Rūta Mačiulytė-Valickienė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Tai – vienos mamos istorija. Asmeniška ir jautri, bet su šypsena. Tai pasidalinimas plačiai atverta širdimi apie tai, ką reiškia dvi cezario pjūvio operacijos ir absoliučiai skirtingi jausmai po kiekvienos iš jų – nuo nusivylimo savimi ir klausimo „kokia aš mama, jei nesugebu pagimdyti savo vaiko?“ iki nuoširdaus, žvaigždes siekiančio džiaugsmo ir dėkingumo kūnui už tai, kad sukūrė stebuklą.

Šįkart pasidalinti savo mintimis apie motinystę pakviečiau RŪTĄ MAČIULYTĖ-VALICKIENĘ, auginančią beveik keturių mėnesių sūnų Taurą ir trejų metų Tautę.

Rūta Jungtinėje Karalystėje, Jorko universitete, baigė socialinės politikos ir politologijos studijas ir sulaukė pasiūlymo dirbti viename Jungtinės Karalystės socialinių tyrimų centre, konsultuojančiame britų Vyriausybę, bet, nepaisant to, kad pasiūlymas skambėjo tikrai viliojančiai, nusprendė, jog prasmingiau būtų prisidėti prie savo šalies ateities kūrimo.

Ji grįžo į Lietuvą, prisijungė prie programos „Kurk Lietuvai“, dirbo Ministro pirmininko komandoje, konsultavo Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, o vėliau tapo „Kurk Lietuvai“ programos vadove. Taip pat buvo viena iš organizacijos „Baltos pirštinės“ iniciatorių. Ir tai tik keletas dalykų, kuriuos būtų verta paminėti apie Rūtą.

Aš niekaip negaliu atsiminti, ar esu kada nors Rūtą mačiusi gyvai, bet tikrai apie ją žinojau nuo mokyklos laikų, kai aktyviai dalyvavau mokinių savivaldoje ir Lietuvos mokinių parlamento veikloje. Rūta man buvo pavyzdys, skaitydavau apie jos veiklas internete ir žavėjausi. O kažkada neseniai jos profilį pamačiau Instagrame ir tada kartkartėmis sureaguodavome į viena kitos pasidalinimus iš motinystės pasaulio. O paskui įvyko dar labiau netikėtas dalykas – ji parašė klausdama, ar mokyklos laikais tik nebuvau kokia nors veikli aktyvistė, nes mane iš kažkur atsimena ir net žino mano kalbėjimo manierą. :) Taigi, tokia mūsų pažinties istorija.

Pokalbis su šia jauna mama man – toks tikras, gyvas motinystės atspindys: su šypsena, atodūsiais, ašaromis ir klausimais, į kuriuos atsakymo kartais nėra. Rūta 8 valandą vakaro atskubėjo į Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą su pižama ir kalbėjomės lyg senos pažįstamos, nors gyvai matėmės pirmą kartą. Man labai patinka, kad Rūta nemėgsta „pacukruoto“, pagražinto kalbėjimo apie motinystės patirtis, bet moka iššūkiais ir sunkumais pasidalinti su šypsena, patvirtinančia jos pasakytus žodžius, jog motinystėje yra visos paletės spalvos ir nereikia galvoti, kad toje paletėje bus tik rožinė ir žydra.

Kviečiu klausytis.

Ačiū VU radijui START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.