Kadras iš rež. Agnieszkos Holland filmo „Ponas Džounsas“ („Obywatel Jones“, 2019 m., Lenkija, Didžioji Britanija, Ukraina).

XFM radijo laidos „Kitas kadras“ kūrėjai Ramūnas Aušrotas ir Dalius Joneikis kalbasi apie matytus 19-ojo Lenkų kino festivalio, kuris vyksta penkiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose, Šalčininkuose ir Ukmergėje), filmus.

„Ponas Džounsas“ (2019 m., Lenkija, Didžioji Britanija, Ukraina, trileris, istorinis, 119 min. Rež. Agnieszka Holland. Vaidina: James Norton, Vanessa Kirby, Peter Sarsgaard, Michalina Olszańska, Beata Poźniak, Krzysztof Pieczyński). 

Ramūnas Aušrotas: Žydų kilmės lenkų kino režisierė A. Holland, labai intelektuali moteris, gera režisierė (galbūt kai kurie prisimena ją iš tarp krikščionių populiaraus filmo „Trečiasis stebuklas“), ypač aktyvi buvo 1986–1999 metais, kai kūrė istorinius filmus. Prie šios temos ji vėl grįžo.

Filmas apie istorinį įvykį – Ukrainos holodomorą, kurio mastas nenusileidžia holokaustui, marams, badui, tremtims. Režisierė pasakoja neišgalvotą velsiečio žurnalisto Garetho Johaneso istoriją. Jam pavyko porą kartų pabuvoti Sovietų Sąjungoje ir įsitikinti, ar tai, ką skelbia sovietų valdžia apie didelius industrializacijos ir kolektyvizacijos laimėjimus, yra tiesa, kai tuo metu pasaulis tik atsigauna nuo didžiosios ekonominės krizės. Buvo keista, kodėl visiems gerai, o Sovietų Sąjunga klesti.

Žurnalistas iš arti pamato, kad sovietinė sistema atima grūdus iš žmonių, parašo straipsnį, kurį publikuoja Britanijos spaudoje. Tai – pirmas viešojoje erdvėje pasirodęs teiginys apie didžiąją ukrainiečių tautos tragediją holodomorą. Filme yra ir daugiau temų: istorinė tiesa, žurnalistinis sąžiningumas, tarptautinė geopolitika Kinematografiniu požiūriu įstrigo tai, kad režisierė labai šviežiai nagrinėja šią temą. Matyti, kad tema jai yra svarbi ir degina iš vidaus. Šis filmas sukelia troškimą būti didesniu (moraline prasme) žmogumi.

Kaip manai, Ramūnai, kodėl Agnieszka pasirinko šią temą? Juk nei metinės, nei šio įvykio minėjimai...

Nežinau, bet manau, kad tai yra įdomi tema, Vakaruose nutylėta dėl Ukrainoje vykstančių procesų. Europa nori draugauti su Rusija, Sovietų Sąjungos paveldėtoja, vadinasi, ir istorijos perėmėja, nenori su ja pyktis ir, matyt, dėl to šios temos vengia.

Todėl man labai įdomu, kiek nominacijų šis filmas gaus kitų metų Europos kino apdovanojimuose. „Ponas Džounsas“ debiutavo Berlyno kino festivalyje, bet palaikymo nesulaukė. Gdynės kino festivalyje gavo tris apdovanojimus.

Pačią istoriją A. Holland paėmė iš 2009 m. ukrainiečių sukurto dokumentinio filmo „Gyvieji“ pagal Garetho Johaneso dienoraštį. Galėjo kitu lygmeniu papasakoti šią istoriją, labiau nuglūdintą, blizgesnę, bet ji panardina savo herojų į holotomorą, kartu panardindama ir žiūrovą. Efektas tikrai stiprus.

Turbūt sveika panardinti šiuolaikinį žmogų, kuris neskiria tiesos nuo melo arba jam atrodo, kad yra daug įvairių tiesų. Ne veltui kelis kartus filme kartojama frazė: „Yra tik viena tiesa“. Tiek pasaulis, tiek žurnalistika, tiek visuomenė pamiršta, kad iš tikrųjų yra tik viena tiesa.

A. Holland sako, kad yra kovojantis žmogus, nors ir mato realią Europos situaciją. Gal ji ir pesimistė, bet, sako, kovosianti iki galo. Vis dėl filme labai aiški pagrindinė tema – tiesa. Parodo užkulisinį gyvenimą, kuris vyksta konsulatuose, skambučių teisę, melą, kaip įtraukiami didieji leidiniai, pvz., „The New York Times“, meluojantys visam pasauliui. Matyt, režisierė ne veltui rodo, tai siejasi su šių dienų įvykiais, kai leftistinė spauda visiems kabina makaronus.

Manau, „The New York Times“ turbūt neskaniai tai atrodo, bet tiesą reikia pasakyti. Jų atstovas Valteris Durantas buvo prispaustas paneigti, jis paneigė, o pasekmės – katastrofiškos. Per šį asmenį ir jo tarpininkavimą JAV ryžosi pripažinti Sovietų Sąjungą. Kitaip sakant, pripažino neteisėtai į valdžią atėjusį plėšikų būrį ir jų kuriamą produktą kaip legitimų. Tai yra gėda, šito negali nusiplauti ir pasakyti, kad tuo metu mes padarėme klaidą. Ir jos neišpirksi.

Kitas aspektas – visais laikais žurnalisto kompromiso su sąžine pavojus egzistavo. Kai V. Durantas parašė straipsnį, G. Johanesas parašė atsakomąjį. Jis sakė ir dabar aktualų dalyką: „Aš suprantu politikus, kurie nenori kalbėti, nes jie negali kalbėti, jų rankos politiškai suvaržytos, bet ką daro žurnalistai? Jie naudoja eufemizmus: užuot sakę, kad yra badas, jie sako, jog kenčiamas alkis. Užuot sakius, jog nuo bado mirė žmonės, sakoma, kad yra mirusių dėl nepakankamai sveikos mitybos“.

Man labai patiko, kai filme Garethas kalbasi su Orwelu: „Šeši britų inžinieriai palikti KGB nelaisvėje už tai, kad aš išėjau į laisvę. Ar aš galiu kalbėti tiesą?“ Orwelas atsako: „Šeši žmonės? O kiek tu milijonų gali išgelbėti, jei pasakysi apie badą?“ Tai Garethą paskatina išdrįsti ir kalbėti. Ir jei ne jis, neaišku, kada apie tuos baisius dalykus Ukrainoje būtų prabilta.

Matyt, ne veltui A. Holland šią siužetinę liniją įdėjo. Vakariečiams, skaitantiems „Gyvulių ūkį“, kyla minčių apie fašistus, bet jiems neateina į galvą, kad kūrinio pagrindas – sovietinis totalitarinis režimas.

Kadras iš rež. Jano Jakubo Kolskio filmo „Malonė“ („Ułaskawienie“. 2018 m., Lenkija).

„Malonė“ (2018 m., Lenkija, drama, 100 min. Rež. Jan Jakub Kolski. Vaidina: Grażyna Błęcka-Kolska, Jan Jankowski, Michał Kaleta, Krzysztof Globisz, Michał Malinowski, Michał Kowalski). 

Pakalbėkime apie kitą įstabų filmą – „Malonę“. Galima sakyti, trys aktoriai vaidina, bet filmas apima tokius filosofinius, politinius dalykus, šeimos, tautų santykius.

R. Aušrotas: Trumpai siužetą pristatysiu. Tai – istorinis filmas. Veiksmas vyksta pokario metais. Pasakojama istorija apie „Armia Krajowa“ narį, pasipriešinimo antisovietinei okupacijai ir valdžiai narį, kurį nušauna išdavikas. Jis laidojamas, bet nepaliekamas ramybėje net ir miręs. Iškasamas daugybę kartų, kad sovietų valdžia nustatytų jo tapatybę. Tai – graži metafora, kad sovietų valdžia nepasitikėjo savo galia. Šeima nusprendžia jį išgabenti ir perlaidoti senelių namuose. Ir tada filmas virsta metaforiška kelione per pokario Lenkiją. Daliau, o kas tave pritrenkė šiame filme?

Minimalios priemonės – aktorių nedaug, bet pritrenkia vaidyba. Pavyzdžiui, pagrindinio veikėjo senelis, tėvas yra paprastas kaimo šikšnius, arba odininkas (Jan Jankowski), patiria nežmoniškų išbandymų. Personažas kuriamas oriai, be isterikos. Labai seniai mačiau kine mačiau tikro vyro, tėvo personažą, už kurio pečių saugiai jaučiasi šeima. Ir puikiai suvaidinusi Grażyna Błęcka-Kolska. Ta kelionė per Lenkiją, išgyvenimai, už kurių daug slypi, labai subtiliai įpintas vokietis, bėgantis nuo saugumo. Matome susitaikymą, gailestingumą. Ir vis galvojau žiūrėdamas šį filmą, kodėl jis vadinasi „Malonė“. Kiek žmogiškos gelmės parodyta šiame filme, tada ir supranti, kodėl toks pavadinimas. Iš kur žmonėse tiek žmogiškumo? Jie gyvena neįtikėtinomis sąlygomis.

Filmo pavadinimo „Ułaskawienie“ pažodinis vertimas – išteisinimas. Lietuviai truputį suteologino jį. Filme išteisinimas ateina per žmogų, bet kad kitą išteisintum iš jo nuodėmės, tavyje turi įvykti malonės išsiliejimas. Juk dėl tėvo, kuris parvedė žudiką, kaltės žuvo sūnus. O vyro ir žmonos kelionė yra pastanga atleisti vienas kitam. Todėl ta kelionė yra labai graži. Filme parodomos dvi perspektyvos – vyriškoji ir moteriškoji. Istoriniuose filmuose dažniausiai matome vyrišką perspektyvą (kova, teisingumas, vyriškumas). Tai yra svarbu. Bet šiame filme per mamos personažą parodomas susitaikinimas.

Ji sako, kas yra karininkas: „Jis turėtų studijuoti universitete, turėtų šeimą, kad aš, močiutė, anūkų. O mūsų karininkas?“ Tai – toks moteriškas požiūris į tą beprotystę, kurią išties sukėlė vyrai.

Šios perspektyvos labai svarbios, kad filmas nenukryptų į vieną ar kitą pusę. Ir, sakyčiau, tai yra geras receptas, kaip išeiti iš skirtingų istorinių pasakojimų ir formuoti vieną.

Kadras iš rež. Adamo Sikoros filmo „Autsaideris“ („Autsajder“, 2018 m., Lenkija).

„Autsaideris“ (2018 m., Lenkija, politinė drama, 89 min. Rež. Adam Sikora. Vaidina: Łukasz Sikora, Dorota Pomykała, Katarzyna Gałązka, Mariusz Jakus, Cezary Łukasiewicz).

Ši juosta pasakoja apie jaunuolį, kuris nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių dėka patenka į Lenkijos saugumo akiratį už politinę veiklą. Tuo metu, kai kūrėsi „Solidarumas, vyko šachtininkų streikai, Josifo Jeruzelskio įvesta karo padėtis. Šį filmą norima priartinti prie šiuolaikinio jaunimo. Tad formuojamas fikcinis pasakojimas apie jaunuolį, kuris nieko nežino, jam neįdomu ir jis patenka į mėsmalę, į kurią patenka tuose streikuose išgyvenę žmonės.

Jaunimui kuo toliau, tuo politika atrodo nešvaresnė. Visoje Europoje jaunimas šalinasi nuo jos. Matyt, šiuo filmu norima parodyti, kad jei jaunimas nesidomės, kas valdo juos, visko gali būti, kad istorinis ratas palies juos.

O gal čia kovojama dėl jaunų širdžių? Gal duodama medžiagos tapatybei susiformuoti? Toj pačioj Lenkijoj jaunimas pasinešęs į Europoje siūlomus liberaliosios demokratijos blizgučius, vartojamąją kultūrą. Ir Łukaszo Sikoros veikėjas patenka į saugumo mėsmalę. Kartais filme jaučiamas didaktiškumas, pvz., kalėjimo politinių kalinių streikas, skamba populiari roko grupės daina, rodomas pagrindinis veikėjas, kuris akivaizdžiai iš vėjavaikio pereina į brandų žmogų. Nežinau, ar filmas gali padėti subręsti, bet informacijos apie tai pateikia. Tai neįvyksta staiga, bet vidiniai procesai nuolat vyksta. Gal ir galėjo tai būti subtiliau, bet filmas, panardinantis į sovietinės sistemos represinį aparatą, yra paveikus.

Matyti šio filmo režisieriaus, kuris akivaizdžiai yra krikščionis, pastanga formuoti krikščionišką kiną. Tai galima atpažinti iš vertybių, kurios filme propaguojamos, ir kai kurių scenų, pavyzdžiui, jaunikaitį su drauge, medicinos studente sieja jausmai, aistra. Tačiau draugė kalėjime jo nė karto neaplanko. Kai grįžta namo, nori skambinti jai, bet mama sako, jog neskambintų, nes ji nė karto nebuvo atėjusi. Tikrą meilę atpažinsi iš išbandymų. Paskui jis eina pasiimti paso, kad galėtų išvykti į užsienį ir nekeltų problemų. Sutinka merginą, kuri ne tik graži, bet ir kryželį nešioja. Krikščionis turi teisę kurti filmus, pozicionuojančius gerus dalykus. 

Parengė Ilona Petrovė