ką nors pasiūlysim.“ Na galvoju, turbūt nieko nebus... ir ėmiau dar intensyviau dirbti jau nuo ketvirtos klasės lankomose vandensvydžio treniruotėse. Tačiau man jau buvo atsibodusios tos monotoniškos treniruotės, ir galiausiai viskas išsisprendė natūraliai: mokykloje, pertraukos metu bebėgiojant laiptais, o tiksliau – tiesiog kvailiojant, susilaužiau koją. (Juokiasi.)

Ligoninėje pasakė: „Viskas, Gintarai, sportą užmiršk minimum trims mėnesiams...“ Taip (su ramentais) sulaukiau aštuonmečio mokslo baigimo atestato ir vis dėlto įstojau į St. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą! Per stojamuosius patikrinus muzikinius gebėjimus, man pasiūlė mokytis groti valtorna, aš sutikau, nes LABAI norėjau čia mokytis! Taip aš tapau valtornininku, absoliučiai nieko nežinodamas apie šį instrumentą... – nei kaip su juo groja, nei kur su juo groja... (Juokiasi.)

Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos moksleivių simfoninis orkestras (1979 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka

Mokymasis ir šokių vakarai

Kaip vyko Jūsų – muziko – augimas?

Atėjus rudeniui susipažinau su savo pirmuoju valtornos mokytoju Žygimantu Čmeliausku, tuo metu jis buvo Lietuvos muzikos konservatorijos Klaipėdos fakultetų valtornos klasės dėstytojas, pakviestas nuo rudens dirbti ir Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Vėliau, jau kai išvažiavau mokslų tęsti Vilniuje, aš jo klausiau: „kodėl aš?“ O jis atsakė, jog „kai aš tave pamačiau „šimkinėje“ einant koridoriuje pagalvojau, kad va šitas moksleivis tiktų į valtornininkus, nes jo lūpų forma kaip tik valtornai... (Šypsosi.)

Visi mano bendrakursiai buvo priimti baigę penkiametes vaikų muzikos mokyklas ir turėjo visus muzikinius pagrindus: solfedžio, harmonijos ir t. t. Aš nieko – nė bum bum... (Juokiasi.) Ačiū Dievui, netrukus susipažinau su bendraklasiu trimitininku Adolfu, kuris man labai padėjo išmokti muzikinės kalbos pagrindus ir nuoširdžiai dėkoju valtornos mokytojui Ž. Čmeliauskui, kuris sugebėjo įtikinti mane, kad aš galiu, kad man pavyks! Jau trečiame mokyklos kurse jis pakvietė mane groti į tuometinės Klaipėdos liaudies operos teatro simfoninį orkestrą...

Bet mano „gitaros“ niekur nebuvo dingusios! Buvusios 18-tos vidurinės mokyklos direktorė „išleido“ mane mokytis į „šimkinę“ tik su sąlyga, kad ir toliau grosiu, ir vadovausiu mokyklos estradiniam ansambliukui. Tačiau viskas pasisuko taip, kad mane į estradinį ansamblį pasikvietė Klaipėdos miesto teritorinė vandentiekio valdyba! Tuo metu tai buvo labai turtinga valdiška įstaiga, jie turėjo net savo ansamblį! Ir vėl mane rekomendavo tas pats R. Baltuonis.. 

1979 m. rugsėjis–1980 m. rugsėjis! Jau treti mokslo metai „šimkinėje“... Dėl užsispyrimo pasiekti tikslą – išmokti groti valtorna ir pasivyti bendrakursius – bei motyvacijos tapti profesionalu rezultatai buvo puikūs – tiek grojant valtorna (trečia vieta jaunųjų atlikėjų konkurse Šiauliuose 1980 m.), tiek tobulinant solfedžio ir harmonijos „subtilybes“ (esu nuoširdžiai dėkingas dėstytojai Donatai Ūsaitei), tiek bendro lavinimo pamokose. Be abejonės, grojimas gitara ir dainavimas estradiniame ansamblyje teikė man vis didesnį solisto-atlikėjo pasitikėjimą savimi! 

Dar didesnis „karjeros“ roko, disko, šokių muzikos srityje šuolis įvyko už pusmečio... Besimokydamas pirmame kurse susipažinau su tuo metu mokyklą baigiančiu dabar visoje Lietuvoje žinomu garsiu dainininku klaipėdiečių grupės „Studija“ vadovu Steponu Januška. Jis, baigęs klarneto klasę, įstojo į Lietuvos Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos fakultetų (tada taip vadinosi) Estrados skyrių toliau mokytis groti saksofonu (dėst. Pranciškaus Narušio klasė), o vėliau ėmėsi džiazinio dainavimo. Tuo metu fakultetų Estrados skyrius buvo kažkokia, dabartiniais terminais, „Klaipėdos džiazo meka“. Greičiausiai todėl dabar turime įžymųjį „Klaipėdos džiazo festivalį“. O kaip grojo fakultetų bigbendas (išleista net vinilinė plokštelė)! O kokios buvo fakultetų valgykloje diskotekos, kuriose pirmąkart išgirdau įžymiąsias EARTH, WIND & FIRE ir TOWER OF POWER! 

Taip pat teko būti pirmosios Estrados skyriaus laidos koncerte-egzamine, kuriame grojo bosinės gitaros virtuozas Romualdas Malinauskas, būgnų virtuozas Arvydas Joffe, jiems padėjo džiazo pianistas (tada jau fakultetuose dėstęs) Saulius Šiaučiulis, ir lyg pamenu saksofonininkas Ričardas Dubinskas, tai buvo kažkas fantastiško!

Kaip minėjau, estradinės saviraiškos viršūnė Klaipėdoje tada buvo vokalinis instrumentinis ansamblis „Nerija“, kuris priklausė LTSR valstybinei filharmonijai, o žemesnės kategorijos ansambliai priklausė miesto Kultūros rūmams. Taigi išvardinsiu pagal svarbumą: Kultūros rūmai, po kurių sparnais veikė ir „Liaudies operos teatras“, vėliau tapęs Muzikiniu teatru – dabartinis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, žinia, dabar rekonstruojamas; Prekybos uosto Kultūros rūmai (labai turtingi – visa aparatūra, instrumentai, įranga buvo vakarietiška; teko groti kažkam susirgus); Statybininkų kultūros rūmai (juose vykdavo labai populiarūs jaunimo šokių vakarai, kadangi jų ansamblio dainininko balsas buvo labai panašus į grupės „Smoke“ solisto balsą; Žvejų kultūros rūmai (veikia iki šiol, dabar laikinai ten persikėlęs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras). Štai koks sąrašas! Ir tik tada rikiavosi visokio tipo įstaigos, kaip, pavyzdžiui, Teritorinė vandentiekio valdyba ir pan. Trumpai sakant, visur klestėjo saviveikla, gerąja to žodžio prasme, dailės, teatro, šokių, estrados būreliai...

Bet pati prestižiškiausia vieta vis dėlto buvo pagrindiniai miesto Kultūros rūmai. Juose pirmą kartą imti rengti šokių vakarai „Kam virš 30“! Salė tiesiog lūždavo nuo norinčių patekti, tad net bilietus reikėdavo pirkti. Veikė bufetas, salė didžiulė, speciali pakyla-scena grupei, apšvietimas – oho! tais laikais. Kas ir kaip subūrė tuose kultūros rūmuose gyvos muzikos ansamblį – nežinau. Lyderiai buvo St. Januška ir R. Dubinskas. Ta grupė, iš kurios ir gimė mūsų žymioji „Studija“, turėjo dvi sudėtis, – bent aš taip supratau... – kadangi skirtinga muzika grota šokiams jaunimui ir šokiams pagyvenusiems – jaunimui „Kam virš 30“, bet abiejuose dainavo Steponas.

Viskas susiklostė taip, kad jaunimo šokių grupės bosistas (kuris, beje, pasirodo, nepažinojo natų) įstojo į jūreivystės mokyklą ir jį uždarė į „karantiną“ (neleido tris mėnesius išeiti į miestą, vos ne kaip karinėje tarnyboje, na taip sovietmečiu buvo traktuojami būsimi jūreiviai), ir nebebuvo kam groti bosine gitara... Todėl jie atsiviliojo mane iš Vandentiekio ansamblio, – kuris vėliau visai iširo. Taip ir pradėjau groti Kultūros rūmų grupėje bosine gitara... Steponas manimi patikėjo ir kiekvieną vakarą šokiams nešdavo naujas natas – arba nukopijuotas, arba paties parašytas, – ir reikėjo groti iškart, tai buvo extrymas!

Iš tikrųjų galvojau stoti į džiazo studiją, į bosinę gitarą. Tačiau galų gale vis tik pasirinkau akademinę muziką, kitaip sakant, nugalėjo valtornė! Tai lėmė mano mokytojas Ž. Čmeliauskas, kuris, nežinau iš kur sužinojęs apie tuos mano muzikavimus su gitaromis, prakalbo apie mano ateitį...

O groti populiarioje šokių grupėje jaunystėje ir negalvoti apie ateitį buvo neįmanoma, nes mano mokytojas Ž. Čmeliauskas tuo metu buvo vienintelis Lietuvoje aktyviai koncertuojantis valtornininkas. Jo solo su vargonais, su fortepijonu, su įvairiais kameriniais ansambliais, radijo įrašai, skambantys iki šiol, davė tokį užtaisą ateičiai, kad ojojoi... Kokius koncertus jis rengdavo Mažojoje koncertų salėje fakultetuose... Tiesiog fantastika!

Taip gimė savo instrumento meilė, visos klasikinės muzikos ir pučiamųjų instrumentų. Galiausiai ketvirtame kurse, apsisprendus siekti valtornėsgrojimo aukštumų, viskas susidėliojo į vietas... Vilnius, Lietuvos valstybinė konservatorija, profesoriaus Eduardo Brazausko klasė.

Prof. Eduardas Brazauskas ir Gintaras Ščerbavičius 1983 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Gintaras Ščerbavičius ir Klaipėdos m. Vandentiekio estrados ansamblis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Studijos, konkursai ir LNOBT

Kaip toliau plėtojosi Jūsų – muziko – kelias?

Vilniuje, tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – pastaba – E. B.), nuo pirmo iki penkto kurso buvome dešimt valtornininkų... Tada sostinėje buvo Nacionalinės filharmonijos simfoninis orkestras, Operos ir baleto teatro simfoninis orkestras bei Radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras. Visuose mano paminėtuose orkestruose valtornų grupės buvo suformuotos, kitaip sakant, laisvų vietų nebuvo... Bet mano profesorius E. Brazauskas mus, studentus, ramindavo, sakydamas, kad geram muzikantui darbo visada bus! 

Pirmas kursas prabėgo taip greitai, jog tiesiog sunku paaiškinti, kaip visur suspėdavau... Kiekvieną dieną keltis reikėdavo šeštą ryto, norint prasigroti konservatorijos pūtikų rūsyje, kadangi nuo devynių jau vykdavo bendros paskaitos ir jokių „noriu einu–noriu neinu“ tais laikais nebūdavo, fiksuodavo pavardėmis! Iškart po bendrų arba tarp bendrų paskaitų vykdavo individualios specialybės, o į kamerinio ansamblio paskaitas negalėjau ateiti ryte neprasigrojęs... Taip po truputį formavosi ištvermingumas, pareigingumas, ryžtas siekti geriausio rezultato bet kokiame darbe! 

Besimokant antrame kurse, Operos ir baleto teatro orkestras pranešė apie būsimą konkursą į valtornų grupę pusei etato! Fantastika! Iš savo profesoriaus gavau padrąsinimą dalyvauti ir laimėjau! Tuometinis teatro orkestro vyr. dirigentas Jonas Aleksa vėliau kolegų paklaustas, „kodėl Gintaras? – žvelgdamas savo paslaptinga veido išraiška, atsakė, – tai, kad jis ne tik perspektyvus, bet ir akinius nešioja, reiškia rimtas!“ Ilgametis buvęs teatro valtornų grupės koncertmeisteris Rimantas Šinkūnas šypsosi iki šiol. (Juokiasi!)

Taip prasidėjo naujas etapas mano gyvenime. Pradžioje dirbau pusę etato ketvirtos valtornos pozicijoje, atsimenu, nešdavausi teatro spektaklių partijas mokytis, net po spektaklio, kuriame man kas nors nepavykdavo. Grodavau bendrabutyje iki vėlumos, o paskui partiją kišdavau po pagalve miegoti, nes buvo prietaras, kad liktų galvoje, pasidėk po pagalve...

Paskui sekė Daugpilio pučiamųjų konkursas, kuriame lietuvių pūtikų būrys laimėjome daug įvairių vietų ir diplomų. Net žurnalas „Kultūros barai“ paminėjo dideliu nuotraukomis gausiai iliustruotu straipsniu. Vėliau skridome į visa sąjunginį pučiamųjų konkursą Almatoje, Kazachstane, iš kurio grįžau laimingas praėjęs iki antro turo. (Šypteli.)

Teatre valtornų grupės koncertmeisteris R. Šinkūnas ėmė manimi pasitikėti ir leisdavo atlikti antros valtornos partiją, o lengvesniuose spektakliuose kartais ir pirmos – solinės valtornos partiją! Esu labai dėkingas vyresnės kartos teatro valtornininkams už pasitikėjimą manimi, už galimybes praktikuotis. Nes kaip atsiras pasitikėjimas savimi groti solinę partiją, jeigu niekada nebandysi?.. Buvo visko: ir džiaugsmo, ir liūdesio, tačiau ryžto visados pakako! 

Baigus konservatoriją ir atitarnavus privalomą karinę tarnybą nuo 1988 m. rudens maestro J. Aleksa patikėjo man dabartinio LNOBT orkestro valtornų grupės koncertmeisterio pavaduotojo pareigas. Va tada ir prasidėjo rimtų darbų metas! Turėjau būti pasiruošęs bet kada atlikti operų, baletų pirmos valtornos partijas. Teatro valtornų grupė buvo iš šešių etatų pirmaeilininkų ir pusės etato antraeilininko (iš filharmonijos orkestro). Tais laikais spektaklių rodyta labai daug, – kas vakarą vis kitas, dekoracijų statytojai vos spėdavo jas keisti...

Rytinės repeticijos vykdavo nuolat ir, kad orkestro grupių koncertmeisteriai nebūtų pavargę, juos keisdavo koncertmeisterių pavaduotojai. Tokia teatro simfoninio orkestro darbo specifika... Kartais reikia groti be repeticijos, nes dažniausiai repetuojamas tik būsimos premjeros veikalas. Dirba didelis žmonių kolektyvas, atsitinka visko: ir ligos, ir laimės, ir nelaimės... Tačiau spektakliai dėl to neatšaukiami, žiūrovai ir klausytojai teatrui yra svarbiausi! 

Susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis nuo 1999 m. esu teatro valtornų grupės koncertmeisteris. 

Nusakykite darbo LNOBT kasdieną Jums. Kokia, Jūsų matymu, LNOBT orkestre raiškos specifika, kuo tai ypatinga, išskirtina?

Įprasta kasdiena: ryte individualus apšilimas ir repeticija, popiet, vakare vėl mažas apšilimas ir spektaklis. Pagrindinė užduotis – su dirigento pagalba groti jautriai ir muzikaliai, nes aš irgi operos ar baleto spektaklio muzikinio rezultato kūrėjas.

LNOBT orkestro grupė didelė, o veikalai keičiasi dažnai, tad, sudarant darbo grafiką, reikia atsiminti, kam koks spektaklis geriausiai pavyksta, nes beveik nėra einamų spektaklių repeticijų, jie grojami be repeticijų arba su viena bendra (t. y. solistai, choras, mimanso artistai, orkestras). Gaila, bet teatro orkestras, kuris yra pagrindinis kolektyvas visame teatre (kas yra teatras be orkestro?!), negali pasigirti oriais atlyginimais, todėl daugelis orkestrantų dirba antruose darbuose, kas tikrai šviežumo ir jėgų nedidina, o tik nuvargina. Bet nepaisant to, vis tiek žmonės stengiasi, jie myli savo darbą, jie atsidavę visa širdim teatrui ir jiems pavyksta puikiai!

Kol kultūra netaps valstybės prioritetu, turėsime tai, ką turime, nors ir tokiomis sąlygomis turime kuo džiaugtis!

Winstonas Churchillis karo metais, paklaustas, kaip taupyti lėšas, pasakė, kad „nuo kultūros negalima nubraukti nei penso, nes tada nebus dėl ko kariauti.“

LVSO 30. LVSO valtornos. Tomo Kaunecko nuotrauka

Istorija LVSO

Žinia, esate ir LVSO, šiais metais mininčio kūrybinės veiklos trisdešimtmetį, pirmoji valtorna. Pasidalinkite savąja patirtimi LVSO.

1988 m. rudenį, paskelbus muzikantų rinkimą į naują (tada dar Jaunimo) simfoninį orkestrą, buvo nevisiškai suformuota valtornų grupė: iš šešių reikalingų, į darbą priimti buvo tik keturi valtornininkai. 

Pirmam koncertui užteko, tačiau, orkestrui ruošiant vis sudėtingesnius kūrinius (pavyzdžiui, G. Mahlerio Pirmoji simfonija), ėmė trūkti valtornų, nes partitūroje septynios, o yra tik keturios.... Ir maždaug nuo 1992 m. aš pradėjau dirbti pusę etato antraeilėse pareigose. Man tai buvo neįkainuojama patirtis! Operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre grojau operas, operetes ir baletus, o čia – tikrą simfoninį repertuarą! Taip dirbau iki 2002-jų ir tik nuo 2008 metų tapau LVSO valtornų grupės koncertmeisteriu.

Maestro Gintaras Rinkevičius žinojo mano galimybes ir pasitikėjo manim, tad, įvykus valtornų grupėje muzikantų rotacijai, pasiūlė darbą LVSO. Sutikau, nes norėjau tobulėti. Esu laimingas dėl tokio orkestro muzikanto-atlikėjo likimo. Būti valtornų grupės koncertmeisteriu LVSO, tai ne tik groti solo, bet ir ruošti visą grupę koncertams tiek bendrų, tiek grupinių repeticijų metu.

Kas, Jūsų patyrimu, vertinimu, Jums asmeniškai reikšmingiausio LVSO metraštyje?

Džiaugiuosi, kad nuo 1992 m. vienaip ar kitaip (t. y. nuo 1992 m. iki 2002 m. dirbau 0,5 etato, nuo 2002 m. iki 2007 m. dirbau pagal autorines sutartis, o nuo 2008 m. iki šiol dirbu pirmaeilėse pareigose visu etatu), prisidedu prie orkestro kūrybinio metraščio kūrimo. Sunku dabar prisiminti, kas per tiek metų buvo reikšmingiausio, galiu pasakyti, kad mums nebūna nereikšmingų koncertų.

Esminis LVSO bruožas – jokių neįmanomų dalykų nėra! Reikia orkestro solistų ar ansamblių koncertų – prašau; reikia operos – prašau; reikia roko koncerto – prašau; reikia vaikams koncertų – prašau! Kad orkestro lygis atitinka „normalaus“ vakarietiško simfoninio orkestro lygį, tai – faktas, nes jau dukart gastroles Vokietijoje užbaigiame žymiojoje Kiolno filharmonijos (Kölner Philharmonie) salėje. Ir tai jau Istorija! 

LNOBT orkestro ir LVSO pirmoji valtorna, kokios esminės skiriamosios ypatybės, Jūsų patyrimu?

Kiekvienas orkestras – tiek LNOBT, tiek LVSO – turi savo specifinį grojimą, skambesį, derinimą, be kurio nebus muzikinės  minties darnos, ansambliškumo tarp visų grupių. Todėl nuo jaunų dienų iki šiol rytais aš privalau kiekvieną dieną groti pratimus, gamas, „šlifuoti“ atskiras natas, garsaeilius. O kur dar dinaminė skalė, garso tembro platinimas–siaurinimas, kas būtina tiek kongresų salės scenoje, tiek operos orkestro ložėje. Sakyčiau, operos orkestro ložėje reikia būti dar geresniu „vairuotoju“, nes „kelio duobių“ ar „eismo netikėtumų“ (solistų, choro, baleto solistų „paklaidos“) būna dažniau (reaguoti ansambliškumo prasme reikia greičiau), negu sėdint scenoje repetavus tris, keturias, penkias, o kartais ir dvi savaites su LVSO orkestru. Bet LVSO vėl kiti niuansai, negali, na tiesiog negali čia daryti klaidų, nes klausytojams prožektorių šviesoje scenoje esi kaip ant delno...

Ir visgi mes esame žmonės, su savo dar ir asmeniniu gyvenimu, kas daro nemažą įtaką darbo rezultatams. Todėl susikaupimas, koncentracija – privaloma!

Gintaro Ščerbavičiaus valtorna „Engelbert Schmid“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Valtornininkas ir jo instrumentas

Taigi „esame žmonės“, bendrąja prasme ką reiškia būti valtornininku? Kokios ypatybės įprasmina būtent valtornininką?

Norint apibudinti koks turi būti valtornininkas reikia paminėti, kad pirmiausia jis turi būti ramus... Be vidinės ramybės, bus minčių chaosas, o vadovautis reikia tik šaltu protu, kitaip nesuvaldysi savo instrumento, o jis turi ilgiausią, – jeigu ištiesintume, – vamzdį su siauriausia skylute pradžioje, į kurį įsistato mažiausio skersmens pūstukas (pasirenkamą pagal kiekvieno atlikėjo lūpas, žandikaulio formą ir t. t.), per kurį lūpų siunčiamas oro virpėjimas-zvimbimas vamzdžio ilgėjimu ir platėjimu transformuojasi į muzikinį garsą. Ir, spausdami XIX a. tris, o XX–XXI a. keturis ar net penkis vožtuvus, kurių pagalba garsai aukštėja arba žemėja, mes, valtornininkai, susiduriame su tokiais „atsitiktinumais“ kad ojojoi... Todėl relax, relax ir dar kartą relax, aišku proto ribose... (Šypteli.)

Dar vienas dalykas, kuris paskutiniu metu mane šiek tiek jaudina, galvojant apie mūsų jaunuosius valtornininkus, tai muzikinės dermės, harmonijos, solfedžio įgūdžių menkas tobulinimas. Juk valtorna su savo trimis arba keturiais, arba penkiais vožtuvais vis tiek nėra tobulas instrumentas ir kokio pasaulinio gamintojo ar kokios kainos kategorijos jis bebūtų, vis tiek juo groja žmogus, vadovaudamasis savo klausa... Tad viskas priklauso nuo mūsų pačių. 

Pažinus Jus – žmogų – muziką – valtornininką, norisi geriau, iš arčiau, labai arti, tiesiog prisiliečiant lūpomis pažinti Jūsų instrumentą – valtorną. Nors straipsnio įžangoje trumpai, fragmentiškai nusakyta valtornos istorija, Jūs instrumentą patiriate savimi, turite artimą, itin glaudų ryšį, santykį su juo, tad pasidalinkite, kokia ji Jums, kas yra tas medžioklės ragas, laiko tėkmėje ištobulintas iki šiandienio varinio pučiamojo instrumento, vardu valtorna?

Lietuviai šį instrumentą turėtų vadinti miško ragu, nes latviškai „mežrags“, vokiškai „waldhorn“ – miško ragas, angliškai „horn“ – ragas, kartais „french horn“ – prancūziškas ragas. Mes kažkodėl vartojame tiesiogiai rusų kalboje vartojamą валторна... Klausimas kalbininkams – kodėl?..

Sakyčiau, jog visa klasikinė muzika daug netektų, jeigu iš jos garsų ir tembrų paletės išimtume valtorną. Ji netektų savo romantizmo, heroizmo, taurumo, didingumo, iškilmingumo, paslaptingumo. Ji būtų bejausmė, joje imtų trūkti „oro“, ji tiesiog nebekvėpuotų... Atsiverskime bet kokio kūrinio, skirto dideliam ar mažam simfoniniam orkestrui, partitūrą ir pamatysime, kad valtornos yra jungiamoji grandis tarp medinių ir varinių pučiamųjų instrumentų, jungiamoji grandis net tarp styginių instrumentų, t. y. paryškinanti altų svarbą tarp smuikų ir violončelių, violončelių – tarp altų ir kontrabosų. Jau nekalbant apie solines fleitų, obojų, klarnetų, fagotų temas, perduodamas per valtorną visiems likusiems variniams pučiamiesiems instrumentams.

Skaitytojams apie valtornos ypatybes galiu pasakyti, jog iš varinių pučiamųjų instrumentų valtorna yra pati klastingiausia. Atsitiktinumų grojant gali būti daug: netiksli garso pradžia; netikslus intonaciškai intervalas; lūžtantis iš vieno tono į kitą toną perėjimas; gan daug pastangų reikalaujantis valtornos natūralaus garsaeilio (viso, t. y. nuo pačios žemiausios išgaunamos natos iki aukščiausios natos) diapazono naudojimas; gan daug problemų kelianti dinaminė skalė (jeigu labai tyliai, tai intonavimas gali aukštėti, jeigu labai garsiai – gali žemėti) ir t. t....  Valtorna turi daug vamzdelių, kurie pagrindinį instrumento vamzdį arba prailgina, arba sutrumpina. Taip garso tonas žemėja arba aukštėja. O garsas atsiranda, kaip minėjau, pučiant orą pro į vamzdį įstatytą patį mažiausią iš visų varinių instrumentų pūstuką; lūpos ima (mums nematant, bet jaučiant) virpėti, ir tas virpesys, perėjęs per visus vamzdelius, transformuojasi į muzikinį garsą. 

Medžioklės ragą kompozitoriai ėmė naudoti, norėdami klausytojui pateikti signalą (medžioklės pradžios ar didikų atvykimo, ar pašto karietos atvykimo ir pan.); bet grojant tokiu ragu jo žiotys arba vadinama taurė, visada buvo iškelta į viršų, tad garsas buvo aštrokas, grubus. Nepasakysiu tiksliai, bet, paprastai kalbant, kažkas pasiūlė nuleisti taurę žemyn, o su dešinės rankos delnu retkarčiais pridengti pusę taurės, taip pažeminant išgaunamą toną. Vėliau, norėdami naudoti ragą tam tikrose tonacijose, valtornininkai į vamzdelio pradžią įstatydavo dar keliais vingiais susuktus vamzdelius, atitinkamai žemindami arba aukštindami tonacijas.

Tai atlikėjams sudarydavo daug nepatogumų ir pridengiama taurė (dėl pustonių) skleisdavo uždarą garsą. Todėl meistrai ėmė galvoti, kaip pritaikyti spaudžiamus vožtuvėlius su pastoviai įmontuotais prailgintais vingiais susuktais vamzdeliais. Taip atsirado šiuolaikinis viengubas instrumentas (vieno pagrindinio derinimo tono) – valtorna in F. Vėliau atsirado instrumentas in B, nes lengviau ir tiksliau pūtėsi viršutinis diapazonas. Juos sujungus radosi F/B valtorna, t. y. natūrali F ir patobulinta B. Tada meistrai pabandė sumažinti F derinimo vamzdelius, dėl pačių aukščiausių natų (nes jų išgavimo atsitiktinumai varė iš proto tiek valtornininkus, tiek dirigentus, tiek klausytojus). Taip atsirado in F hoch (aukštas), o vėliau išrasta in Es hoch.

Dabar aš pats groju su triguba F/B/Es hoch valtorna ir labai esu laimingas, nes tai pats geriausias instrumentas kokiais esu grojęs, nors pati negroja (nusijuokia). 

Straipsnio autorės nuomone, valtorna kaip solo instrumentas – labai retas atvejis, bent jau, galbūt Lietuvoje. Kokios Jūsų patirtys, matymas?

Groti solo daugiausia tenka tik orkestre arba kameriniuose ansambliuose, tokiuose kaip medinių pučiamųjų kvintetas (fleita, obojus, klarnetas, fagotas, valtorna), arba varinių pučiamųjų kvintetas (du trimitai, valtorna, trombonas, tūba). Šiuo metu esu mūsų LVSO orkestro Sostinės vario kvinteto dalyvis. Kai buvau studentas daug teko groti solo su fortepijonu įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Bet visgi save mačiau simfoninio orkestro sudėtyje, nes pripažinkim, kad gyvenime mums reikia nuolatinių pajamų, kurias pelnyti gali tik nuolatiniame darbe orkestre. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad darbo stažą aš skaičiuoju jau nuo antro muzikos akademijos (tada – Lietuvos valstybinės konservatorijos) kurso.

Susikūrus mūsų, muzikantų, šeimai, reikėjo būsto, gimus dukrytei – didesnio būsto ir t. t. Pajamos grojant solo valtorna, deja, visame pasaulyje yra mažos; klausytojų nedaug, nežinau kodėl, bet pirmiausia jiems reikia fortepijono, smuiko, violončelės, fleitos. Tad susikurti pragyvenimą vien iš solo atlikimo praktiškai neįmanoma. Visi garsiausi pasaulio solo valtornininkai arba vis tiek dirba ar dirbo kokiame simfoniniame orkestre, net ne operos orkestre, arba dirbo-dirba dar ir pedagoginį darbą.

Patirtys Lietuvoje ir užsienyje – muzika šiandien

Jūsų patyrimu, Lietuvoje kaip ir kur skamba, gali skambėti muzika?

Kalbėdamas apie mūsų koncertines „erdves“, aišku, naujo nieko nepasakysiu... Gerai, jog pas mus, Lietuvoje, atsirado daug krepšiniui skirtų sporto arenų, nes krepšinis – tai mūsų „religija“ ir aš vienas iš tų, „trijų milijonų“ maldininkų, bet, jeigu esame religingi, turime būti ir kultūringi! Dailės menui nacionalinę galeriją – turim; nacionalinę biblioteką – turim; nacionalinį operos ir baleto teatrą (be akustikos) – turime; šiokią tokią nacionalinės filharmonijos salę – turim, o nacionalinės koncertų salės – neturime (apmaudžiai)...

Manau, pastačius ją sostinėje (turbūt Kaunas bus greitesnis...), atsirastų jų (koncertinių salių – ne arenų ar kultūros namų) poreikis ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Oponentai galėtų man sakyti: „Kam reikia mažesniuose miestuose, ir taip žmonių mažėja, nėra kam groti ir t. t.“ Bet palaukit, gerbiamieji, juk kone kiekviename mieste yra veikiančios muzikos mokyklos, jas lanko begalė vaikų, jaunimo, kokie pas mus chorai, dūdų orkestrai, mes gi matom ir girdim kas darosi dainų šventėse! Jie gi turi kur nors koncertuoti, ne tik kartą kas ketverius metus Vilniuje, Vingio parke. Ir kur jie koncertuoja? Vidurinių mokyklų aktų arba sporto salėse, bendruomenės kultūros centre (sovietinių laikų renovuota kino salė) arba savo muzikos mokyklose, kuriose tos salytės buvo vadinamos „posėdžių“ arba „aktų“ salėmis.

Atleiskit man, jeigu kažko nepaminėsiu ar praleisiu, bet žinau tik kelias meno mokyklas arba konservatorijas, kurios turi sales su akustika, tai: Kaune Juozo Gruodžio konservatorija, Vilniuje buvo (viename senamiesčio pastatų, kurį kunigai atsiėmė) Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija, Klaipėdoje Eduardo Balsio menų gimnazija ir viskas... Stasio Šimkaus konservatorija – neturi; Šiauliuose Sauliaus Sondeckio menų gimnazija – neturi, Panevėžyje Vytauto Mikalausko menų gimnazija – neturi.... Net Vilniuje Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje nėra normalios salės (kažkada pastatė priestatą su sale, na visi galvojom – bus, tačiau – ne, atsirado salė, bet ne gyvos muzikos koncertams ir šokiui, o tik baleto pasirodymams pagal fonogramą) (apmaudžiai).

O kur dar kasdienės individualios pamokos elementariose klasėse! Jokio klasėse akustinio pasirinkimo (dengiamos arba atidengiamos specialiomis užuolaidomis, akustinėmis plokštėmis dengtos klasių sienos). Nulis skambesio, nulis aido salėse, rezultatas – nulis garso tembro, spalvos, tiesiog skambėjimo-virpėjimo kultūros... Dūdos, kad skambėtų: „Pūskit smarkiau! arba labai tyliai, kad vos girdėtųsi (garsas trūkinėja, lūpos dreba...). – Styginiai, kad skambėtų: – spauskit stryku stygas stipriau! arba labai tyliai, vos strykeliu prilieskite (net rankos drebėt pradeda)... – Dainininkai, kad girdėtumėtės: dainuokit garsiau! ir t. t.“

Aišku, aš čia juokauju, bet ir juokuose dalelę teisybės galima rasti. Taip paruošti vaikai, jaunimas ateina studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kuri dar kelias vardines skambančias auditorijas turi, o normalios didelės salės, kad net vargonai tilptų, ir neturi... Tai apie kokį gerą orkestro skambėjimo ugdymą galime kalbėt? Jeigu vaikai, jaunimas savo miesto koncertinėse salėse turėtų galimybę bent kartą į pusmetį pagroti geroje skambančioje akustikoje, jie tikrai suprastų, kad mokosi groti solo, muzikuoti orkestre ne veltui! 

Kokia bendrąja prasme, Jūsų manymu, dabarties muzikos kultūra Lietuvoje?

Nelabai galiu atsakyti konkrečiai, kokia, mano manymu, yra dabarties muzikos kultūra. Ji – nei gera, nei bloga, ji tiesiog yra tokia, kokia yra. Man patinka tokia mintis: „kuo stipresnė kultūra, tuo mažiau taisyklių reikia.“ Kokie mes muzikai esame, kokią muziką pateikiame klausytojams, tokia ir mūsų muzikos kultūra... Atėję į repeticiją, kas padėta ant pulto, tą ir grojame, ir pasirinkti ar pageidauti mes neturime galimybės, tad galime priimti tik taip, kaip yra. Mane džiugina kiekvienas mūsų koncerto, operos ar baleto spektaklio įrašo transliavimas per televiziją, bet nuvilia jo pateikimo eteryje laikas.

Pasidalinkite gastrolių užsienyje patirtimis.

Gastrolės užsienyje... Visada apima keistas jausmas: na tingiu krautis lagaminą... (Šypsosi.)

Žinau, kad grosime puikios akustikos salėse; žinau, kad slėgs atsakomybė ir žinau, kad visada gastrolių dienotvarkė ta pati: viešbutis, koncertų salė, repeticija, valanda persirengti ir pavalgyti, koncertas, viešbutis... ir taip septyni, aštuoni koncertai skirtinguose miestuose... Programos – ką groti, mes nesirenkame... Ką gastrolių organizatoriai užsako, tai ir atliekame.

Sąlygos groti visada geros, puiki ventiliacija, kondicionieriai; o Vokietijos Diuisburgo filharmonijoje net derinimo lia natą gali susiderinti persirengimo kambaryje, nes tiesiog veikia transliacija per garsiakalbį. Visada kėdės ergonomiškos, t. y. su reguliuojamu nugarėlės ar pačios kėdės aukščiu ir t. t. Ir, manyčiau, kad gastrolėse groti yra šiek tiek lengviau, nes klausytojai visada nusiteikę geranoriškai, klauso įdėmiai, telefonai išjungti, retai kada kosėja, ploja nesitaupydami ir visada po koncerto pamatę lauke su instrumentu – šypsosi ir dėkoja.

Jūsų vertinimu, kaip gyvuoja klasikinė orkestrinė muzika šiandien? Kaip ji atliekama, kiek ir kokios akademinės muzikos pageidauja šių laikų žmonės – Jūsų mintys?

Vertinu labai teigiamai, nes klausytojų nemažėja. Ryšys abipusis, kaip minėjau, suteikite atlikėjams galimybę išreikšti save geros akustikos salėje, geromis darbo sąlygomis, ir atlikėjai veržte veršis į ją groti, klausytojai – klausytis. Pasauliniame kontekste – tai nieko naujo, tai įrodo nesuskaičiuojamas koncertų (iš gerų koncertinių salių) įrašų skaičius jutubo mediatekoje. Šiais laikais visi turi įvairiausių nešiojamų mobilių įrenginių, kuriais tuos įrašus internete gali pasiekti bet kada ir bet kur (net tiesiogiai gyvai atliekamą variantą). O jų paklausius, ar eitumėte klausytis į salę? Vienareikšmiškas atsakymas – „Taip!“ Vadinasi, mūsų darbas – nebeprasmis!

Repeticijos, koncertai – asmeninė partitūra

Kalbėjome apie Jūsų – valtornininko – kasdieną, o joje – repeticija, kas ji – Jūsų žodžiais, Jums?

Repeticija? Gal truputį humoro: tai kaip maisto gaminimas... (Juokiasi.)Pradžioje renkiesi produktus, t. y. natas arba partijas, žiūri jų galiojimo laiką ir gamintoją (ar ne per senos ir kieno redakcija), tada nešiesi namo nuplauni, nuvalai nešvarumus (ištrini senus pieštuku darytus po natomis dinamikos, tempų, metrikos pakeitimus), tada pasižiūri internete receptus ar jau pagamintus patiekalus (jutube paklausai, pasižiūri koncertų ar spektaklių įrašų) ir pirmyn į naujo patiekalo gaminimo mokymus...

Koncertas – kas ir kaip Jums?

Kaip minėjau, gastrolėse tenka groti septynis aštuonis koncertus iš eilės – be laisvadienių. Vienaip ar kitaip, jie būna atlikti-išpildyti sėkmingai. O namie, savo salės erdvėje, atlikti visada yra sunkiau, nes truputį slegia savų klausytojų „reikalavimai“, groti kaip įraše, steriliai, be klaidų, atsitiktinumų, bet mes atlikėjai irgi žmonės... Mes niekada nedarome klaidų (pavyzdžiui, netyčia sugrota ne ta nata) specialiai. Patys didžiausi teisėjai esame mes patys... Būna koncertų, po kurių vos kojas parvelki namo, o būna, kad nejauti žemės po kojomis... 

Kokios dažniausiai Jūsų mintys, kokia jausena prieš koncertą, spektaklį, jam įvykus – kas ir kaip Jumyse?

Meluočiau jeigu sakyčiau, kad visai negalvoju apie būsimą koncertą ar spektaklį. Nors iš tiesų galvoti nereikia, nes būsimo koncerto ar spektaklio muzika nuolat skamba galvoje...

Jausena būna įvairi, stengiuosi išlaikyti ramybę, nedirbu jokių sunkių buities darbų, pietauju saikingai ir prieš valgydamas visada pagalvoju, ar tai, ką valgysiu, nesukels virškinimo problemų. (Nusijuokia.) Protingi žmonės sako, kad nuo streso nepabėgsi, reikia su juo „susidraugauti“. 

Repeticijos, pasiruošimas, nusiteikimas, išsipildymai, skirtingi ir įvairūs patyrimai – visą tai, sakytina, vienija mokymasis – individualus ir pagrįstas tarpasmeniniu santykiu. Pasidalinkite, kokie esminiai mokymo(si) groti valtorna aspektai? Kas pagrindiniai mokytojai? Apskritai muzikos meno besimokantis ir mokantis, muzikos meno pedagogika, ko ji reikalauja, kuo ji pagrįsta?

Taip, teisingai, nusiteikęs per repeticijas paruošti naują kūrinį koncertui, ar tai bus kamerinio ansamblio, ar orkestro sudėtyje, ir tikėdamas, kad aš jį gerai atliksiu, kiekvieną kartą patiriu nematomą, bet girdimą asmeninį jausminį išgyvenimą. Pagrindinis mokytojas yra – Tikslas ir muzikanto ambicija įrodyti sau, kad Aš galiu! 

Jeigu vaikas gabus šokiui, dailei, muzikai, tėvai neabejos dėl tų gabumų tobulinimo menų mokyklose, menų gimnazijose. Taip, procesas iki finišo – ilgas, bet dar nė vienam vaikui nepakenkė mokymasis šių menų. Ne naujiena, kad žmonėms, kuriems pasireiškia astmos simptomai, siūloma išmokti groti pučiamuoju instrumentu.

Iš tiesų norėčiau, kad daugiau vaikų rinktųsi mokytis groti valtorna, nes mes, valtornininkai, greitai būsime įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą, kaip nykstanti pučiamųjų rūšis. (Ironiškai šypsosi.) Pasikartosiu, kad geras muzikantas, paaukojęs dalį savo vaikystės ir paauglystės gamų ir etiudų grojimui, visada gaus gerą darbą. Ir, kaip sakydavo mano vyresnieji kolegos, „pensijoje baltą duoną valgys“.

Gerbiamas Maestro Gintarai, kokia Jūsų muzikinė šiandiena?

Šiandiena yra nesudėtinga, tik panašu, kad paroje trūksta kartais vienos, kartais dviejų valandų... Pagal tam tikras savaitės dienas ir atsižvelgiant tiek į Lietuvos valstybinio simfoninio koncertų grafiką, tiek į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro spektaklių ir repeticijų grafiką, ryte – repeticija, vakare – spektaklis arba koncertas ir taip jau daugelį metų. Net nepastebėjau, kaip užaugo mano mergaitės – Silvija ir Patricija.

Kadangi žmona Loreta taip pat muzikantė, tiksliau, fleitininkė LNOBT orkestre, tai gerą stereo ir daugiakanalę muzikos klausymosi aparatūrą turime ne tam, kad įvairią muziką klausytume gerai nuotaikai palaikyti, bet tam, kad ji namų sąlygomis pakeistų mums darbo vietą, t. y., kai reikia išmokti ar pasikartoti tam tikrą kūrinį ar veikalą, mes įsijungiame per televizorių jutubą ir „grojame“ kartu su visais žymiausiais pasaulio orkestrais bei dirigentais, kaip sakant, dirbame namie „individualų darbą“. (Šypsosi.) Nesu nutolęs nuo šiuolaikinės pop ir rock muzikos, dėl to esu dėkingas savo dukroms (šypteli). 

Pokalbio pabaigoje nusakykite muzikine kalba save kaip valtornininką, kaip muziką, kaip žmogų – Gintarą, pažįstamą tik sau, o gal ir paties dar nepažintą – kokia Jūsų asmeninė partitūra?

Nedrįstu muzikine kalba nusakyti save kaip valtornininką. Gal kolegos ar bendradarbiai, ar dirigentai rastų tinkamų muzikinių terminų, manau, tiesiog esu savo darbo „fanatas“. Neturiu muzikinės partitūros įvardijančios mane, kaip muzikantą, bet po darbo turiu savo asmeninį gyvenimą bei šeimą, kurią labai myliu ir didžiuojuosi. Tai ir yra mano asmeninė partitūra!

„Dievo palaimos nusipelnė tas, kuris muziką darbu pasirinko.“