Zenono Turausko / Kauno kunigų seminarija nuotrauka

Spalio 19-ąją, šeštadienį, Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Jo Eminencija kardinolas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ aukojo iškilmingas padėkos šv. Mišias. Laikraštis „XXI amžius“ kardinolą pakalbino šių iškilmių išvakarėse.

Naujųjų kardinolų skyrimo konsistorija spalio 5 dieną vyko prasidėjus Ypatingo misijų mėnesio šventimui. Ar susitikime Romoje buvo juntamas atnaujinto Evangelijos skelbimo aktualumas vis labiau sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje, kuriai priklauso ir Lietuva?

Šiuo metu Romoje aktualijų aktualija yra Amazonijos sinodas, kuris prasidėjo kitą dieną po konsistorijos. Šiame Sinode bus aptariami klausimai, tarp jų ir evangelizaciniai, kurie ypač aktualūs Amazonijos regionui. Daugiau įsigilinti, kuo kvėpuoja Roma tiesiog neturėjau galimybės.

Pirmą kartą paskirtą naujųjų kardinolų daugumą sudaro vienuoliai. Jūs irgi esate Jėzaus Draugijos, kuri dabar turi tris naujus kardinolus, narys. Ar tai reiškia ypatingesnį vienuoliškos tarnystės pripažinimą ganytojiškoje ir misionieriškoje veikloje? 

Iš tikrųjų per šią konsistoriją kardinolais buvo paskirti net penki vienuoliai. Galime tik spėlioti, kodėl šiuo metu popiežius Pranciškus pasirinko didesnį vienuolių skaičių. Gal sekuliariajame amžiuje Šventasis Tėvas įžvelgia Dievui pašvęstojo gyvenimo svarbą?

Esate penktasis kardinolas pastaraisiais dešimtmečiais šiuo titulu pagerbtas Baltijos šalyje (Lietuvoje ir Latvijoje). Du kardinolai – Latvijos Janis Pujatas (Jānis Pujats) ir Lietuvos Audrys Juozas Bačkis – kardinolais tapo 2001 metais. Du ganytojai – Julijanas Vaivodas (Julijans Vaivods) ir Vincentas Sladkevičius – jau nuėję į Amžinybę, į Kardinolų kolegiją buvo priimti dar sovietinės okupacijos sąlygomis, kai Bažnyčia buvo komunistų valdžios persekiojama. 1983 metais kardinolu tapo tuometinis Latvijos sostinės Rygos ir Liepojos apaštalinis administratorius vyskupas Julijanas Vaivodas, tada buvęs 87 metų. Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius tuo metu gyveno tremtyje, o Jūs pats tais pačiais 1983 metais buvote suimtas ir nuteistas. 1988 metais kardinolu buvo pakeltas Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius Vincentas Sladkevičius, netrukus paskirtas Kauno arkivyskupu. Jam kurį laiką draudė eiti pareigas, tačiau 1982 metais sovietinė valdžia pagaliau leido sugrįžti į Kaišiadorių vyskupijos ganytojo tarnystę. Kaip vertintumėte to laiko peripetijas? Gal pats kardinolas Vincentas Sladkevičius ką nors apie tai Jums yra pasakojęs?

Devintajame dešimtmetyje sovietinė valdžia buvo tiesiog priversta šiek tiek normalizuoti bažnytinį gyvenimą, kad laisvame pasaulyje mažiau būtų kalbama apie tikinčiųjų diskriminaciją. Leidimas tremtiniui vyskupui grįžti į savo pareigas buvo vienas iš tuometinės valdžios žingsnių, turėjusių parodyti, kad Bažnyčios padėtis Lietuvoje keičiasi į gera. Pats kardinolas Vincentas Sladkevičius taip pat galėjo tik spėlioti, kodėl jam buvo leista sugrįžti į ganytojo pareigas.

Popiežius Pranciškus skiria S. Tamkevičių kardinolu.

EPA nuotrauka

Kaip Jūs, žymus kovotojas už tikinčiųjų teises, praėjus keliems dešimtmečiams, vertinate tuometinių Bažnyčios hierarchų prisitaikėlišką veikimą sovietinio komunizmo sąlygomis? Ar tame veikime nebuvo to, ką popiežius Pranciškus dabar vadina „bažnytiniu funkcionalizmu“, kuris diskreditavo Bažnyčią ir silpnino tikinčiųjų pasipriešinimą ateizmui? 

Dabar, kai mes žvelgiame iš perspektyvos, viskas yra žymiai aiškiau, nei anuomet, kai Bažnyčia patyrė stiprų sovietinės valdžios spaudimą. Anuomet buvo tik du pasirinkimai: kovoti su priespauda, ar daryti nuolaidų ir tokiu būdu išsaugoti religinės veiklos minimumą. Negaliu pritarti tik ganytojų  kolaboravimui su KGB struktūromis. Ano meto ganytojai žinojo, kad nė kiek neprisitaikydami, negalės atlikti pareigų, kaip tai buvo atsitikę su vyskupais Julijonu Steponavičiumi ir Vincentu Sladkevičiumi. Kaip atsvara ganytojų nuolaidžiavimui buvo kunigų aktyvi veikla ir net atviras pasipriešinimas  Bažnyčios veiklą paralyžiuojantiems įstatymams. Jei šito nebūtų nebuvę, Bažnyčia Lietuvoje būtų patyrusi dar didesnių nuostolių.

Dar ir dabar jaučiamas kovotojų už tikėjimo ir tautos laisvę atminties niekinimas bei represinėse struktūrose dirbusiųjų veiklos teisinimas kelia didelį susirūpinimą. Juk vėl imami teisinti Jūsų ir kitų už tikėjimo laisvę kovojusiųjų tardytojai… Gal verta klausti, ar KGB ir šiandien Lietuvoje tebedirba?

Mes tikriausiai norėtume, kad visi vienodai mąstytų ir vertintų tiek praeitį, tiek dabartį. Niekada taip nebus. Be to, neužmirškime, kad kažkam rūpi, kad Lietuvos žmonėse būtų kuo daugiau sumaišties. Drumstame vandenyje visuomet lengviau žvejoti.

Kaip aktyvūs kovotojai prieš valstybinį ateizmą Sovietų Sąjungoje vertino anuometinę Vatikano vadinamąją Rytų politiką („Ostpolitik“) bandant vesti dialogą su komunistiniais režimais Rytų Europoje tuo pat metu nutylint valdžios represijas, dvasininkų suiminėjimus ir kalinimus? Ar toji pati „Ostpolitik“ nėra dabar tęsiama vystant panašius ryšius su Kinijos komunistine valdžia, Lotynų Amerikos marksistiniais režimais?

Taip, mums, bandžiusiems kovoti prieš brutalų tikinčiųjų ir dvasininkų engimą, norėjosi labiau jausti Šventojo Sosto paramą ir labai džiaugėmės, kai šv. popiežius Jonas Paulius II, vos pradėjęs tarnystę, pasakė būsiąs tylos Bažnyčios balsu. Viliuosi, kad Kinijos komunistai nesugebės suklaidinti popiežiaus Pranciškaus ir jis priims tokius sprendimus, kurie Kinijos katalikams bus naudingi.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius.

Nuotraukos autorius Mindaugas Vaičiulis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Prisimindamas Jūsų dalyvavimą kovoje už tikėjimo laisvę, atkreipiau dėmesį, kad šiemet sukanka 50 metų, kai Jums buvo atimtas registracijos pažymėjimas, kas reiškė draudimą eiti kunigo pareigas. Savo atsiminimuose rašote, kad „tie metai buvo tikra Dievo malonė: jie davė tai, ko nebuvo davusi seminarija“, nes galėjote pilnai įsijungti į pogrindinę veiklą. Gal galite plačiau pasidalinti apie tada buvusią padėtį, kai tuo pat metu atsirado ir Eucharistijos bičiulių sąjūdis?

1969 metai tikrai buvo palaimingi. Žvelgiant išoriškai atrodė nelengva: darbas metalo apdirbimo gamykloje ir melioracijos laukuose, tačiau buvo kita gyvenimo pusė: susikūrė jaunimo judėjimas „Eucharistijos bičiuliai“, vyko dažni susitikimai su jaunimu bei inteligentais, rekolekcijų vedimas, pagaliau mano pirmieji žingsniai Jėzaus Draugijoje, – visa tai buvo tarsi gausus Dievo malonės lietus. Viso šio darbo pogrindyje negalėjo kontroliuoti jokia struktūra, taip pat ir KGB. Manau, kad jie suprato padarę klaidą, uždrausdami man ir kun. Juozui Zdebskiui oficialiai atlikti kunigo pareigas, todėl prieš laiką vėl leido vyskupui mus paskirti į parapijas.

Šiemet minime ir kitą Jūsų sukaktį – 40 metų, kai jau leisdamas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir dalyvaudamas Tikinčiųjų Teisėms ginti Katalikų komiteto veikloje, gaudamas sovietinio režimo perspėjimus ir grasinimus, paskelbėte atvirą laišką sovietinės Lietuvos prokurorui A. Kaireliui, kuriame drąsiai išdėstėte savosios kovos prielaidas: „Kaip kunigas aš turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su bedievyste, kuri, giliu mano įsitikinimu, pokario metais sukūrė žmonėms dvasinę tuštumą, suardė moralinius pagrindus ir tuo pačiu atvėrė vartus daugybei nusikaltimų“. Kaip teigėte prisiminimuose, tuomet buvo aišku, jog artėja galimi kalėjimo nelaisvės išbandymai (taip ir atsitiko). Kas nulėmė apsisprendimą tęsti pasipriešinimą? Kiek jis aktualus Jūsų tarnystei dabar, po 40 metų, jau kitomis sąlygomis, tačiau esant panašiems ir naujiems išbandymams Bažnyčiai ir Tėvynei? Ar dabar nestinga tokių bendražygių, kokių turėjote tada?

Apsisprendimą priešintis, be jokios abejonės, nulėmė anuometinė priespauda. Mes, jauni kunigai, tikrai nebuvome funkcionieriai, kuriems būtų rūpėję tik šiaip taip atlikti savo pareigas ir užsitikrinti ramybę. Turėjome gyvą tikėjimą ir nesirūpinome, kas gali nutikti: darėme, kas atrodė reikalinga daryti. Mums nereikėjo, kad vyskupas kažką suorganizuotų, nes žinojome, kad jis to padaryti negali. Todėl mes patys organizavomės, kūrėme planus, iš kurių gimė ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, ir Tikinčiųjų Teisėms ginti Katalikų komitetas. Visi žinojome, kad per kalėjimą į dangų patekti nėra sunkiau ir to užteko, kad visus rūpesčius patikėtume Dievo Apvaizdai.

Nežinau, ar visa tai įmanoma būtų pakartoti dabartinėse sąlygose, nors išbandymai yra labai dideli ir pavojus žmonėms nukrikščionėti nėra mažesnis kaip anuomet. Dabartiniams kunigams norėčiau tik palinkėti nelaukti vien direktyvų iš kurijų, bet patiems mąstyti ir daryti tai, kas ugdytų žmonėse tikėjimą ir viltį.

TTGKK nariai steigėjai kunigai (iš kairės): Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir Jonas Kauneckas.

Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Šiemet minime Jūsų bendražygio kunigo Juozo Zdebskio gimimo 90-metį ir „Vatikano radijo“ lietuviškų laidų redaktoriaus mons. Vytauto Kazlausko gimimo 100-metį. Jums turbūt būdavo didžiausia šventė, kai per šį radiją išgirsdavote skaitant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Kiek svarbūs kovoje už tikėjimo laisvę buvo šie ir kiti bendradarbiai, kiek jie stiprino pasiryžimą nenustoti?

Man, kaip jaunam kunigui, buvo labai svarbu šalia turėti kunigų, kurie jau buvo ėję lagerių keliais ir dėl to nedejavo. Kun. Juozas Zdebskis buvo vienas iš jų. Mons. Vytauto Kazlausko anuomet asmeniškai nebuvau sutikęs, bet jo balsas per „Vatikano radiją“ mums, gyvenantiems po geležine uždanga, buvo tarsi pranašo balsas, kviečiantis nesusitaikyti su prievarta.

Kiek Jums svarbūs popiežiaus Pranciškaus konsistorijoje išsakyti palinkėjimai aukščiausiems Bažnyčios hierarchams dėl gailestingumo svarbos ganytojiškoje tarnystėje kartu su ištikimybe tiesai ir sekimu kankinių pavyzdžiu?

Popiežius tarsi nepasakė nieko naujo, bet tai, kas Bažnyčioje visuomet buvo, yra ir bus labai brangu; priminė atjautą kenčiantiems bei vargstantiems ir visišką ištikimybę Evangelijai. Duok, Dieve, kad šituos Popiežiaus žodžius būtų išgirdę ne tik naujieji kardinolai, bet ir mažiausių parapijų ganytojai. Šiame materializmo amžiuje žodis dažnai nieko nereiškia, bet ištikimo ganytojo pavyzdžio neįmanoma pavožti po abejingumo puodu.

Vatikane vyksta naujųjų kardinolų ir popiežiaus Pranciškaus šv. Mišiomis pradėta Amazonijai skirta Vyskupų sinodo asamblėja. Kiek aktualūs joje nagrinėjami ekologijos ir evangelizaciniai klausimai mums?

Amazonijos sinodas skirtas Pietų Amerikoje esančiai Katalikų Bažnyčiai, tačiau daugelis dalykų, apie kuriuos bus kalbama, leis ir mums permąstyti, o kaip mes elgiamės su Dievo duota gamta ir ar evangelizacijos nepaliekame tik kunigams, – juk į Viešpaties misiją yra pašaukti visi pakrikštytieji.

Kartu su Šventuoju Tėvu kardinolai aplankėte ir popiežių emeritą Benediktą XVI ir gavote jo palaiminimą. Ar jis Jums tik trumpai pasisveikindamas kelis žodžius pasakė, ar kiek ilgiau pakalbėjo? 

Drauge su popiežiumi Pranciškumi mes, naujieji kardinolai, aplankėme popiežių emeritą Benediktą XVI. Pasisveikinome ir po to jis keletą minučių pakalbėjo, palinkėdamas ištikimos tarnystės Bažnyčioje. Drauge sukalbėjome „Tėve mūsų“ ir priėmėme jo palaiminimą.

Padėkos šv. Mišios Kauno arkikatedroje. Zenono Turausko / Kauno kunigų seminarija nuotrauka

Romoje pasimatėte ir pasisveikinote su naujaisiais, ir su senesniais kardinolais. Ar kas nors iš naujųjų kardinolų iš anksčiau Jums pažįstamas?

Iš sutiktų kardinolų man labiausiai pažįstamas buvo kardinolas Walteris Kasperis – jis dar būdamas Štutgarto vyskupijos ordinaru aplankė Kauną, vėliau jis mane pakvietė vykti į Maskvą ir dalyvauti religinių lyderių Samite.

Kiekvienas kardinolas, kaip Romos Bažnyčios dvasininkijos narys, turi savo titulinę Romos parapiją. Jums skirtas Šv. Angelės Meriči bažnyčios kunigo titulas. Kada vyks iškilmingas įžengimas į šią paskirtąją parapiją?

Po konsistorijos ir sekmadienio Mišių su popiežiumi Pranciškumi aplankiau man paskirtą Romos Šv. Angelės Meriči bažnyčią. Klebonas aprodė ir papasakojo, kokia veikla vyksta šioje bažnyčioje ir parapijoje. Sutarėme, kad mano ingresas į šią bažnyčią vyks sausio 26 dieną per titulinius bažnyčios atlaidus.

Matėme, kaip visi iš skirtingų pasaulio žemynų atvykę naujieji kardinolai vienodai apsirengę. Iš kur gavote kardinoliškus rūbus, kurių raudona spalva ženklina ištikimybę iki kraujo praliejimo?

Kardinoliškus drabužius ir reikmenis kiekvienas kardinolas įsigyja arba savo šalyje, arba Romoje. Aš asmeniškai kai ką įsigijau Lenkijoje, o ko trūko – Romoje. Kardinolišką kepuraitę – biretą, žiedą ir mitrą gavome per konsistorijos apeigas ir Mišias su popiežiumi Pranciškumi.

Kokie Jūsų ganytojiškos veiklos planai? Ar ir toliau būsite svečias kaimo bažnyčiose, ar tęsite išeivių bendruomenių lankymą – juk visiems reikia Jūsų, jau kaip kardinolo, patarimų. 

Viskas priklausys nuo to, kiek Viešpats duos jėgų. Nežadu tinginiauti, todėl bandysiu, kiek sveikata leis, būti Bažnyčiai naudingas.