EPA nuotrauka

Spalio 13 d. popiežius Pranciškus paskelbė penkis naujus Bažnyčios šventuosius: kardinolą Johną Henry Newmaną, seseris vienuoles Mariją Ritą de Souza Brito Lopes Pontes, Giuseppiną Vannini, Mariją Teresę Chiramel Mankidiyan ir pasaulietę Margaritą Bays.

EPA nuotrauka

John Henry Newman – gintis nekaltinant

Kardinolo Johno Henry Newmano kanonizacijos iškilmių išvakarėse Vatikano dienraštis L’Osservatore Romano paskelbė Velso princo Charleso straipsnį. Jis teigia, kad Newmano skelbimas šventuoju – ypatinga šventė ne tik Jungtinei Karalystei ir katalikams, bet visiems branginantiems vertybes, kuriomis vadovavosi kardinolas, o jo pavyzdys šiandien yra reikalingesnis labiau nei bet kada anksčiau. Newmano pavyzdys moko gintis nekaltinant, nepritarti neišreiškiant nepagarbos, ir galbūt labiausiai, matyti skirtumus labiau kaip susitikimo, o ne išsiskyrimo vietas.

J. H. Newmanas visą gyvenimą nuoširdžiai atsidavęs dirbo Bažnyčiai. Būdamas anglikonas jis skatino atsigręžti į katalikiškas šaknis, o atsivertęs į katalikybę jis buvo pasirengęs mokytis iš anglikonų tradicijos, pavyzdžiui, didinti pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Newmanas inicijavo atviras diskusijas tarp katalikų ir kitų krikščionybės atšakų atstovų, tokiu būdu atverdamas kelią vėlesniems ekumeniniams dialogams.

Popiežius Pranciškus ir princas Čarlzas. EPA nuotrauka

Anot Velso princo, visai nesvarbu, kokie mūsų įsitikinimai ir kokios mūsų tradicijos, mes nepriklausomai nuo to, ar esame katalikai ar ne, galime naudotis Newmano unikalia perspektyva, ypatinga išmintimi ir įžvalgomis. Mes galime semtis įkvėpimo iš jo darbų net ir tada, kai atpažįstame, kad jis kaip ir visi žmonės turėjo neigiamų savybių. Pats Newmanas matė savo ydas, kurios nesiderino su jo paties turimais idealais, tačiau iš jų mokėsi dėkingumo Dievui už Jo gailestingumą.

Newmano kaip teologo darbas parodė, kad laikui bėgant mūsų supratimas apie Dievą gali augti. Kardinolo, ėjusio tikėjimo ir proto suderinimo keliu, įžvalgos padarė didžiulį poveikį vėlesniems mąstytojams. Be to, princo teigimu, turbūt svarbiausia, kad jis buvo žmogus, laikęsis savo įsitikinimų nepaisant nepalankių sąlygų. Jis buvo savo tautos ir Bažnyčios lyderis katalikų emancipacijos proceso ir Katalikų Bažnyčios hierarchijos atstatymo Jungtinėje Karalystėje metu. Kardinolo nuoširdumas ir nesavanaudiška draugystė puikiai atsispindi jo susirašinėjimuose. Yra surinkta daugiau kaip 30 tomų laiškų, kurių dauguma skirti ne kolegoms intelektualams ir garsiems lyderiams, bet šeimai, draugams bei parapijiečiams.

Šv. Marija Rita de Souza Brito Lopes Pontes. EPA nuotrauka

„Brazilijos Motina Teresė“ 

Marija Rita de Souza Brito Lopes Pontes gimė 1914 m. gegužės 26 d. Brazilijoje, Salvadoro mieste. Būdama šešerių metų neteko mamos, todėl augo su tėvu, medicinos mokslų profesoriumi, kuris garsėjo savo ypatingu dėmesiu vargšams. Tiek tėvo pavyzdys, tiek patirtys, išgyventos kartu su teta lankant kaimynystėje gyvenančius vargšus, lėmė Marijos norą gyvenimą pašvęsti rūpinimuisi vargstančiaisiais. Baigusi vidurinę mokyklą, Marija įstojo į Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų misionierių bendruomenę, o davusi įžadus pasirinko Dulce vienuolinį vardą mirusios motinos atminimui.

EPA nuotrauka

Sesuo Dulce dėl savo tarnystės vargšams neretai buvo vadinama vargšų motina ir Brazilijos Motina Terese. Ji darbavosi Alagadoje lūšnynuose, vėliau Ilha dos Ratos, garsėjusios dideliu nusikalstamumo ir smurto protrūkių skaičiumi. Grįžusi į gimtąjį Salvadorą, sesuo Dulce padėjo įkurti pirmąją krikščionių profesinę sąjungą, atidarė valstybinę mokyklą darbininkams ir jų vaikams, taip pat paliko gausų indėlį sveikatos priežiūros srityje. 1959 m. sesuo Dulce įkūrė sveikatos priežiūros organizaciją, taip pat veikiančią švietimo bei mokslinių tyrimų srityse, teikiančią pagalbą žmonėms, priklausantiems pažeidžiamiausiems socialiniams sluoksniams. Įstaiga, pradėjusi savo veiklą nuo 70 pacientų, dabar kasmet priima ir aptarnauja daugiau kaip 3,5 mln. pagalbos besikreipiančių žmonių.

Dėl ypatingo atsidavimo vargšams, 1988 metais ses. Dulce buvo nominuota Nobelio taikos premijai, o jos veikla buvo stebima ir palaikoma popiežiaus Jono Pauliaus II. Jis seserį Dulce prieš pat mirtį aplankė ligoninėje.

CNS nuotrauka

Šv. Kamilio dukterų kongregacijos įkūrėja

Giuseppina Vannini gimė 1859 m. Romoje. Būdama ketverių neteko tėvo, o septynerių – ir motinos. Be tėvų likę trys vaikai buvo įvaikinti. Giuseppina ėmė rūpintis seserys vincentietės, jos seserimi – šv. Juozapo seserys, o brolį ėmėsi globoti dėdė.

Apsigyvenusi pas seseris vincentietes, Giuseppina ir pati greitai apsisprendė pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Vis dėlto įstojusi į seserų vincentiečių kongregaciją dėl silpnos sveikatos novicijatą Sienoje turėjo palikti. Grįžusi į Romą ji dalyvavo rekolekcijose, kuriose susipažino su tėvu Luigi Tezza. Jo dėka Giuseppina Vannini atrado šv. Kamilio dvasingumą – nusprendė sekti Kristumi, eidama šv. Kamilio pėdomis. Ji priėmė šv. Kamilio tretininkų škaplierių, o praėjus metams davė įžadus, kurių metu taip pat pasišventė ligonių tarnystei. Praėjus dar dvejiems metams, ji priėmė tėvo Tezza pasiūlymą kartu įkurti šv. Kamilio dukterų kongregaciją ir tapo jos vyresniąja.

Vienuolijai buvo sudėtinga gyvuoti ne tik dėl sunkios finansinės padėties, bet taip pat ir dėl to, kad, dėl popiežiaus Leono XIII sprendimo neleisti kurtis naujoms vienuolių bendruomenėms, kongregacija veikė neturėdama Bažnyčios patvirtinimo. Tačiau bendruomenė plėtėsi, įkūrė trejus naujus vienuolinius namus Italijoje bei po vienus Prancūzijoje, Belgijoje ir Argentinoje. Galiausiai, praėjus 16 metų nuo kongregacijos įkūrimo, ji buvo oficialiai pripažinta Katalikų Bažnyčios. 1910 m. generalinė vyresnioji apkeliavo savo vienuolijos namus Italijoje ir Prancūzijoje ir būdama 51-ių metų mirė.

EPA nuotrauka

Mistikė, patirdavusi stigmų atsivėrimą bei regėjimus

Maria Teresa Chiramel Mankidiyan gimė 1876 m. balandžio 26 d. Indijoje. Ji nuo pat mažens pasižymėjo ypatingu pamaldumu ir noru patikti Dievu: keliskart per dieną meldėsi švč. Mergelės Marijos rožinį ir keturis kartus per savaitę pasninkavo. Baigusi pradinę mokyklą dvylimetė Teresa ėmė ieškoti savo pašaukimo. Iš pradžių norėjo tapti atsiskyrėle ir gyventi kalnuose, tačiau galiausiai sumanymo atsisakė ir toliau vykdė savo tarnystes bažnyčioje. Kartu su trimis draugėmis, ji padėjo vargšams, rūpinosi našlaičiais, slaugė ligonius ir lankė vienatvės kamuojamus parapijos narius. Laužydamos paprotį, draudžiantį išeiti iš namų be vyrų palydos, merginos nepailsdamos keliavo ir lankė pagalbos reikalingas šeimas.

1903 m. Maria Teresa Chiramel Mankidiyan vietos arkivyskupo paprašė leidimo statyti rekolekcijų namus. Tačiau jos prašymas buvo atmestas ir ji buvo skatinama prisijungti prie pranciškonių klarisių kongregacijos. Maria Teresa Chiramel Mankidiyan siūlymo nepriėmė, tačiau praėjus 9 metams papildė karmeličių kongregacijos gretas. Tiesa, joje išbuvo vos kelis mėnesius. Galiausiai, 1913 m. arkivyskupas palaimino Teresos sumanymą įkurti Šventosios šeimos seserų vienuoliją ir Teresa tapo jos vyresniąja, o trys draugės, su kuriomis Maria Teresa lankydavo vargstančiuosius, tapo pirmosiomis postulantėmis.

EPA nuotrauka

Maria Teresa Chiramel Mankidiyan praktikavo griežtą asketizmą, buvo mistikė, patirdavusi stigmų atsivėrimą bei regėjimus. Po vieno iš Švč. M. Marijos regėjimų ji papildė tėvų Teresės Avilietės garbei pasirinktą vardą Marijos vardu. Ji taip pat buvo žinoma dėl savo aktyvios veiklos: mažiau nei per 12 metų, įskaitant ir Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį, Maria Teresa atidarė dvi mokyklas, tris vienuolinius namus, našlaičių prieglaudą, dvejus nakvynės namus. 1926 m. birželio 8 d., ištarusi: „Jėzau, Marija ir Juozapai, atiduodu jums savo širdį ir sielą“, ji mirė.

EPA nuotrauka

Nuolankiųjų šventoji

Tik tas, kas dirbo ar dirba siuvėjo darbą, žino, ką reiškia praleisti valandų valandas dygsniuojant, akylai tvirtinant detales, siuvant ir persiuvant siūles, kol rūbas neįgauna norimos formos. Tokį nuolankų ir kantrybės reikalaujantį darbą dirbo pranciškonė pasaulietė Margarita Bays. Namų šeimininkė, siuvėja, katechetė, kurios esybė liudijo, kaip Dievas kasdien nudirba didelius darbus per mažus dalykus, pasaulietė, kuri XIX a. Šveicarijoje savo paprasta egzistencija pasiekė krikščioniško gyvenimo viršūnę.

Apie šią „nuolankiųjų šventąją“ pasakoja pranciškonas kapucinas kun. Carlo Callonu, jos bylos postulatorius. „Jos mokytoja ir vedlė buvo Mergelė Marija, iš jos Margarita išmoko, kad Viešpats išganymo plane veikia ne triukšmingai, bet tyliai, paslapčia. Kitais žodžiais tariant, ji moko priimti tai, kad per kiekvieno asmeninę istoriją Dievas padaro „didžių dalykų“ ir „šventas yra Jo vardas“.

Margarita, gimusi 1815 m. rugsėjo 8 d. mažame Šveicarijos kaimelyje, buvo antra iš septynių Bays šeimos vaikų. Jos tėvai – kuklūs žemdirbiai, dori krikščionys. Jau nuo mažų dienų mergaitė išsiskyrė ypatingu polinkiu į maldą, ji dažnai apleisdavo žaidimus ir melsdavosi. Būdama penkiolikos ėmėsi siuvėjos amato, kurio neapleido visą gyvenimą dirbdama tiek namuose, tiek kaimynų šeimose. Ji nepasirinko vienuolės kelio, tačiau pašventė gyvenimą savo gimtajai šeimai, parapijos veiklai, daugybę vaikų supažindino su katekizmu ir maldos gyvenimu.

Namuose rūpinosi visais šeimos nariais. Tačiau jos kasdienis šventumas neliko uždarytas už namų sienų. Parapijoje ji lankė ligonius, mirštančius, rengė merginas santuokai, motinystei, supažindino su misionieriška veikla, rūpinosi katalikiškos spaudos platinimu, vaikus mokė katekizmo ir visur ėjo su malda ir atsidavimu. Ji buvo ramaus būdo, nedalyvavo didžiuosiuose laikmečio įvykiuose, manifestacijose, tačiau veikė tyliai, liudydama, kad tikėjimas nesvetimas visuomenei ir valstybei. Kasdienėje veikloje sėmėsi jėgų iš tikėjimo, kasdien kalbėjo rožinį, Mišios buvo jos dienos viršūnė. Sekmadienį ir per šventes dalyvaudavo Švč. Sakramento adoracijoje, eidavo kryžiaus kelią. Visa diena būdavo pilna Dievo buvimo, tačiau ji nebėgdavo nuo tikrovės ir nenusišalindavo, o rasdavo visiems gerą žodį, buvo pilna švelnumo ir tvirtybės, kaip visi, kas gyvena su Dievu.

1853 m. susirgusi vėžiu meldė Mergelę Mariją išgijimo, prašydama kentėti kitaip, kad kitokie skausmai leistų jai tiesiogiai patirti Jėzaus Kančią. Margaritos maldos buvo išklausytos, ji išgijo 1854 m. gruodžio 8-ąją – tą dieną, kai popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Nuo tada jos gyvenimas pasikeitė ir buvo visam laikui susietas su kenčiančiu Kristumi. Dėl paslaptingos negalios kiekvieną penktadienį 15 val. ji sustingdavo ekstazėje, o visos Didžiosios Savaitės metu ji kentėdavo Jėzaus kančias, jos kūne atsivėrė penkios nukryžiavimo stigmos. Fribūro vyskupas Ètienne Marilly prašė medikų patikrinti stigmų ir ekstazių prigimtį, o po to oficialiai paskelbė mistinę reiškinių kilmę.

1860 m. tapo trečiojo pranciškonų ordino nare, Pranciškaus Asyžiečio mokymą „Mano Dievas ir mano viskas“ pritaikydama kasdienybėje ir juo vadovaudamasi paskutiniais metais, kai vis stiprėjo žaizdų keliamas skausmas. Jos malda iškvėpti paskutinį atodūsį Švč. Širdies žaizdoje buvo išklausyta – ji mirė 1879 m. birželio 27 d., per Švč. Širdies iškilmę.

Parengta pagal skirtingas Vatican News publikacijas