Protesto akcija „Susigrąžinkime savo Bažnyčią“ Krokuvoje 2019 m. spalio 10 d. Jaceko Tarano nuotrauka

Vasarą su draugais ryžomės piligrimystei šv. Pranciškaus Asyžiečio keliu Italijoje. Pirmosiomis kelionės dienomis maršrutas vedė gražiais kalnų slėniais, miškais, pro kalnuose trykštančius krioklius. Vidudienį ilsėdavomės radę atokesnę, bet jau šėšėlį turinčią vietą, o vakare būtinai stengėmės pasiekti gyvenvietę. Buvome sutarę, kad keliausime Pranciškaus dvasioje – iš anksto neieškodami nakvynės, o pasitikėdami sutiktų žmonių gerumu. Tik įėję į kurį nors kalnų miestelį, traukėme link bažnyčios. Joje ieškodavome atgaivos ir prieglobsčio. Tomis dienomis, kai bažnyčių kelyje nepasitaikydavo, jaučiausi kaip benamė. Piligrimo kelyje vieninteliai namai yra bažnyčia, kurioje jis randa viską – mūsų laukiantį Tėvą, šalia esantį vandens šaltinį, šešėlį prisėsti ar žmogų, pasiūlantį nakvynę.

Kai praėjusią savaitę pamačiau skelbimą apie Krokuvoje rengiamą protesto akciją  „Susigrąžinkime savo Bažnyčią“, nustebau. Renginio apraše kviesta spalio 10 dieną ateiti į katalikų pasauliečių organizuojamą protestą šalia Krokuvos kurijos. Raginta susiburti prie garsiojo Popiežiaus lango, kur atvykus Šventajam Tėvui minia galėdavo jį pamatyti, mojuojantį iš vidaus ar išeinantį pabūti su susirinkusiais. Prie to paties lango, kur anksčiau būrėsi tūkstančiai žmonių laukdami Jono Pauliaus II ar popiežiaus Pranciškaus, dabar Lenkijos katalikai buriasi protestuoti. Jie teigia negalintys žiūrėti į Lenkijos Bažnyčios veidą, kurį reprezentuoja vien tik kunigai ir vyskupai. Juk Bažnyčia – tai ne tik jie.

Opa. Katalikai, ir ne kur kitur, o katalikiškoje Lenkijoje buriasi po – pabrėžkime  – savo vyskupo lango, primindami jam, kad ir jie yra Bažnyčios dalis, jų žodžiais tariant, pavargusi dėl Bažnyčioje vykstančio visuomenės skaldymo, homilijose girdimo politikavimo, baimės ir neapykantos kurstymo.

Man, metus dirbusiai Vilniaus arkivyskupijoje, atrodo keista protestuoti prieš vyskupą. Neisiu, pagalvojau, nėra sąžininga Lenkijoje daryti tai, ko nedaryčiau Lietuvoje. Protestuoti priešais Krokuvos kurijos langus reikštų elgtis įžūliai, jei ir ne savo, tai bent pusbrolio namuose. Esu mokyta, kad svečiuose reikia elgtis gražiai.

Visgi į protestą nuėjau, norėdama suprasti, kas vyksta tarp katalikų, nes kalbos apie vidines jų takoskyras seniai kėlė nerimą. Buvau tylus svečias, laukiantis, kol Kurijos lange užsidegs šviesa arba pasirodys šešėlis. O tą ketvirtadienį dar ir Evangelija – kaip tyčia – priminė: belskite, ir jums bus atidaryta (!). Kelios dešimtys daugiausia jaunų, bet nemažai ir vidutinio amžiaus žmonių beldė tylomis, rankose laikydami žvakes ir užrašus „Susigrąžinkime savo Bažnyčią“.

Jaceko Tarano nuotrauka

Viena protesto organizatorių Tamara Kasprzyk-Przybysz teigė, kad šios akcijos stiprybė glūdi tame, kad ją rengia ne kokia nors organizuota katalikų grupė, bendruomenė ar judėjimas, bet paprasti pavieniai pasauliečiai. „Labai tikiuosi, kad mūsų ganytojai atkreips dėmesį į tai, ką tokiu desperatišku būdu norime jiems parodyti – mūsų artimieji, sutuoktiniai, tėvai, vaikai, draugai, kurie lig šiol rasdavo Bažnyčioje viltį, įkvėpimą, santykį su Dievu, ją palieka. Taip jie elgiasi ne dėl „tikėjimui grėsmę keliančių įsivaizduojamų ideologijų“, o dėl kalbų iš sakyklų ir gilėjančio susiskaldymo tarp tikinčiųjų“.

Protesto organizatoriai prieš renginį išplatino atvirą laišką, kviesdami katalikus dalyvauti akcijoje ir pasirašyti peticiją, kuri vėliau bus įteikta Lenkijos Katalikų Bažnyčios atstovams. Laiške rašoma, kad protestas skirtas visiems, kurie, būdami Katalikų Bažnyčios nariai, praktikuojantys katalikai, jaučiasi tapę benamiais. Dalis jų atvirai prisipažįsta nenorintys ir vengiantys dalyvauti sekmadienio Mišiose, nes vis rečiau girdi Evangelijos mokymą, dažniau – dvasininkų kurstomą baimę, skleidžiamą neapykantą ir pasmerkimą. Jie nesijaučia turintys sau vietos Bažnyčioje, kurią, atrodo, sudaro tik dvasininkija. Pasauliečiai, tas buvo pažymėta  protesto metu, turi ypatingą misiją Bažnyčioje, ypatingą pašaukimą gyventi evangelinį gyvenimą pasaulyje, todėl yra neatmetama Bažnyčios dalis. Protesto forma, pasak kalbintos Tamaros, buvo pasirinkta dėl siekio išreikšti ganytojams „desperatišką prašymą“ kuo greičiau surasti tinkamą ir deramą vyskupų komunikacijos ir bendradarbiavimo būdą su pasauliečiais. „Esame viena Bažnyčia, o atrodo tarsi gyventume skirtinguose pasauliuose. Turime vienas kitam daug ką pasakyti, tačiau mūsų komunikacija de facto neegzistuoja“.

Jaceko Tarano nuotrauka

Jaceko Tarano nuotrauka

Atrodytų, kad Lenkijos Bažnyčia užuot skleidusi vilties ir Dievo gailestingumo žinią, kelia susiskaldymą ir baimę tiems, kurie skiriasi savo kilme, rase, išpažįstama religija ar seksualine orientacija. Tokia dvasininkų pozicija, pasisakymai apie vaivorykštinį užkratą, išstumia tikinčiuosius už Bažnyčios durų. Kaip rašoma laiške, susirūpinimą kelia ne vien nuostata LGBT asmenų klausimu, bet ir moterų, žydų, musulmonų, netikinčiųjų atžvilgiu. Protestą organizavusi Tamara teigia, kad žmonės vis dažniau pasirenka „vidinę emigraciją“ – dalis jų eina į bažnyčią, tačiau pasitraukia iš bendruomenės gyvenimo, kiti ignoruoja kunigus, vyskupus, susitelkia tik į formalų sakramentinį gyvenimą, dar kiti – nustoja dalyvauti  šv. Mišiose ir stengiasi savarankiškai palaikyti maldos gyvenimą. Kreipimąsi rašiusieji Lenkijos Bažnyčioje pasigenda popiežiaus Pranciškaus mokymo, raginančio priimti visus žmones, nepaisant jų skirtingumo. Pasak organizatorių, vyskupai dažniau kovoja su abstrakčiomis ideologijomis nei atsižvelgia į  kiekvieno asmens fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę.      

Protesto organizatoriai ir dalyviai kritikuoja Bažnyčios remiamą partinę politiką, smerkia vyskupų ir kunigų atvirai deklaruojamą palankumą partijoms. „Bažnyčia turėtų slopinti, o ne stiprinti socialinę agresiją“. Iš sakyklų girdimas politikavimas trukdo katalikams gyventi autentišką tikėjimo gyvenimą pasaulietinėje aplinkoje, nes tokiu atveju visuomenė juos priima ne kaip Kristaus sekėjus, o kaip „krikščioniškas vertybes“ ginančios partijos rinkėjus. „Pasiekėme tokį tašką, kai ne tikėjimas Jėzaus mokymu, bet partinės simpatijos ar politinės pažiūros tampa katalikus vienijančiu pagrindu. Jeigu tikėjimą sutapatiname su politinėmis pažiūromis, tai kuo tuomet skiriamės nuo ideologų?“ – klausia prie protesto organizavimo prisidėjusi Tamara.

Atkreiptas dėmesys ir į seksualinio išnaudojimo atvejų Bažnyčioje dangstymą. Vietoje atgailos ir galimų prevencijos priemonių įvedimo girdimas tik dar didesnis moralizavimas arba šių temų ignoravimas. Tiesa, protesto išvakarėse Lenkijos vyskupų konferencija paskelbė vienbalsiai pritarusi Šv. Juozapo fondo steigimui, kurio tikslas bus teikti pagalbą seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje aukoms.  „Fondas steigiamas kaip solidarumo išraiška su asmenimis, patyrusiais prievartą iš dvasininkų ar kitų asmenų, atsakingų už religinį švietimą ar jaunimo sielovadą, suteikiant jiems galimybę gauti veiksmingą ir profesionalią psichologinę, medicininę ir teisinę pagalbą“, – teigė už vaikų ir jaunimo apsaugą atsakingas Gniezno arkivykupas Wojciech Polak.

Jaceko Tarano nuotrauka

Jaceko Tarano nuotrauka

Lietuvoje protesto akcijas ar mitingus tikriausiai surengtų tie katalikai, kuriems – nėra ko slėpti – primityviai prikabinama „radikalų“ etikėtė. Tačiau lenkų katalikų išplatintame laiške girdimas ne smerkiančios, bet suprantančios, išklausančios ir padrąsinančios Bažnyčios lūkestis. Atrodo, kad tai liberaliųjų katalikų, naiviai žiūrinčių į ideologijas, nematančių politinės tikrovės, o kartu ir bažnytinių struktūrų kompleksiškumo, balsas.    

Ar laiške ne kartą minimos abstrakčios ideologijos, kuriomis vyskupai neva gąsdina, tikrai yra fikcijos, užtemdančios šalia esančio žmogaus kančią? Būčiau linkusi abejoti ideologiniu nekaltumu, nors simpatizavimas tam tikroms idėjoms ar jų palaikymas nebūtinai tiesiogiai ves į tikėjimo praradimą, klaidą. Tikėjimas negali būti apmąstomas priežasties ir padarinio ryšyje. Kaip neįgysime tvirtesnio tikėjimo palaikydami dešiniuosius, taip ir netapsime blogesniais katalikais nebalsuodami už juos. Niekada nežinome, kokią dvasinę kovą išgyvena žmogus, kaip jam kalba Dievas, kokiais gailestingumo darbais palaikomas jo tikėjimo daigas – dėl to negalime iš Bažnyčios išstumti asmens  dėl jo politinių pažiūrų.

Benamiai katalikai – atsiprašau, negražu, bet patys save taip pavadino – akcentuoja, kad asmuo yra Bažnyčios kelias. Tačiau šis argumentas tampa trivialus. Juk būtent visuminis požiūris į žmogų neretai skatina dviejų atskirų, bet ne atskirtų sričių – politikos ir religijos – suartėjimą. Tad ar nėra taip, kad būtent rūpestis asmeniu lemia Bažnyčios neabejingumą politinei tikrovei?

Nepaisant daugybės kaltinimų, išsakytų minėtame laiške, o vėliau ir protesto metu, didžiausią grėsmę, mano galva, kelia  visuomenės susiskaldymas ir socialinės įtampos didinimas. Lietuvoje man skaudžiausia ne dėl negebėjimo rasti sutarimo su rusu, ateistu, feministu ar budistu, o kai patys katalikai nesutaria tarpusavy. Lengviau toleruosime kitų tautinių, religinių, galų gale, ideologinių grupių atstovų požiūrį, tačiau būsime negailestingi, o kartais net imsime niekinti kitaip tikrovę suprantančius katalikus – tuos per daug ar per mažai liberalius.      

Krokuvoje, stovint po Kurijos langais, įtampa tarp katalikų tapo regima. Tikrovė tapo skaudi. Katalikai protestuoja ne prieš abortų ar dirbtinio apvaisinimo įstatymą, ne prieš iššaukiančio spektaklio pasirodymą, ne prieš sekuliarią politiką ar kultūrą, bet prieš, jų teigimu, nesantaiką visuomenėje kurstančią Lenkijos dvasininkiją, kuri nereprezentuoja tikrojo Bažnyčios veido bei atima namus iš kitų Bažnyčios bendruomenės narių.

Jaceko Tarano nuotrauka

Jaceko Tarano nuotrauka

Reikia suvokti, kad protestuoti Lenkijoje po vyskupo langais, juo labiau tokius protestus organizuoti kituose Lenkijos miestuose – atrodytų tarsi misija neįmanoma. Čia, kur vieni į kitus kreipiasi Proszę Pani ar Przepraszam Pana, į parapiją atvykus vyskupui bučiuojamas jo žiedas, kunigai ypač gerbiami, todėl dalyvauti tokiame renginyje reikia drąsos.

Pakalbinti protesto dalyviai sakė atėję išreikšti solidarumo su tais, kurie tapo katalikais benamiais, kurie buvo Bažnyčios nuskriausti ar yra pasmerkti artimųjų, jei nepritaria dvasininkų retorikai. Viena moteris prisipažino atėjusi dėl to, kad perskaitė Lodzės vyskupo Grzegorzo Ryśo interviu, kuriame jis sakė: „Bažnyčios sužeistam žmogui turime kurti tokią Bažnyčią, į kurią būsime drąsūs jį pasikviesti ir padaryti viską, kad tai, kas nutiko bloga, nebepasikartotų. [...] Protestas prie Kurijos? Jei reikia, tegul būna.“

Protesto pradžioje buvo skaitomi atmetimą Bažnyčioje patyrusių žmonių liudijimai, po to  dalyviai buvo kviečiami budėti tylomis. Keletui kalbėjusių per garsiakalbį „lūžo” balsas. Stovint tyloje verkė ir daugiau. Staiga ėmė lynoti – pravirko ir dangus.

Per tą pusvalandį, kol vyko protestas, Kurijos languose šviesa neužsidegė. Beldusiems durys liko uždaros. Bet kiekvienas atėjęs širdyje pravėrė savąsias, prisimindamas tuos, kurie yra nukentėję nuo Bažnyčios ar tapę katalikais benamiais.

Kai esi kelyje kartais benamystė neišvengiama. Keliaudama Italijoje supratau, kad po ilgų kelionės atkarpų užeiti į bažnyčią norėjosi ne mažiau, nei pailsėti. Bažnyčioje piligrimas atranda namus. Kai eini varganą kelią neužklysdamas į jokią bažnyčią, tik viltis veda pirmyn: žinai, kad jei neišklysi iš kelio, tikrai rasi bažnyčią – jei ne šiame, tai kitame miestelyje. Todėl tiems, šalia kurių stovėjau protesto metu, linkiu, kad benamystė būtų laikina, nes tik jų pačių valioje yra sprendimas sugrįžti, nepasiduoti pagundai iškrypti iš kelio.