Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Teksto autorė Daiva Vilkelytė yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRC)) vyr. specialistė

Spalio 23 dieną Vilniaus miesto Istorinės atminties komisijoje, kuri svarstys Petro Cvirkos paminklo sostinėje likimą, teks aptarti visuomenei nežinomus  rašytojo gyvenimo faktus.

Komisijos prašymu LGGRC dar rugsėjį pateikė istorinę pažymą apie rašytojo P. Cvirkos veiklą 1940–1947 metais, apžvelgiančią ligi šiol jokiame literatūros mokslo leidinyje neanalizuotą rašytojo publicistiką, kupiną simpatijų Stalinui.

LGGRC, baigęs tirti Lietuvos ypatingajame archyve saugomą 1946 metų baudžiamąją poeto Kazio Jakubėno (1908–1950) bylą Nr-4465, komisijai nusiuntė dar vieną dokumentą, ankstesnę pažymą papildydamas nei literatūros, nei istorijos disciplinų tyrinėtojų nenagrinėtais P. Cvirkos veiklos faktais.

Nelyriški rašytojų pasakojimai

P. Cvirkos vaidmuo poeto K. Jakubėno byloje buvo minimas dar 1991 metais „Vagos“ leidyklos išleistame dokumentų rinkinyje „Rašytojas pokario metais“ (redagavo V. Kubilius ir R. Pakalniškis), kurioje buvo perspausdinti poeto brolio Alfonso Jakubėno atsiminimai iš 1988 m. publikacijos žurnale „Jaunimo gretos“.

Šioje knygoje paskelbtos ir LTSR bei SSSR Aukščiausiųjų teismų nutartys, bet daugiau bylos dokumentų neviešinta. Taigi, apie K. Jakubėno bylos dokumentus Komisijai viešumoje teks kalbėti pirmą kartą. Kazys Jakubėnas – plačiajai visuomenei beveik nežinomas poetas. Kairiųjų politinių įsitikinimų ir romantiškos plunksnos rašytojas, savo eilėse sekęs lietuvių liaudies dainų stiliumi, buvo už jas represuotas, paskui nespausdinamas, o 1950 m. miglotomis aplinkybėmis nužudytas. Po rašytojo mirties keturis jo eilių tomus išleido K. Jakubėno šeima. Poeto atminimu rūpinasi poeto gimtinės kraštotyrininkai iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“. Baudžiamoji byla Nr-4465 – poeto persekiojimo tarybiniais laikais pradžia, kurioje primintas ir K. Jakubėno jaunystės priklausymas „eserams“, kritikuotas nepaklusnus jo būdas ir priminta, kad „taip rašyti negalima“.

Minėtoje byloje  įsegti penkių tuometės LTSR Tarybinių rašytojų sąjungos narių – Petro Cvirkos, Antano Venclovos, Kosto Korsako, Juozo Baltušio ir Aleksio Churgino – parodymai. Juose tvirtinama, kad poeto K. Jakubėno eilėraščiai „Laikrodėlis“ ir „Paukštelis“ yra sąmoninga antitarybinė veikla.

Lietuvių literatūros klasiko P. Cvirkos ranka laisva forma 1946-ųjų balandžio 20 dieną parašytame ir pasirašytame pustrečio puslapio apimties liudijime tuometinei Valstybės saugumo ministerijai (VSM) nuo jaunystės laikų pažįstamas poetas K. Jakubėnas kaltinamas antitarybinės propagandos skleidimu.

Skirtingai nei kiti liudytojai, P. Cvirka nėra apklausiamas, rankraštis nėra pavadintas „Kvotos protokolu“, žodžiai dokumente surašyti laisva forma, o ne laikantis klausimų-atsakymų struktūros. Tai vienintelis byloje įsegtas liudijimas lietuvių kalba. Prie jo pridėtas ir mašinėle išspausdintas teksto vertimas į rusų kalbą.

Visų kitų byloje saugomų tuometės LTSR Tarybinių rašytojų ir sąjungos valdybos narių (Rašytojų sąjungos Kauno sekcijos vadovo A. Venclovos, J. Baltušio, K. Korsako) ir Rašytojų sąjungos Kauno sekcijos nario A. Churgino liudijimai yra kitokios struktūros: jų kvotos protokoluose VSM pareigūnai pateikia klausimus, o liudininkai į juos atsako, abi šalys parašais patvirtina, kad protokole surašyti žodžiai atitinka pokalbio informaciją.

P. Cvirkos rankraštyje nepateikti ir liudininko duomenys (kur gimė, augo ar yra partinis ir t. t.), kaip to reikalavo žinybinis VSM reglamentas. Teksto stilių galima palyginti su laišku, tik data jame yra įrašyta ne teksto pradžioje, o pabaigoje, po P. Cvirkos parašu.

Svarbi ir dokumentų laiko logika. 1946 metų balandžio 20-ąją (ta pačia data pažymėtas ir P. Cvirkos liudijimas)  pradedama K. Jakubėno baudžiamoji byla, išrašomas arešto orderis. Visi kiti Rašytojų sąjungos nariai apklausiami vėliau.

Ranka rašytame tekste P. Cvirka principingai ir griežtai įvertina aštuonių eilučių ilgio eilėraštį „Laikrodėlis“: „Tai – paskvilis prieš Raudonąją Armiją. Paėmęs žinomų faktų apie kokio nors dezertyro, žuliko, pasielgimą su civiliais gyventojais jis [K. Jakubėnas] visą tą niekšiškai apibendrindavo ir išeidavo, kad visa Raudonoji armija – tai „dziegoriukų“ vagilių armija.“

Kaip atsakingas LTSR Tarybinių rašytojų sąjungos pirmininkas P. Cvirka savo liudijime paaiškina, kad K. Jakubėnas žinojęs, ką darąs, ir suprantąs politinę padėtį valstybėje: „tai reiškia, jis nori, kad Tarybinė valdžia amnestuotų nacionalistus banditus.“

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Rašytojų sąjungos narystė – tik socializmo statytojams

Galiausiai dokumente P. Cvirka pabrėžia, kad už tokį nederamą elgesį LTSR Tarybinių rašytojų sąjungos valdyba K. Jakubėną „išmetė iš Rašytojų sąjungos“.

Išties tų metų kovo 24-ąją LTSR Tarybinių rašytojų sąjungos valdyba savo posėdyje už akių pašalino K. Jakubėną iš sąjungos pagal įstatų punktą, leidžiantį sąjungos narį suspenduoti, „jei nario veikla prieštarauja socializmo statybos interesams ir Tarybinių rašytojų sąjungos uždaviniams“. Šis valdybos sprendimo išrašas, išverstas į rusų kalbą, taip pat yra įrištas byloje.

Kad poeto „išmetimas“ vyko už akių, savo parodymuose 1946 metų birželio 6-ąją tardytojui jaunesniajam leitenantui Belovui apklausos metu tvirtino J. Baltušis: „1945 metų pradžioje Jakubėnas perskaitė Kauno valstybiniame universitete antitarybinius kūrinius, kuriuose reiškė priekaištus Tar[ybinės] Vyriausybės vadovybei už neva sąžiningų lietuvių išvežimą už LTSR ribų. Po tokio pasirodymo Jakubėnas buvo už akių išbrauktas iš Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos (...) jis į Rašytojų sąjungą atsiuntė laišką, kuriame pareiškė savo nesutikimą su Rašytojų sąjungos sprendimu.“

1946 metų balandžio 24 dieną K. Jakubėno nuomojamame kambarėlyje Kaune, Aguonų gatvėje Nr. 2-a, atliekama krata, o pats poetas suimamas. Tą pačią dieną Kaune vertėją A. Churginą apklausia VSM 3-ojo skyriaus vyriausiais tardytojas vyr. leitenantas Poluninas. A. Churgino parodymai surašyti tardytojo ranka, rusų kalba ir nėra perspausdinti mašinėle.

Petras Cvirka. ~1935 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Už eiles – į belangę

K. Jakubėnas pervežamas į VSM kalėjimą Vilniuje, tuomečiame Stalino prospekte priešais Lukiškių aikštę. Kalėjimo pusrūsyje jis tardomas aštuonis mėnesius. Daiktiniai įrodymai šioje byloje – du eilėraščiai.

Vilniuje į jaunesniojo leitenanto Belovo klausimus atsakinėja ir literatūros kritikas bei LTSR Tarybinių rašytojų sąjungos valdybos narys K. Korsakas. Pokalbis rusų kalba vyksta 1946 metų gegužės 31 dieną.

Paskutinis iš Rašytojų sąjungos valdybos narių apklausiamas A. Venclova. Su juo 1946-ųjų liepos 10 dieną 50 minučių Vilniuje kalbasi vyriausias LSR VSM tardomosios dalies vyr. tardytojas kapitonas Saakjanas.

A. Venclova, vienintelis iš apklaustųjų, tvirtina asmeniškai dalyvavęs Kauno universiteto salėje surengtame vakare, per kurį K. Jakubėnas skaitęs „dviprasmiškus“ eilėraščius, „dėl kurių buvo išbrauktas iš Tarybinių rašytojų sąjungos“.

A. Venclovos parodymuose teigiama, kad eilėraštyje „Laikrodėlis“ „K. Jakubėnas vaizdavo atskirų Raudonosios armijos karių veiksmus, kai jie atiminėjo iš piliečių laikrodžius. Po Jakubėno pasirodymo tam tikra klausytojų dalis reiškė savo pritarimą plojimais“.

A. Venclova prisimena dar vieną „dviprasmišką“ K. Jakubėno eilėraštį „Paukštelis“, kurį pats yra girdėjęs: „Kiek aš supratau šį Jakubėno eilėraštį, jame jis reiškė viltį, kad ateis laikas, kada grįš Tarybų valdžios organų ištremti lietuviai ir asmenys, kurie pabėgo su vokiečiais“.

Byloje įsegtas ir 1946 metų gruodžio 27 dieną įvykusio K. Jakubėno teismo proceso protokolas su K. Korsako, J. Baltušio ir P. Cvirkos parodymais LTRS Aukščiausiajame teisme, kuriuos surašė teismo sekretorius. Juose yra tokie P. Cvirkos žodžiai: „Po Lietuvos išvadavimo iš vokiškųjų grobikų, jis [K. Jakubėnas] buvo priimtas į Tarybinių Rašytojų sąjungą. Jis pradėjo rašyti neaiškaus politinio pobūdžio eilėraščius. Rašytojų sąjungos narių kolektyvas ne kartą Jakubėną perspėjo, jam sakė, kad dabar vyksta klasių kova ir tokių eilėraščių rašyti negalima. Man žinomi jo eilėraščiai „Laikrodis“ ir „Raudonarmietis“. Tų eilėraščių turinys buvo apie tai, kad broliai lietuviai gyvena prastomis sąlygomis Sibire. Mus nustebino toks eilėraščių turinys. Jis eilėraščius skaitė universitete vakarų metu, reakcinė studentų dalis juos sutikdavo aplodismentais.“

Ką prozininkas turėjo galvoje, paminėdamas trečią eilėraštį, apie kurį nebuvo užsiminęs nei jis pats, nei joks kitas bylos liudininkas, kaltintojai ir teismo skirtas K. Jakubėno advokatas Bencelis Kolevzonas nesiaiškino. Byloje kaip „daiktiniai įrodymai“ įsegti ir kaltinamojoje išvadoje nurodomi tik du K. Jakubėno ranka užrašyti eilėraščiai ir VSM atliktas jų vertimas į rusų kalbą.

Atsakydamas į pateiktus kaltinimus K. Jakubėnas teisme teisinosi taip: „Mano eilėraščiai, kuriuos skaičiau universitete Kaune, nebuvo nukreipti prieš Tarybų valdžią. Jų turinys toks: mano pažįstama mergaitė buvo išvežta į Vokietiją, visi žmonės sugrįžę į tėvynę gyvena laimingai, tik tu, mano gėlele, kur tu? Ar augsi ten? Po pasirodymo Ukmergėje mane pirmą kartą perspėjo.“  

Byloje yra ir pažyma apie tai, kad K. Jakubėno pažįstama mergina Ona Šimaitė buvo išvežta į konclagerį Vokietijoje, tačiau šio dokumento nepaisyta.

1946 metų gruodžio 27 dieną LTSR Aukščiausiasis teismas pripažino poetą kaltu ir pagal RTFSR Baudžiamojo Kodekso 58-10 str. 2 nuteisė 5 metus kalėti. Kartu sudėjus abiejuose eilėraščiuose – 120 žodžių, taigi, poetui atseikėta bausmė – po penkiolika dienų laisvės atėmimo už kiekvieną žodį. Netrukus K. Jakubėnas buvo išsiųstas į Kazachstaną, kur Karagandos lageryje dirbo vergišką alinantį darbą – kasė anglis.

LTSR Aukščiausiojo teismo sprendimą K. Jakubėno brolis advokatas apskundė. Gavęs apeliaciją TSRS Aukščiausiasis teismas 1947 m. vasario 15 d. nustatė, kad „eilėraščiai nebuvo antitarybiniai“, LTSR teismo nuosprendį panaikino ir birželį K. Jakubėną paleido į laisvę.


KAZYS JAKUBĖNAS

„Paukštelis“

Ar sugrįši tu mielas paukšteli

Ties mielosios mažu langeliu

Ar paguosi ją savo giesmelėm

Savo saldžiu skardžiu balseliu

Pasakyk, kad aš gyvas ir sveikas

Laisvos dienos nuslinko toli

Kad laukuos jau pavasario laikas

Ūžia, gaudžia berželiai žali.

Pasakyk, kad javai sužaliavo

Ir lankoj šienapjūtė arti

O kad grįžtų į tėviškę savo

Tie, kas buvo iš jos ištremti

Žvilgsnis krypsta į dulkiną kelią

Akys ašarų drėksta rasa

Ar gyva dar brangioji gėlelė

Ar žydės ji šaly svetimoj

Ar parlėksi tu mielas paukšteli,

Ar galėsi žinelę man duot

Ar gyva dar skaisčioji gėlelė

Ar galėsiu aš ją išvaduot.

 

„Laikrodėlis“  

Išsiėmęs laikrodėlį

Žiūriu ir stebiuos

Kaipgi jis dar išsilaikė

Šitokiuos laikuos.

Man širdis kaip laikrodėlis

Plaka nuolatos

Ir džiaugiuos, kad iš krūtinės

Neištraukė jos.