Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pietų. Įėjęs į vidų, jis tiesiog užėmė vietą prie stalo. Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį.
    O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“.

Skaitiniai E1 (393)

Rom 1, 16–25: Pažinę Dievą, žmonės jo kaip Dievo negarbino

Ps 19, 2–3. 4–5. P.: Skelbia dangus Dievo garbę.


Komentaro autorė – Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandien girdimi šventojo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams žodžiai mums kelia ne mažesnių iššūkių nei anuometiniams klausytojams. Paulius sako: „Dievo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš Jo kūrinių“, – ir toliau tęsia: „Taigi, jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo.“

O kaipgi mes – ar regime Dievo šlovę kūrinijoje, pievų ir ežerų grožyje, ar tasai grožis dėkingumu pakylėja mūsų širdis Dievop? Ar dėkojame Dievui? Ar atmename mus gaubiantį Dievo artumą? Dievas yra visur esantis – gyvename pasaulyje, kurį Jis sukūrė ir mylėdamas palaiko. Ar apmąstome šią tikrovę? Ar suvokiame savo pačių – sukurtų pagal Dievo paveikslą ir panašumą tikrovę? Kiekvienas yra Jam brangus – ar tikime tuo? Kaip turėtume gerbti vieni kitus! Iš tiesų šv. Pauliaus žodžiai reiklūs! Tačiau nenusiminkime, jeigu nesame patyrę ar niekuomet negalvojom apie šią didžią tiesą – Dievas yra visur ir ypatingu būdu žmoguje. Mus guodžia, kad net ir šventieji tik palaipsniui įsisąmonino šią realybę, kaip liudija šventasis Augustinas, ieškojęs Dievo visur ir galiausiai atradęs Jį savyje. Šventoji Jėzaus Teresė, didi mistikė, karmelitė ir Bažnyčios mokytoja, kurios dieną šiandien švenčiame, rašo XXVIII Tobulumo kelio skyriuje: „Gerai supratau, kad turiu sielą; tačiau ko buvo verta ši siela ir kas buvo jos viduje, nesupratau, nes buvau užsidengusi akis pasaulio tuštybėmis. Man regis, jei būčiau supratusi taip, kaip dabar – kad šiuose mažyčiuose mano sielos rūmuose telpa toks didis Karalius, – nebūčiau taip dažnai palikusi Jo vieno; kartais būčiau buvusi su Juo ir labiau pasistengusi, kad jie nebūtų tokie purvini“ ( TK 28, 11).

„Nebūtų tokie purvini“: akivaizdu, jog dera palaikyti sielos švarą, ir kaip tik apie tai šiandien Jėzus kalba Evangelijoje, atsakydamas fariziejams, nusistebėjusiems, kad Jėzus sėda prie stalo nemazgotomis rankomis: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?!“

Griežtas bei reiklus Jėzaus teiginys nėra skirtas vien fariziejams, bet ir mums. Kaip šv. Teresė klauskime savęs – koks mano santykis su Viešpačiu? Ką turėčiau keisti, švarinti savo gyvenime?

Dėkokime Dievui už Jo meilę ir pasilikimą su mumis. Tevadovauja mums Šventoji Dvasia ir tepadeda regėti mus supantį Dievo artumą ne tik kūrinijoje, bet ir kiekviename žmoguje, kurį sutinkame gatvėje, darbe ar namuose.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai