Romualdo Kvinto sukurta „Mergaitės“ skulptūra – paminklas Šeduvos žydams, Holokausto aukoms. Arūno Baltėno nuotrauka

Šiandien, spalio 20-ąją, šviesiai prisimename Lietuvos skulptorių Romualdą Kvintą, į amžinybę iškeliavusį prieš metus. Daugybė jo skulptūrų, organiškai įsiterpiančių viešosiose miestų, miestelių erdvėse, kalbančių apie pilietinę, kultūrinę, kolektyvinę atmintį, tapo žmonių pačios mėgstamiausios. Žavi paprastumu, žmogiška šiluma ir yra tarsi nužengusios nuo pakylos bičiuliškam pokalbiui su praeiviais.

Ne veltui pabrėžiama, kad šviesaus atminimo skulptorius savo kūriniais ne vienam yra tapęs artimu bičiuliu. Žurnalui „Moteris“ R. Kvintas viename paskutinių savo interviu yra sakęs tokį savo darbų braižą pasirinkęs sąmoningai: „Mano skulptūros  – tai ne ant pjedestalo iškelti leninai, ne gąsdinantys stabai. Nenoriu, kad jos kam nors trukdytų ar ką nors nervintų. Atvirkščiai. Jos – arčiau žmonių. Man pačiam labai patinka, kai klaidžiodamas po miestą gali netyčia užtikti kokį nors netikėtumą.“ 

Skulptorius Romualdas Kvintas ir dainininkas Vytautas Kernagis spaudos renginyje, skirtame dainininko Danieliaus Dolskio atminimui įamžinti. Sigito Skinskio / BFL nuotrauka

Kam gi nepatinka mažas berniukas sostinės Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje, žvelgiantis R. Kvinto sukurtos skulptūros akimis ir išraiškingai laikantis prie krūtinės spaudžiamą kaliošą? Devynmečio vilniečio Romaino Kacevo vardas ir pavardė gal ir nedaug ką pasakytų, bet genialaus XX a. prancūzų rašytojo Romaino Gary literatūrinis slapyvardis savaime iškalbingas.

Arba turbūt maža tokių, kurie nemėgtų R. Kvinto sukurtos skulptūros gydytojui Cemachui Šabadui, daktaro Aiskaudos prototipui – legendinei tarpukario Vilniaus asmenybei, žydų bendruomenės dvasiniam lyderiui, visų vilniečių sveikatos patronui, į kurio laidotuves susirinko 300 tūkstančių? 

Menininkas R. Kvintas buvo nepaprastai produktyvus, jo skulptūros išsibarsčiusios plačiai po visą Lietuvą. Be minėtų garsiųjų jo darbų Vilniuje, Kaune galima nusilenkti estrados artistui Danieliui Dolskiui, Rusnėje – susitikti su Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderiu Mahatma Gandhi, Griškabūdyje pakalbinti kalbininką Joną Jablonskį, Šiauliuose aplinką patyrinėti su pramonininku Chaimu Frenkeliu, Nidoje ant suoliuko prisėsti greta Vytauto Kernagio.

Skulptorius savo darbais reflektavo ir skaudžius Lietuvos istorijos įvykius, Holokausto tragediją – sukūrė memorialą sušaudytiems žydams „Žvaigždės buveinė“ Pakuteniškių miške, „Mergaitės“ skulptūrą Šeduvos žydams, Holokausto aukoms, „Duris“ Liaudiškių miške. Iškilo ir jo atminimo skulptūra be žinios dingusiems vaikams Vilniuje, suprojektuota memorialinė varpinė 1991-ųjų Sausio 13-osios aukoms atminti.

Paskutinę R. Kvinto skulptūrą žymiam Kanados poetui ir dainų atlikėjui Leonardui Cohenui, iškilusią jau po menininko mirties jo bičiulių iniciatyva, priglaudė „Gabi“ restorano kiemelis Vilniaus senamiestyje. 

Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė. „Tartle“ galerijos nuotrauka

Dailės istorikė G. Jankevičiūtė: R. Kvintas buvo labai geras pasakotojas ir psichologas 

Dailės istorikė, prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, paklausta, kodėl R. Kvinto skulptūras taip mėgsta žmonės, svarstė, kad, be jokios abejonės, tai fenomenas Lietuvos kontekste. Tačiau pasidairę po pasaulį matytume, kad tiksliai žmogaus atvaizdą atkuriančios, tikroviškos skulptūros populiarios Ispanijoje, nemažai panašaus stiliaus skulptūrų, tik kamerinio formato, bet buitinių siužetų, su emocija vaizduojančių linksmus arba liūdnus personažus, galima aptikti Izraelyje, bet Lietuvoje R. Kvintas buvo vienintelis taip kuriantis skulptorius. 

„Jo skulptūros empatiškos, žmonės iš karto ir lengvai susigyvena su jomis, įsijaučia į herojaus būseną, situaciją ir likimą, ypač jei to herojaus biografija tokia išskirtinė kaip garsiojo Vilniaus vaikų gydytojo Šabado ar egzotiška kaip kaliošą graužiančio Romaino Gary. Keistumo jausmas visada traukia – mūsų gyvenimas gana monotoniškas, Lietuva maža, išskirtiniai įvykiai mus retokai ištinka. O R. Kvinto skulptūros suteikia tikrovei naujų spalvų, egzotikos, žavesio, praplečia erdvę ir jausmų skalę. Žmonės to ieško, ir R. Kvintas padeda jiems tai rasti“, – teigė menotyrininkė. 

Skulptorių nuo studijų laikų pažinojusios G. Jankevičiūtės nuomone, R. Kvintas buvo labai geras pasakotojas ir psichologas, tai matyti ir iš to, kokius personažus jis pasirinko, kaip juos interpretavo, kaip modeliavo figūras, kokias veido išraiškas suteikė savo veikėjams. O, pavyzdžiui, tokios jo skulptūros kaip „Sėkmės pilvas“, kurį reikia paliesti tam, kad sėkmė aplankytų – įtraukia dar ir prietaringą tikėjimą, kuris niekam nesvetimas, net didžiausiems intelektualams ir galios svertus savo rankose bandantiems laikyti verslininkams bei politikams. 

„R. Kvinto skulptūrų emocija visada teigiama, ir, jeigu jas priimi, emocija persiduoda. Juk žmonės pirmiausia ieško pozityvių dalykų, ypač mene. Ir dabar, kai paskelbti Nobelio literatūros premijos laureatai, polemizuojama, kad jų literatūra labai sudėtinga, lyg ir derėtų perskaityti, bet sunku. Po įtemptos darbo dienos lengviau ir maloniau pasiimti į rankas nuotykių romaną ar detektyvą. Taip ir su skulptūromis: daug ką labiau traukia tos, kurioms suvokti nereikia papildomų pastangų. Beje, įdomi detalė – R. Kvintas yra pasakojęs, kad paauglystėje tiesiog negalėdavo atsiplėšti nuo nuotykinės literatūros, ypač mėgo indėnų istorijas, rytą rydavo Thomo Mayne'o Reido romanus. Jam trūko gyvenime spalvų, stiprių patirčių, ir, matyt, tas jausmo užaštrinimas jo skulptūroje iš dalies dėl to atsirado“, – svarstė dailės istorikė dr. G. Jankevičiūtė. 

Romualdo Kvinto skulptūra Kanados poetui ir dainų atlikėjui Leonardui Cohenui Vilniaus senamiestyje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Romualdo Kvinto sukurtas paminklas Vilniuje gyvenusiam rašytojui Romainui Gary sostinės Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių sankirtoje. Šarūno Mažeikos / BFL nuotrauka

Sovietinės mokyklos įkaitas

Dailės istorikės nuomone, R. Kvintui kaip daugumai sovietmečiu dailės studijas baigusių Lietuvos menininkų trūko mokyklos ar bent galimybės išvažiuoti į užsienį ir pamatyti, kas yra tikroji klasika ir kaip atrodo šiuolaikinis menas. 

„Jis buvo savotiškas sovietinės mokyklos įkaitas ir tai suprato – kelias oponuoti gyvo jausmo neįsileidžiančiam monumentalumui, kurį jis pasirinko, nebuvo lengvas. R. Kvintas visą laiką jautė riziką ir baimę atsidurti anapus meno ribos, nukrypti į paviršutiniškumą. Tai jo, kaip kūrėjo, drama. Kiekvienas išgyvena tokias akimirkas, jeigu yra jautrus ir talentingas, o R. Kvintas toks buvo, – teigė menotyrininkė. – Jo skulptūros atrodo sukurtos paprastai, lengvai, vienu ypu. Iš tikrųjų R. Kvintas dirbo greitai, bet ar visada pats buvo patenkintas rezultatu – sunku pasakyti. Norėčiau galvoti, kad jam patiko jo kūriniai Holokausto tema, daktaras Šabadas. Bent man asmeniškai jos pačios svarbiausios, artimiausios, reikšmingiausios jo skulptūros. „Mergaitė“ Šeduvoje yra visiškai kito lygio kūrinys nei puikaus šansonjė Danieliaus Dolskio figūra ar netgi Romaino Gary alter ego – batą graužiantis berniukas. Natūroje Šeduvos „Mergaitę“ pamačiau ne taip seniai ir negaliu jos pamiršti, šis paminklas man paliko labai gilų įspūdį.“ 

Kodėl Holokausto tema taip įtraukė R. Kvintą? Pasak G. Jankevičiūtės, kartais skulptoriui pakanka mažo stumtelėjimo, ir tema jo jau nebepaleidžia. 

„Galvojantis, mąstantis, jautrus skulptorius – toks, koks buvo R. Kvintas, žinoma, supranta šios tragedijos mastą. Beje, kai įstojau į institutą, R. Kvintas buvo žinomas kaip gražuolis desantininkas. Visi žinojo šį faktą ir siejo jo biografiją su tarnyba sovietų kariuomenėje. Kai kuriems armijos patirtis atrodė romantiška, bet esu girdėjusi ir labai baisių istorijų. Nežinau, ką išgyveno R. Kvintas, bet manau, kad tos patirties prisiminimai jo nepaliko visą gyvenimą. Karas, kariuomenė, prievarta – šie dalykai jam buvo pažįstami asmeniškai ir greičiausiai siejosi su Antrojo pasaulinio karo apmąstymais. Mums visiems siejosi. Iki Holokausto čia tik vienas žingsnis“, – mintimis dalijosi G. Jankevičiūtė. 

Romualdo Kvinto „Sėkmės pilvas“ sostinės Vilniaus gatvėje. Butauto Barausko / BFL nuotrauka
Romualdo Kvinto sukurtas paminklas Vilniuje gyvenusiam rašytojui Romainui Gary. Šarūno Mažeikos / BFL nuotrauka
Skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas daktarui Cemachui Šabadui – Vilniuje gyvenusiam daktaro Aiskaudos prototipui, sostinės Mėsinių gatvėje. Tomo Urbelionio / BFL nuotrauka

Skulptūros, su kuriomis galima sugyventi netgi jų nemėgstant

R. Kvintas buvo reiklus sau profesionalas, pabrėžė dailės istorikė. „Kai jo nebeliko, su kolegomis esame aptarę, kad galima jam kaip menininkui turėti kokių tik nori priekaištų, bet tik ne kaltinimų neprofesionalumu amato kokybės prasme. Jis visada buvo atidus kūrinio medžiaginio atlikimo kokybei, jo ryšiui su aplinka. Šiuo požiūriu visada stengėsi išspausti maksimumą. Tai toks menas, su kuriuo galima sugyventi, netgi nemėgstant natūralistinio stiliaus“, – tęsė menotyrininkė.

Jos teigimu, R. Kvintas ugdė žmonių jautrumą medžiagos vertei, apdorojimo kokybei, jam šie dalykai buvo labai svarbūs, tai dar labiau daro įspūdį apsižvalgius aplinkui – juk dažnai dabartinė mūsų architektūra ir skulptūra, bendrai viešųjų erdvių tvarkymo samprata byloja ką kita – pigu, trumpam, greitai, ne visada kruopščiai. 

„R. Kvintas suprato skulptūrą kaip ilgalaikį, kokybišką daiktą, to buvo mokomas, nes jo studijų laikais manualizmas, medžiaginio atlikimo kokybė buvo laikomi vertybe. Šiandien, deja, nebe. Kita vertus – jis sugebėjo išsivaduoti iš sunkiasvoriškumo, siekio dominuoti ir skleisti tariamą visagalybę, persmelkusio sovietinės mokyklos tradiciją“, – teigė ji. 

Paklausta, kodėl R. Kvintui buvo svarbu skulptūrą nukelti nuo postamento, o dalis žmonių iki šiol trokšta matyti paminklus, iškylančius virš minios, virš žmogaus, G. Jankevičiūtė svarstė, kad R. Kvintas oponavo skulptūrai, kuri įkūnija jėgą, kuriai sunku pasipriešinti – menui, gimusiam totalitarizmo epochoje ir simbolizavusiam sovietų valdžią.

„Manau, tie, kurie geidžia nuolat matyti kelių metrų aukščio kardu mojuojantį veržlų raitelį ant žirgo iš bronzos ar akmens, patys to nesuvokdami yra sovietinės epochos ideologijos produktai. Tai žmonės, kuriuos užaugino granito ir bronzos laikai – kitokios skulptūros jie nematė ir tiki, kad tik sunkūs, didingi paminklai gali užtikrinti idealų tvarumą. Liūdniausia, kai tokio pobūdžio meną gina žmonės, kovoję už laisvę ir paaukoję daugelį dalykų tam, kad gyventume taip, kaip šiandien gyvename, – kalbėjo menotyrininkė. – Bet gyvenimas visada kupinas paradoksų ir prieštaravimų. R. Kvintas tai, beje, puikiai suprato ir stengėsi mums priminti. Visi jo paminklai – žmogaus dydžio, žmogaus mastelio. Dėl to, kaip jau sakėme, juos priima net tie, kurie nemėgsta jausmingumo pertekliaus ir natūralizmo mene.“ 

Romualdo Kvinto sukurta Vytauto Kernagio skulptūra Nidos krantinėje. Šarūno Mažeikos / BFL nuotrauka
Romualdo Kvinto sukurtas Rusnėje esantis paminklas Mahatmai Gandhi ir Hermannui Kallenbachui. Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

Romualdas Kvintas (1953–2018) buvo ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 2001-ųjų priimtas į JAV Niujorko skulptorių gildiją. 2008 m. R. Kvinto kūryba įvertinta aukščiausiu Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinio ženkliuko apdovanojimu už skulptūras gydytojui Cemachui Šabadui ir rašytojui Romainui Gary Vilniuje bei estrados artistui Danieliui Dolskiui Kaune. 2018 m. menininko kandidatūra pristatyta Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. 1981 m. baigęs Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabartinę Vilniaus dailės akademiją), kurį laiką čia dėstė akademinį piešimą, o nuo 1990-ųjų R. Kvintas pasiryžo atsidėti vien kūrybiniam darbui. Per daugiau nei 30 aktyvios kūrybos metų jis yra dalyvavęs daugelyje jungtinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, surengė ne vieną asmeninę parodą, jo kūrinių yra Lietuvos ir užsienio valstybinėse bei privačiose kolekcijose.