EPA nuotrauka

Kadaise svarstymai apie tai, kad popiežius galėtų būti ne italas, ne europietis ir gal net ne baltasis, atrodė, kaip tolima egzotiška galimybė. Šiandien pagaliau turime pirmąjį neeuropietį Kristaus vietininką, kaip dar aiškesnį Bažnyčios visuotinumo ženklą. Argentinietis popiežius vykdo misiją, kuriai ir buvo išrinktas – prie apaštalų sosto priartinti Naująjį pasaulį. Spalio 6–27 d. Romoje vykstantis Sinodas Amazonijai – nuoseklus šio pontifikato žingsnis. Neveltui vyskupų susitikimas prasidėjo Vatikano bazilikoje, prie Petro kapo: ši žmonių pamiršta periferija šįkart tapo centru. Dar vienas lašas, tirpdantis dar stiprų Katalikų Bažnyčios europocentrizmą?

Laikui bėgant vis labiau aiškėja, kodėl šis sinodas išskirtinis. Ne vien todėl, kad pasižymi realiu sinodališkumu: pavyzdžiui, pirmoji konsultacinė fazė į įžvalgos įtraukė procesą daugiau nei 80 tūkstančių asmenų. Dar labiau dėl to, kad supurtė visą Bažnyčios bendruomenę, iškeldamas klausimų apie Bažnyčios vidinę tapatybę, pranokstančią vien nusistovėjusias išorines formas ir metodus. Dar kartą turime sau atsakyti: kaip skelbti Dievo žodį (ir ne vakarietiškame kontekste), kaip steigti ir auginti Bažnyčią, atsižvelgiant į konkrečią situaciją.

EPA nuotrauka

Lotynų Amerikoje plėtojama Tautos teologija, greta Išsilaisvinimo teologijos, kuri šiandien yra Katalikų Bažnyčios teologinio paveldo dalis, deja, mažai pažįstama Europoje. Evangelijos įkultūrinimo tema – taip pat jau ne pirmą šimtmetį šlifuojama, pasitelkiant misionierių patirtį ir teologų įžvalgas.

Nenuostabu, kad ir šis sinodas sulaukė aštrios kritikos iš keleto teologų ir katalikiškų grupių. Beje, kritikų gretas šįkart papildė Brazilijos vyriausybė bei prezidentas Jairas Bolsonaro, būgštaujantis dėl Bažnyčios kišimosi į valstybės reikalus.

Kritikams atrodo, kad sinodo darbinis dokumentas yra tekstas, kurio dalį „parengė JTO Klimato kaitos sekcija“, o kitą – bažnytinė terpė, kuri Bažnyčią supranta kaip „archipelagą, sudarytą iš savitą veidą turinčių salų“. Kaltinimai metami Vokietijai, juk tai jos katalikai gausiausiai šelpia misijas Amazonijoje, o vokiečių kilmės misionieriai pirmieji prabilo apie „Bažnyčią, turinčią amazonišką veidą“.

EPA nuotrauka

Kiek mažai pažįstame ir gerbiame tūkstantmečius čia gyvenusių Amazonijos genčių žmones, liudija ir kai kurių asmenų sutrikimas, pasireiškęs pasipiktinimu „pagoniškomis ir panteistiškomis“ apeigomis Vatikano sode, inauguruojant sinodą.

Aktyviai sinodą kritikuojanti, Kanadoje veikiančios politinės konservatorių organizazijos platforma, LifeSiteNews  išplatino interviu, kuriame užsimenama apie kai kuriose gentyse vis dar praktikuojamą kanibalizmą ir vaikų žudymą. Įvairūs dienraščiai vėliau komentavo žinią, suteikdami jai svarbos. „The Tablet“ žurnalistas Christofer Lamb, prieš užduodamas klausimą brifingo metu, pirmiausiai atsiprašė kai kurių Amazonijos gyventojų už „žeminančius, ksenofobiškus, o kartais net rasistinius“ komentarus, pasirodžiusius tam tikroje katalikų žiniasklaidoje. Kaip matome, katalikų poliarizacija niekur nedingo. Tačiau šįkart neapsistokime ties ja.

EPA nuotrauka

Siekiant apsaugoti sinodą nuo išorės spaudimo ir „alternatyvaus sinodo vyksmo“ žiniasklaidoje, pasisakymai ir diskusijų turinys jo auloje tiesiogiai nėra prieinami žurnalistams, jų esmę perteikia Vatican News parengiamos santraukos. Kasdien vyksta brifingai, kuriuose nuomones išsako vis kiti sinodo nariai. Sinodo dalyviai yra laisvi išsakyti savo požiūrį spaudoje, tačiau kviečiami neperpasakoti – ir neiškraipyti – kito asmens minčių. Tad pažvelkime, apie ką per pastarąsias dvi savaites buvo diskutuojama sinodo auloje. Pagrindinės temos yra dvi: ekologija ir sielovada.

Integralioji ekologija: kito pasirinkimo nėra

„Daugybę metų, mes vietos vadai ir Amazonijos gentys, įspėjome jus, mūsų brolius, padariusius tiek daug žalos mūsų miškams: jūsų veiksmai pakeis visą pasaulį, sunaikins mūsų namus, sunaikins ir jūsų namus“ – „The Guardian“ publikuotame atvirame laiške rašo Raoni Metuktire, Brazilijos Kayapó genties vadas, nepajėgiantis suprasti, kodėl tai darome. Apie pastaraisiais metais ypač pablogusią situaciją sinodo dalyviams kalbėjo ir brazilas ekologas Carlos Nobre, pristatydamas Amazonijos mokslininkų parengtą regiono gelbėjimo planą.

Beveik 70% saugomų ir čiabuviams priskirtų teritorijų šiandien nelegaliai ir, nepaisant jokių aplinkosaugos normų, tiesiami keliai, išgaunami mineralai, dujos ir nafta, statomos užtvankos, kertami miškai. Gyvsidabrio ir arseno prisotintas vanduo sukelia nepagydomas ligas. „Taip buvo ne visada“ – rašoma mokslininkų raporte. Laikotarpiu tarp 2002 ir 2009 m. Brazilija padarė milžinišką pažangą, pasirūpindama šia jautria ekosistema. Mažiau nei per dešimtmetį išplėtė saugomas teritorijas daugiau nei 700,000 km2.

EPA nuotrauka

Įvairių Amazonijos tautų atstovų protestas prie Ekvadoro parlamento, reikalaujant saugoti bioįvairovę bei paisyti gyventojams teismo pripažintų teisių.

EPA nuotrauka

Įvairių Amazonijos tautų atstovų protestas prie Ekvadoro parlamento, reikalaujant saugoti bioįvairovę bei paisyti gyventojams teismo pripažintų teisių.

EPA nuotrauka

2019 m. gaisrų skaičius neįtikėtinai išaugo: per devynis mėnesius buvo užregistruoti 87,000 gaisrų, daugiau nei pusė jų – Brazilijos Amazonijoje. Tai reiškia ne vien gamtinės įvairovės, bet ir žmonių gyvenamosios aplinkos naikinimą.

Reikia išmanyti šį kontekstą, norint suprasti sinodo dalyvių susirūpinimą. Bažnyčia neturi kitų svertų situacijai pakeisti, vien ugdyti sąžines. Sielovados darbuotojai jau aktyviai veikia šioje srityje, priminė pasisakiusieji, tačiau reikalingas įvairių edukacinių institucijų susitarimas neaplenkti ir ekologinio sąmoningumo, atsižvelgiant į Amazonijos specifiką. Ugdyti asmenį, gebantį atkurti jungtį tarp žmogaus ir aplinkos, gebantį pasirūpinti bendrais namais, jaučiantį solidarumą. Integralioji ekologija turėtų tapti Bažnyčios indėliu pasauliui. Katalikiški universitetai galėtų apsispręsti skirti dėmesį vietos genčių švietimui, reikėtų bendrų pastangų ieškant finansavimo šaltinių čiabuvių universitetams, tokiems kaip Nopoki (Peru), siekiant apsaugoti jų teisę į kultūrinę tapatybę ir išsaugoti senovinę genčių išmintį bei kalbą.

Be to, norint prisidėti prie Amazonijos tautų raidos, – buvo teigiama – būtina užtikrinti visų sluoksnių žmonėms vienodą priėjimą prie informacijos. Evangelizacija visada eina kartu su visuminiu ugdymu.

Natūraliai iškylanti darbo tema atvėrė dar vieną „pragaro ratą“: dažnai net paaugliai ir vaikai patenka į tikrą vergystės situaciją. Auloje buvo vardinami ir tokie sisteminiai nusikaltimai, kaip prekyba žmonėmis, prostitucija, prekyba organais, – tikintis tarptautinės teisės įsikišimo. Rimtas iššūkis – kaip padėti integruotis gausiems migrantams miestuose. Sinodo dalyviai pabrėžė solidarios ekonomikos, vietos verslo plėtros svarbą, žmogaus teisių gynimą, bendrojo gėrio pirmumą prieš atskirų grupių interesus.

Kaip skelbti Dievo meilę tokioje situacijoje? Ją paliudijo ne vienas misionierius, padėjęs beteisiams žmonėms ir sumokėjęs už tai savo gyvybe: italas kunigas Ezechiele Ramin, amerikietė sesuo Dorothy Stang, ispanas vyskupas Alejandro Labaka...

Kaip skelbti Evangeliją Amazonijoje?

Amazonijoje gyvena apie 38 milijonai žmonių, kuriems Bažnyčia įpareigota nešti „Gerąją naujieną“. Reikalingi nauji Dievo žodžio tarnai, neišskiriant ir moterų, teigė ne vienas kalbėtojas. Į naujus iššūkius reikia atsiliepti kitaip – būtina tinkamai parengti pasauliečius, gebančius tapti misionieriais. Pasauliečių ugdymas – tai ir naujų pašaukimų pamatas.

Brazilijos aplinkosaugos aktyvistai ir federalinės pajėgos naikina nelegaliai veikiančius žemės išteklių gavybos įrenginius.

EPA nuotrauka

Sinodo dalyviai ragino atrasti Žodžio sėklas regiono kultūroje, pripažįstant, kad Kristus jau gyvena tautoje, kurią evangelizuojame. Evangelija nėra vienos kurios kultūros nuosavybė. Toks požiūris padėtų rastis amazoniškai ir čiabuvius išreiškiančiai Bažnyčiai. Užsiminta apie galimybę įteisinti amazoniškąsias katalikiškas apeigas greta jau egzistuojančių lotynų ar Afrikos ritų.

Pašvęstojo gyvenimo asmenys išreiškė poreikį vis geriau pažinti ir suvienyti vietos kultūrą ir krikščioniškąjį dvasingumą, plėtojant integraliąją ekologiją, kuri saugo ir žmogų, ir gamtą. Bažnyčia negali pataikauti visuomenėms, kurios vietos gyventojus laiko beveik „neįgaliais“, – priešingai, turi skatinti jų protagonizmą, įsiklausyti, suprasti, priimti.

Viri probati

Aptariant sielovados iššūkius, greta kvietimo labiau įvertinti moterų indėlį ir siūlymo svarstyti moterų diakonystės galimybę, daug dėmesio sulaukė ir pasiūlymas teikti kunigystės šventimus vedusiems vyrams (viri probati).

Dera turėti omenyje, kad Katalikų Bažnyčioje jau turime vedusių kunigų. Jie tarnauja ne vien Rytų apeigų katalikų bendruomenėse, bet ir tarp Vakarų tradicijos katalikų: buvę metodistų, liuteronų ar anglikonų pastoriai gauna leidimą likti santuokoje, nors pripažįstami kaip visateisiai katalikų kunigai. Be to, niekas šiame kontekste nėra kalbėjęs apie kunigų celibato panaikinimą lotynų apeigų kunigams.

Stebėtojai atkreipia dėmesį ir į tai, kad ši diskusija Amazonijoje neturi nieko bendra su ideologinėmis klišėmis, dominuojančiomis JAV ar Vakarų Europoje. Gerai žinome, kad čia celibatas laikomas nepilnamečių lytinio išnaudojimo priežastimi ar elitizmo, klerikalizmo šaltiniu. „Šios idėjos tolimos Amazonijai ir kitoms pasaulio vietoms“ – rašo John L. Allen Jr., primindamas kunigų stygiaus mastą pasaulyje. JAV vienam kunigui tenka 1,300 pakrikštytųjų katalikų, Lotynų Amerikoje – 7 000, Subsacharinėje Afrikoje – 5 300. Lotynų Amerikos tautose, kurios sudaro ir Amazoniją, kai kurios vyskupijos turi vieną kunigą 16 000 ar 17 000 katalikų. Kai kurie jų gyvena tokiose izoliuotose teritorijose, į kurias patenkama vien valtimi arba raitomis. Mišios, išpažintis ir dvasinis palydėjimas yra išimtinai reti dalykai, nors jie sudaro katalikiško gyvenimo stuburą. Bendruomenės jaučiasi apleistos.

Amazonijos jaunimas

EPA nuotrauka

Kun. Justino Rezende nuotr. („America“)

Tad šių šalių vyskupams, teologijos prasme, dažniausiai itin konservatyviems, „viri probati“ idėja reiškia ne tam tikrą kairuoliškumą, o siekį praktiškai pasirūpinti savo tikinčiaisiais. Ši tema ne pirmą kartą iškyla sinoduose. Ne vieną dešimtmetį ją kelia pasaulio pietų ganytojai, tačiau jų kolegoms iš pasaulio šiaurės ši praktika atrodo kaip grėsmingas precedentas.

Šįkart auloje buvo analizuojama, kodėl stokojama kunigų, gal tam vertėtų surengti atskirą susitikimą? Nuskambėjo pasiūlymai teikti laikinus šventimus vedusiems, įsteigti regioninę kunigų formacijos komisiją, galinčią atskiras vyskupijas paremti finansiškai ir parūpinti dėstytojų. Dėmesio sulaukė ir nuolatiniai diakonai. Šventimų teikimas išmintingiems ir išbandyto tikėjimo vyrams, niekaip nenuvertintų celibato, tačiau užtikrintų nuolatinį ministro buvimą bendruomenėje, o ne vien sporadišką apsilankymą.

Kita vertus, ne vienas krikščionis teigė, jog buvo palankiai sutiktas čiabuvių bendruomenėse kaip tik dėl savo celibato. Be to, dabartinis pasaulis, laicistinė ir hedonistinė kultūra celibatą mato, kaip paskutinę tvirtovę, kurią dar reikia nugriauti. Gal derėtų peržiūrėti priėmimo į kunigystę kriterijus? Teisingiau paskirstyti kunigus? Žinant, kad du trečdaliai (iš 1,3 mlrd.) katalikų gyvena pietų pusrutulyje, bet du trečdaliai kunigų (iš 415 000) šiuo metu reziduoja šiauriniame.

Lig šiol iškelti konkretūs pasiūlymai

Sinodo dalyviai išreiškė paramą siūlymui įsteigti nuolatinę vyskupų grupę, koordinuojančią Bažnyčios sinodalinį veikimą Amazonijoje. Pabrėžė būtinybę gerbti vietos tautų specifiką, užtikrinant jų teisę gauti informaciją ir kad su jais būtų tariamasi prieš imantis bet kokių veiksmų jiems priskirtoje teritorijoje. Siūloma įsteigti nuolatinę žmogaus teisių ir Amazonijos stebėseną, ypač siekiant išvengti taip pat ir seksualinio smurto prieš mažamečius ir jaunimą.

Į Bažnyčios Kanonų teisę siūloma įtraukti naują kanoną, apibrėžiantį kataliko pareigas aplinkos atžvilgiu. Skatinti keliaujančių misionierių grupes, nebijant išbandyti naujų evangelizavimo formų.

EPA nuotrauka

„Sinodas yra šventumo mokykla“, – sakė Karakaso (Venesuela) kardinolas Bartazar Porras, nes daugybė jo dalyvių jau daug metų asmeniškai „atiduoda“ savo gyvybę Amazonijos žmonėms. „Kankinystė turi daug veidų, ne vien smurtinę mirtį“.

Šis vyskupų susitikimas yra „didelė malonė“, nes liečia problemas, kurios nėra vien regioninės, jos – visuotinės. Reikalingas naujas tikėjimo skelbimas, reikalinga nedelsiant imtis veiksmų planetos išsaugojimui.

Ar įvyks esminis posūkis Bažnyčioje ir pasaulyje? „Priklauso nuo mūsų ir nuo žiniasklaidos“, – sako venesuelietis. Negalime žvelgti turistų akimis, šie klausimai liečia kiekvieną iš mūsų, jei norime, kad visiškai atsiskleistų Dievo meilė ir jo malonė užlietų visą žmoniją“.