Šv. John Henry Newman. Vatican News nuotrauka

Visai neseniai sužinojau, kodėl kompozitorių kūriniai numeruojami opusais, pavyzdžiui, F. Chopino Op. 10, Nr. 3. Tai nuroda į kompozitoriaus kūrybos etapą, opusas tarsi nužymi peržengtą gyvenimo slenkstį. Šiandien kardinolas Johnas Henry Newmanas iškilmingai skelbiamas šventuoju, tad tai tikrai yra jo naujo opuso pradžia. Ir ne dėl to, kad vakar jis dar nebuvo šventasis, o šiandien tokiu taps. Šventųjų gyvenimas ir įtaka tęsiasi ir po jų gimimo dangui. Nors pats šventasis Dievo artume greičiausiai per slenksčius nesiverčia, mes, kurie suteikiama opusus jo kūrybai (pavyzdžiui, tai Newmanas rašė būdamas anglikonas, o tai – katalikas), Bažnyčioje šiandien išgyvename naują etapą. Tad šia proga atrodė tinkama prisiminti vieną iš J. H. Nemano slenksčių, kurį jis peržengė gyvendamas žemėje.

1843 m. gegužės 4 d. anglikonų pastoriui, Oksfordo universiteto profesoriui J. H. Newmanui į galvą atėjo gąsdinanti mintis: „Kiek tik galiu suvokti savo įsitikinimus, pripažįstu, kad Katalikų Bažnyčia yra tikroji apaštalų bažnyčia“. Jis suvokia, kad anglikonų bažnyčia, tad ir jis pats, yra schizmoje. Turbūt ne vienam bent kartą yra atėjusi gąsdinanti mintis – ko nors supratimas apie save ar pasaulį, kuris verčia iš pagrindų keisti gyvenimą. Tik turbūt ne kiekvienas šio suvokimo nepaleidome. Daug paprasčiau apie tai pagalvoti vėliau ir užsiimti kuo nors praktiškesniu, nes viduje spengiantis reikalavimas yra baisiai nepatogus. J. H. Newmanas šį reikalavimą priėmė, nors tai pareikalavo radikalių gyvenimo permainų.

Prieš keletą metų susipažinau su buvusiu JAV episkopalinės bažnyčios (anglikonų atšaka) pastoriumi. Ilgai migravęs po įvairias protestantų atšakas jis atrado anglikonus ir tapo pastoriumi. Bet galiausiai studijuodamas Bažnyčios tėvus jis suprato, kad yra ne Kristaus įkurtoje bažnyčioje, kad jo šventimai negalioja ir dėl to per šv. Mišias duona ir vynas netampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai buvo gąsdinanti mintis, o kartu ir tokia reikli. Sąžinė neleido tęsti pareigų anglikonų bažnyčioje ir apie tai pranešti reikėjo ne tik broliams pastoriams, bet ir savo žmonai bei vaikams. Atsivertimas buvo kaip namų palikimas – jis neteko darbo, bendruomenės, anglikonų bažnyčioje įgytų akademinių laipsnių, kurį laiką net ir giminių. Bet baisiausia buvo šeimoje – anglikonų pastoriaus pajamos buvo šeimos pragyvenimo šaltinis, o be to visa šeima buvo atplėšta nuo jiems artimos aplinkos. Iš pradžių žmona negalėjo šio fakto priimti, bet galiausiai sutiko kartu su juo studijuoti katalikų tikėjimą. „Jei netiesa, pastudijavus nieko nenutiks, o jei tiesa, geriau jau ją pažinti“, – sakė ji.

Kitų religijų ar denominacijų krikščionių atsivertimas į katalikybę nėra eilinis įvykis. Tai viso gyvenimo virsmas, nes paliekama beveik viskas, kas artima ir teikia saugumą. 

Šiandien tai katalikų šeima ir jų istorija man padėjo suprasti, kad kitų religijų ar denominacijų krikščionių atsivertimas į katalikybę nėra eilinis įvykis. Tai viso gyvenimo virsmas, nes paliekama beveik viskas, kas artima ir teikia saugumą. Tai priminimas ir man pačiai, kad sakramentinis gyvenimas nėra lyg koks megztinio persivilkimas. Krikštas ir Eucharistiją peraudžia visą mano žmogystę, o aš tai taip dažnai pamirštu.

Tad grįžkime prie kard. Newmano, kuris taip pat skaitydamas Bažnyčios tėvus suvokė, kad Katalikų Bažnyčia yra įsteigta Kristaus. Gyvenimas pagal sąžinę iš jo pareikalavo Oksfordo universiteto profesoriaus posto, intelektualų bendruomenės pagarbos, užtikrinto gyvenimo. O viskas prasidėjo dar jam būnant Oksfordo sąjūdžio, kuris siekė atšviežinti anglikonybę, nariu, kai Newmanas kartu su kolegomis ištikimai laikėsi įtarumo katalikybei. Turbūt kiekvienas bent kartą užklausėme, kodėl Katalikų Bažnyčioje tiek daug ritualų, hierarchinių struktūrų ar bažnyčių puošybos. Arba kodėl Mišios tokio ilgos ir sudėtingos, jei per paskutinę vakarienę Jėzus viską atliko prie stalo, prieš tai numazgojęs kojas – trumpai tariant, be jokio patoso. Tą patį klausimą kėlė ir Newmanas, jį vis dar kelia mūsų broliai protestantai. Atsakymą J. H. Newmanas rado tyrinėdamas Bažnyčios doktrinos raidą.

Vis dar būdamas anglikonų pastorius Newmanas pradėjo veikalą apie Bažnyčios doktrinos vystymąsi (angl. The Developmen of the Doctrine), kurį pabaigė po žymiosios gegužės 4-osios. Jis suvokė, kad doktrina yra gyvas dalykas ir kaip augalas, kad išlaikytų savastį, turi vystytis. Gilė išlaikys savo prigimtį tapdama ąžuolu, nors žiūrėdami išoriškai, medyje mes jos nebeatpažinsime. Newmanas suprato, kad doktrina vystosi, nes Bažnyčioje veriasi Apreiškimo tiesos. Rašant šį veikalą ore sklandė Darwino idėjos, tad galėtume įtarti, kad galbūt Newmanas pakibo ant mąstymo madų kabliuko, nes, pavyzdžiui, tuo metu biologinė evoliucijos teorija persirengė moralės rūbu. Vis dėlto galime būti ramūs, Newmanas nebuvo naivus – kur vystymasis, ten ir galimybė degraduoti. Bažnyčios mokymo kaita pati savaime nėra gėris. Bažnyčios doktrina gali ir iškrypti.

Vystymasis turi vidinę logiką, sako J. H. Newmanas. Doktrinos skleidimasis, atsakydamas į naujus klausimus, savo atsakymais negali prieštarauti prieš tai buvusiam mokymui. Popiežius emeritas Benediktas XVI šį principą vadino tęstinumo hermeneutika. Vystytis – tai tęsti prigimtinę kryptį, o ne keliauti atgal ar viską metus ieškoti kito kelio. Kai 70-aisiais JAV katalikų bažnyčiose praūžė ikonoklastinis judėjimas – uždažytos freskos, popieriumi uždengtas marmuras, vietoj klauptų sustatytos kėdės, išgabentos šventųjų skulptūros – jis buvo motyvuojamas siekiu sugrįžti prie pirmykštės krikščionybės. Bažnyčių valymo iniciatoriai nesuvokė, kad pirmykštė krikščionybė kaip gilė išaugo į dabartinį Bažnyčios kamieną ir gausią lapiją.

EPA nuotrauka

Newmano atsakymas svarbus svarstant, kiek ir kaip Bažnyčios mokymas gali plėtotis šiandien. Jis ragina nebijoti tikėjimo doktrinos vystymosi, bet kartu primena nepamiršti, kad jei užkasus gilę išauga ne ąžuolas, bet dangoraižis – įvyksta ne plėtotė, o degradacija, nes gyvas organizmas, praradęs prigimtį, miršta. Gyvybingo augimo reikalauja ir kiekvieno iš mūsų tikėjimas. Kad išlikčiau tikintis reikia, kad mano tikėjimas augtų kartu su manimi. Jei sustosiu ties Pirmosios Komunijos katecheze, mano tikėjimas bus pasmerktas mirčiai. Kaip rašė G. K. Chestertonas, kad tvora išliktų balta, ją reikia nuolat dažyti. Gyvybė reiškia nuolatinį virsmą, nes kas nustoja augti, pradeda pūti.

Galvodama apie savo gyvenimo opusus ir žvelgdama į šventąjį kardinolą J. H. Newmaną suprantu, kad gyvenimo slenksčiai skaičiuojami ne išoriniais įvykiais, bet vidiniais virsmais. O virsmui reikalingas šuolis – ne tik ko nors suvokimas, bet ir pasiryžymas tuo gyventi. Vidumi ir išore vientisas gyvenimas turi savo kainą, bet juk atradęs brangų perlą pirklys „parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“ (Mt 13, 45). Viena benediktinų vienuolyno abatė savo seseris mokė, kad kuo siela labiau priartėja prie Dievo, tuo labiau ji tampa viena (kitaip tariant vientisa), šventa, visuotinė (gr. katolikos) ir apaštalinė. Švenčiant kanonizacijos iškilmes linkiu mums visiems augimo kuo labiau bažnytinės sielos link, tokios kaip kardinolo Johno Henry Newmano.