Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Andrius Kubilius – neabejotinai vienas iškiliausių nepriklausomybės laikų politikų. Darbas valstybei buvo pasirinktas ne iš karto: gimęs literatūrologų šeimoje, ketino tęsti tėvų darbą bei taip pat studijuoti literatūrą. Tačiau šiuos planus subtiliai pakeitė tėvas – patyręs sovietinio aparato gebėjimą susidoroti už partijos linijos neatitinkančias eilutes, nenorėjo sūnui tokio paties likimo ir pastūmėjo studijuoti sovietiniais laikais neutralų mokslą – fiziką. Būsimasis politikas 1974 metais įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą ir ten, baigęs studijas, įvairiose pareigose dirbo iki 1990 metų.

Pirmasis postūmis į politiką – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Įsitraukus į jo veiklą, prasideda ir Andriaus Kubiliaus politinė karjera, kuri tęsiasi jau per trisdešimt metų. 1990–1992 metais eina Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus pareigas, nuo pat įkūrimo momento, 1993 m., aktyviai dalyvauja Tėvynės sąjungos partijos veikloje, ilgą laiką eina jos pirmininko pareigas, dirbo premjeru dešimtoje ir penkioliktoje vyriausybėse. Nors vadovavimo vyriausybei etapai ir užtarnavo „Krizių premjero“ etiketę bei ilgametę vietą Lietuvos nepopuliariausių politikų reitinge, tačiau tai niekuomet nesutrukdė nuosekliai dirbti Parlamente: Andrius Kubilius buvo išrinktas į Seimą per kiekvienus rinkimus nuo 1992 metų. Ilgametis triūsas Seime nutraukiamas tik šiais metais, laimėjus rinkimus į Europarlamentą. 

Išskirtinė šio politiko patirtis labiausiai vertinama ne dėl nepertraukiamo darbo parlamente. Labiausiai atsimenamas – darbas vyriausybėse. Andriaus Kubiliaus vardas dažniausiai siejamas su kriziniais laikotarpiais – abu kartus teko pirmininkauti ministrų kabinetui esant ne pačioms palankiausioms aplinkybėms – tiek du tūkstantaisiais, Lietuvai vis dar jaučiant Rusijos finansų krizės pasekmes, tiek 2008–2012 metų laikotarpiu, kai teko laviruoti siaučiant pasaulio finansų krizei. Kaskart, perimant vyriausybės vairą, buvo aiškiai suprantama, jog populiarumo šis postas neatneš – teks veržtis diržus, taupyti ir vesti valstybę iš ekonominio nuosmukio. Tačiau abu kartus su iššūkiais susidoroti pavyko: 2000 metais įvedus gana griežtą mokesčių politiką, sugebėta atgaivinti Lietuvos ekonomikos augimą. 2008–2010 metų pasaulio finansų krizė pareikalavo dar sunkesnių sprendimų: iki šiol atsimenama Kubiliaus vyriausybės „naktinė“ mokesčių reforma, pensijų mažinimas, tačiau vyriausybės veiksmai turėjo ir dažnai pamirštamą teigiamą rezultatą – krizės laikotarpiu bendras BVP kritimas Lietuvoje buvo mažesnis nei Latvijos ar Estijos. Įvertinimų sulaukta ir užsienyje: už pastangas atstatant Lietuvos ekonomikos augimą Andriui Kubiliui 2012 metais Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija suteikė Pasaulio lyderio apdovanojimą.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šis politikas, visą gyvenimą išlikęs ištikimas nuosaikios dešinės pažiūroms, gali būti įvardijamas kaip vienas iš šiuolaikinio lietuviškojo konservatizmo kūrėjų. Jau 1995 metais, paskatintas Mečio Laurinkaus, parašo apžvalgą „Konservatyvioji bendruomenė“. Šioje apžvalgoje greičiausiai pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo bandoma lietuvišką politinę mintį vertinti klasikinių konservatyviųjų tekstų požiūriu ir apibrėžti lietuviško konservatizmo prigimtį, atsakant į klausimą, kodėl galima vadintis konservatoriumi, kuriant, rodos, visiškai naują nepriklausomos valstybės etapą.

Andrius Kubilius konservatizmo sampratą konstruoja remdamasis Russello Kirko bei Roberto Nisbeto argumentais. Kaip jau galima suprasti iš apžvalgos pavadinimo, konservatizmas visų pirma jam – tai bendruomenė, joje saugomos tradicijos, patirtis bei kultūra. Bendruomenė čia įvardijama kaip žmogaus individualaus moralinio kompaso kūrėja. Tai ypač svarbu, atsižvelgiant į tai, jog konservatyvus požiūris į žmogų yra iš esmės krikščioniškas – žmogus matomas kaip silpnas, pažeidžiamas, neišvengiantis klaidų ir nuodėmių. Čia švelniai oponuojama liberalizmui bei socializmui, kadangi šiose doktrinose pozityvus bendruomenės vaidmuo nėra numatytas. Svarbų vaidmenį vaidina ir šeima – pirmoji bendruomenė žmogaus gyvenime, atsakinga už patirčių perdavimą iš kartos į kartą. Taip pat bendruomenės įvardijamos ir kaip valstybę stabilizuojantis instrumentas: jos apsaugo nuo valstybės galių plėtimosi ir pasisako už nuoseklumą mokestinėje politikoje, kaip atsakomybės ateities kartoms ženklą.

Koks bendruomenės reikšmingumas lietuviškajam konservatizmui? Andrius Kubilius apžvalgą pradeda nuo iki šiol tarp Lietuvos konservatorių ryškios linijos – didžiausią žalą tautai padarė komunistinis režimas. Kaip negatyviausias ir ypač gilias pasekmes turintis sovietinis palikimas čia įvardijami visuomenės depolitizacija ir jos atomizavimas, bendruomenių naikinimas. Su tuo sunku nesutikti – į Sibirą ištrėmus bendruomenių lyderius, kunigus, seniūnus, mokytojus, buvo sunaikinta tarpukario metais išaugusi visuomenės struktūra. To pasekmes matome ir šiandien: lietuviai neskuba užmegzti socialinių ryšių, vis dar aktualūs jaunimo organizacijų, kaimo bendruomenių aktyvinimo projektai. Tad nors Sąjūdis ir atkūrė teisinę valstybę, Konstituciją, demokratijos bei žmogaus teisių principus, tačiau bendruomenės institucijos atkūrimas dar nėra baigtas. Čia ir iškyla pagrindinė užduotis šiandienos lietuviškajam konservatizmui – bendruomenių restitucija.

Tačiau, kaip taikliai pastebi autorius, „bendruomeniškumo negali nei atgaivinti, nei paskatinti kokiais nors dekretais“. Kaip galimas atspirties taškas šiai situacijai siūlomas atsigręžimas į europietiškas socialines tradicijas – šitaip pamirštant sovietines ir tikintis sukurti savo, lietuviškąją socialinių tradicijų adaptaciją. Taip pat kreipiamas dėmesys ir į valstybės santykį su visuomene: reikia kurti politiką aiškiai girdint, išklausant bendruomenių interesus, idant teiktume postūmį joms atsikurti ir egzistuoti, žinant jog į jas yra atsižvelgiama. Reikalinga ir stipri savivalda – decentralizuojant valdžią daugiau įtakos sprendimams perduodama visuomenei. Be to, tam, jog bendruomenės galėtų suvokti savo interesus, būtinas ir valdžios institucijų atvirumas. Galiausiai neišvengiamai reikia ir valstybės paramos politinei įvairovei: tik diskusijos tarp stiprių, gyvybingų politinių partijų gali užtikrinti sveiką politinę sistemą.

Nuo šios apžvalgos praėjo jau per dvidešimt metų. Šių minčių išliekantis aktualumas verčia susimąstyti, ar tikrai toli pažengė visuomenė nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau viena aišku: lietuviškojo konservatizmo misija tikrai dar nėra užbaigta. Kyla klausimas, ar apskritai įmanomas bendruomeniškumo tradicijų atkūrimo užbaigimas, ar tai begalinis visuomenės vystymosi procesas. Vienaip ar kitaip Andriaus Kubiliaus iškelta užduotis lieka tebesprendžiama – ir tik laikas parodys, ar be bendruomenių restitucijos įmanomas kitas lietuviškojo konservatizmo tikslas.

Teksto autorius yra Jaunųjų konservatorių lygos narys