Unsplash.com nuotrauka

Mūsų lietuviškoji katalikybė, gyvenanti parapijų rūpesčiais bei džiaugsmais, tikriausiai per daug neseka Motinos Bažnyčios aktualijų. Tačiau ir mūsų ramų užutėkį pasiekia bangos, atplaukiančios iš tolimosios Amazonijos. Šiuo metu Vatikane vykstantis Amazonijos vyskupų sinodas atrodytų niekaip su mumis nesusijęs, tačiau jame sprendžiami klausimai jau seniai peržengė šio regiono ribas.

Nors šiame sinode svarstoma daugybė temų, tiek pasaulietinė, tiek katalikiškoji žiniasklaida savo dėmesį sutelkus į du raktinius žodžius – viri probati. Šis lotyniškas terminas reiškiąs patikimus, dorybingus vyresnio amžiaus vedusius vyrus, kurie galėtų būti šventinami kunigais Amazonijos regione. Paprastai sakant – tai būtų kunigai be celibato.

Viena vertus, viri probati yra suprantamas pasirinkimas, nes Amazonijos regiono katalikų padėtis iš tiesų sunki – kai kurios bendruomenės kunigo nemato ištisus metus. Dėl to nepraktikuojamas sakramentinis gyvenimas, ypač Eucharistija, kuri yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras ir viršūnė. Sinodo tėvai, pasisakantys už viri probati, pabrėžia, kad vedusių vyrų įšventinimas jokiu būdu nereikštų celibato atsisakymo apskritai – tai būtų tik išimtis, skirta konkrečiam Amazonijos regionui. Juk Katalikų Bažnyčioje jau yra vedusių kunigų – tai Graikų apeigų katalikų dvasininkai ar kunigai, perėję iš Anglikonų bažnyčios. Tačiau ar šis viri probati pasirinkimas – tikrai tinkama priemonė, kaip spręsti kunigų trūkumo klausimą Amazonijoje? Ar tai neturėtų neigiamų pasekmių visuotinėje Bažnyčioje? Štai keletas tokio pasirinkimo trūkumų ir galimų pavojų.

Problema – didesnė už pačią Amazoniją

Nors ir teigiama, kad vedusių kunigų atsiradimas būtų skirtas vien Amazonijos regionui, tai neišvengiamai paliestų ir visą Bažnyčią – nes celibatas saisto visą Lotyniškojo rito kunigiją ir per daugelį amžių yra neatskiriamai suaugęs su kunigystės samprata, dvasingumu bei pastoracija. Katalikų kunigas nėra bendruomenės vadovas, paskirtas atlikti liturgines funkcijas. Jis suprantamas kaip alter Christus – kitas Kristus, kuris ir toliau šventina pasaulį per sakramentus. O Kristus, kaip žinome, nebuvo vedęs (kad ir ką sakytų „Da Vinčio kodo“ mėgėjai). Celibato dvasingumas būtent remiasi panašumo į Kristų siekimu. Kokia dvasingumo forma ir teologija remtųsi viri probati?

Kun. Robertas Urbonavičius. Kauno kunigų seminarijos nuotrauka

Kaip minėta, visuotinėje Bažnyčioje yra vedusių dvasininkų, tačiau tai tėra išimtis. Šie dvasininkai priklauso saviems ritams ar ordinariatams, o Lotyniškojo rito kunigai išimtinai yra susaistyti celibato. Tad įvedus viri probati, reiktų rinktis: arba kurti atskirą Amazonijos Katalikų Bažnyčios ordinariatą, arba Lotyniškojo rito kunigystėje turėtų atsirasti dviejų „rūšių“ dvasininkai. Pastarasis variantas gal ir nėra problema, tačiau su juo kyla pavojus atsirasti savotiškai kastų sistemai (kurios kažkiek matome Bizantiškoje Bažnyčioje): vedę kunigai būtų žemesnio rango, jie tarnautų tik vietinėms bendruomenėms; tuo metu nevedę galėtų eiti vadovaujamas pareigas Bažnyčioje.

Kartu nedera pamiršti, kad Bažnyčia yra vienas kūnas – tai, kas vyksta su vienu nariu, veikia ir visą kūną. Kaip viri probati paveiktų kitų šalių bažnytines bendruomenes? Juk vieša paslaptis, jog yra daugybė judėjimų Bažnyčioje, siekiančių jei ne celibato panaikinimo, tai bent jo padarymo laisvai pasirenkamu. Visai tikėtina, kad vedusiųjų kunigystė Amazonijoje sėkmingai prigytų germaniškose šalyse. Pastebėta, kad būtent vokiškosios kilmės sinodo tėvai primygtinai pasisako už viri probati kaip vienintelį problemos sprendimo būdą.

Ar verta išradinėti dviratį iš naujo?

Iš pirmo žvilgsnio viri probati yra puikus sprendimas: vietinių bendruomenių garbingi vyrai, tinkamai paruošiami, tampa kunigais – ir taip išsprendžiamas misionierių trūkumas, vėl vyksta visavertis sakramentinis gyvenimas. Tačiau šis sprendimas kartu yra ir spąstai Amazonijos regionui. Popiežius Pranciškus, sukviesdamas sinodą, pirmiausia norėjo atkreipti likusios Bažnyčios dėmesį į šį užmirštą Jos Kūno narį. Amazonija turi tapti visų mūsų atsakomybe bei rūpesčiu. Viri probati šito pasiekti neleistų, nes tokiu atveju pati Amazonija turėtų išspręsti kunigų stygiaus problemą – o vietiniai kunigai, patarnaujantys vietinėms bendruomenės, dar labiau atribotų Amazonijos katalikus nuo visuotinės Bažnyčios ir ilgainiui sukurtų vietinę Amazonijos Katalikų Bažnyčią, kuri tik simboliškai išlaikytų vienybę su visu Kūnu.

Amazonijos sinodo atidarymo šv. Mišios.

EPA nuotrauka

Kunigų trūkumas nėra nauja problema – dar VI a. gyvenęs popiežius Grigalius Didysis skundėsi: „Pasaulyje apstu kunigų, tačiau per Dievo pjūtį yra labai sunku rasti darbininkų, nes mes, prisiėmę kunigišką tarnystę, nevykdome tarnystės pareigos.“ Kai kurie Sinodo tėvai klausia: kodėl Amazonijos regione nėra vietinių pašaukimų į kunigystę? Apie 60 proc. Amazonijos bendruomenių jau yra sekmininkiškos, o ne katalikiškos. Tai ne kunigų, bet tinkamos katalikiškos evangelizacijos trūkumas. Jei nėra naujosios evangelizacijos, nėra ir naujų pašaukimų. Jei nėra šventų kunigų – nėra ir tų, kurie norėtų sekti jų pavyzdžiu. Sinodo tėvai taip pat pastebi, kad stokojama tinkamai paruoštų katechetų, neišnaudojamos jau esamos tarnystės – ypač nuolatinių diakonų, kurie, kaip pažymi Vienos kardinolas Christophas Schonbornas, jau dabar yra viri probati. Tad pirmiausia reikėtų kalbėti apie Amazonijos regiono pastoracinį atsivertimą.

Be to – dar kartą cituojant šv. Grigalių Didįjį – kunigų yra pakankamai, tik jie neproporcingai pasiskirstę. Kaip pastebėjo vienas iš sinodo dalyvių, Venesuelos vyskupas Johnny Eduardo Reyesas, Romoje yra daugybė kunigų ir vienuolių – kodėl? Negi jie visi ten studijuoja? Gal geriau reikėtų juos išsiųsti į misijas?

Visuotinė Bažnyčia vėl turėtų atrasti savo misijinį pašaukimą ir taip padėti Amazonijos regionui. Juk kadaise misijų draugijos ir institutai siųsdavo kunigus ir vienuolius į tolimus kraštus – ar nevertėtų atkurti šį užsidegimą? Galbūt kiekvienas kunigas pagal savo galimybes turėtų bent metus skirti tarnystei misijose?

Sinodo išvados atskleis, kokių sprendimų imsis Bažnyčia. Pirmiausia melskime, kad Šventoji Dvasia parodytų tinkamų būdų ir naujų kelių. Juk Bažnyčia pirmiausia yra Viešpaties, o ne mūsų projektas.