Unsplash.com nuotrauka

Kas gi yra melagienos ir ar visos jos vienodai pavojingos? Kodėl dalis žmonių lengviau patiki jiems specialiai transliuojamu melu ir leidžiasi jo paveikiami? Kaip ugdyti kritinį mąstymą ir visuomenės atsparumą dezinformacijai? Apie visa tai diskusijų festivalio „Būtent“ metu Vilniaus politikos analizės instituto(VPAI) ir partnerių organizuotojoje „Atsparios Lietuvos“ palapinėje diskutavo vyriausiasis VPAI analitikas Marius Laurinavičius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė ir to paties universiteto docentė, medijų studijų dėstytoja ir edukacinio projekto „Medijos ir visuomenė“ kuratorė Kristina Stankevičiūtė. Diskusiją moderavo Lukas Keraitis.

Kas yra melagiena?

„Manyčiau, kad melagiena yra sąmoningas melas, ir žodį sąmoningas čia derėtų akcentuoti. Netikros informacijos gali būti daug, galime susidurti su elementariausia klaida, bet tai jokiu būdu nėra melagiena, nes nesiekiama sąmoningai apgauti. Tad, kalbant apie melagienas, svarbu uždėti pagrindinį akcentą, kad tai yra sąmoningas melas turint tam tikrą tikslą“, – kalbėjo VPAI vyriausiasis analitikas M. Laurinavičius.

Reaguodamas į tai, diskusijos moderatorius L. Keraitis paklausė, ar nenutinka taip, kaip kad sakė publicistas Aurelijus Katkevičius, jog melagiena tėra naujai išrastas žodis senam dalykui, melui, įvardinti. „O galbūt čia dera prisiminti ir dar vieną melagienos apibrėžimą, kad tai eroje po tiesos gimusi sąvoka, kuri nurodo į tai, jog tampa visiškai nebesvarbi tiesos ir melo skirtis, o tik poveikis, nes melagiena bet kuriuo atveju padaro žalą, nors po to ir būtų įrodyta, kad čia būta sąmoningo melo?“ – klausė moderatorius.

K. Stankevičiūtės teigimu, galbūt galima teigti, kad melagiena yra fake news, paskelbta tradicinėse žiniasklaidos priemonės, kurios suteikia jai oficialumo, formalumo. „Juk dabar mes visi iš esmės galime skelbti bet ką, tačiau jeigu niekas mumis nepatikės, tai ir nebus tos naujienos“, – kalbėjo VGTU docentė.

Unsplash.com nuotrauka

„Nelabai sutikčiau. Socialiniai tinklai kaip priemonė irgi yra labai smarkiai išnaudojami melagienų sklaidai, o tai tikrai nėra tradicinės žiniasklaidos priemonės. Manau, kad melagienas dera apibrėžti kaip sąmoningai platinamas melagingas žinias, o kanalus, ar tai būtų tradicinė žiniasklaida, ar socialiniai tinklai, traktuoti tik kaip priemones“, – argumentavo M. Laurinavičius.

Melagingi dokumentiniai filmai

Pokalbiui pakrypus konkrečių aptiktų melagienų pavyzdžių link, Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė kaip vieną sričių, kur aktyviai skleidžiama apgaulė, įvardijo sveikatos apsaugą. „Analitikai pažymi, kad visuomenė yra labai smarkiai susidomėjusi savo sveikata, gerove, o ir visas pasaulis rūpinasi sveikatinimo paslaugų gerinimu. Taip susidaro terpė visu tuo pasinaudoti. Kaip tyčia rugsėjo 4 dieną po jūsų [moderatoriaus, – aut. past.] skambučio viename didžiųjų portalų skaičiau žinią, kaip toks gydytojas Tomas Kaminskas pagerins jūsų klausos sutrikimus. Šita naujiena buvo demaskuota, paaiškėjo, kad tokio gydytojo apskritai nebuvo, o kažkas tiesiog naudojosi tokiu vardu ir pavarde. Duotu numeriu buvo galima paskambinti, tačiau atsiliepdavo robotas ir iki žmonių prisikasti nepavyko. Vėliau portalas išpublikavo kitą straipsnį, kad tas ankstesnis tekstas buvo netiesa. Tačiau tai tik vienas iš pavyzdžių, nes prisiminiau ir daugiau panašių atvejų, kai siūloma sutvarkyti stuburą, atstatyti sąnarius ar pasiūlyti kokį kitą stebuklingą gydymą“, – kalbėjo VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė.

Tuo tarpu M. Laurinavičius pridūrė, kad melagingos naujienos į Lietuvą patenka ne tik iš Rytų, tačiau ir iš Vakarų. VPAI vyriausiasis analitikas pateikė istorinį, kaip pats sakė, labiau sofistikuotos melagienos pavyzdį, susijusį su skalūninių dujų gavyba Lietuvoje. „Nežinau, kiek kas prisimena, bet buvo garsioji Žygaičių kova su kompanija „Chevron“. Lietuvoje buvo smarkiai platinamas amerikiečių režisieriaus dokumentinis filmas „Gasland“. Tai buvo filmas, laimėjęs krūvą apdovanojimų įvairiausiuose festivaliuose, ir jis buvo pasitelkiamas kovai su skalūnais. Buvo rodomi skandalingi faktai, kai užsidega iš krano bėgantis vanduo, uždegamas sode iš žarnos laistomas vanduo. Tai turėjo įrodyti, kokią grėsmę neva kelia skalūnų dujos. Vieną epizodą bandyta demaskuoti JAV regione, kuriame toks užsidegančio vandens fenomenas buvo žinomas dar nuo maždaug 1930 metų, kai apie skalūnų dujas dar niekas nebuvo ir sapnavęs. Buvo įrodyta, kad po žeme kaupiasi metano dujos, jos maišosi su vandeniu ir dėl to jis užsidega. Tačiau įdomesnis yra kitas epizodas, kuris dabar ir JAV teisme yra įrodytas kaip klastotė. Tai yra epizodas, kai žmogus neva laistydamas sode savo augalus prideda prie žarnos degtuką ir vanduo užsidega. Teisme įrodyta, kad epizodą pavyko nufilmuoti tik todėl, kad prie žarnos buvo prijungtos tikros dujos. Kodėl apie tai šneku? Dėl to, kad tai buvo pristatoma kaip dokumentinis filmas“, – pabrėžė M. Laurinavičius. 

Prie to Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė pridėjo dar kelis pavyzdžius, kai dokumentiniai filmai buvo pripažinti smarkiai iškraipantys tikrovę: „Tai yra „Migruojantys paukščiai“, kurie buvo nufilmuoti kontroliuojamoje aplinkoje. Taip pat „Super didelis aš“, kuriame pasakojama apie veikėją, kuris ilgą laiką maitinosi „Mcdonaldo“ gaminiais, dėl to esą susirgo, visi rodikliai pablogėjo, o paskui paaiškėjo, kad jis tiesiog vartojo alkoholį.“

Anot M. Laurinavičiaus, skirtumas tarp šių dokumentinių juostų ir minėtojo „Gasland“ yra tas, kad pastarasis filmas buvo pagrindinė priemonė siekiant formuoti visuomenės nuomonę. „Kai kalbame apie dezinformaciją, iškart kalbame apie rusiškus televizijos kanalus, socialinius tinklus, visa tai šitoje kompanijoje buvo naudojama palyginti mažai. Pagrindinė priemonė buvo būtent šitas filmas“, – teigė VPAI vyriausiasis analitikas.

Melagienos – dezinformacijos dalis

Anot M. Laurinavičiaus, melagienos yra dezinformacijos dalis. Analitiko teigimu, melagienos kalbant apie dezinformaciją yra mažiausia problema. „Dezinformacija, kurią aš nagrinėju, t. y. Rusijos dezinformacija, yra daug kompleksiškesnis dalykas ir peržengia supratimą, kad melagienos būtinai susiję su informacija. Pabandysiu paaiškinti, ką turiu mintyje pateikdamas istorinį pavyzdį apie klasikinę Rusijos dezinformacijos operaciją. Apie kokius 1958 metus tuometinė Sovietų Sąjunga sugalvojo, kad jai reikia Vakarų Vokietiją parodyti kaip neatsikračiusią nacizmo ir priešišką Vakarams, todėl negalinčią būti jų dalimi. Ką jie padarė? Jie pasitelkė antisemitizmą kaip įrankį ir suorganizavo kapų niekinimą. Jų rankomis buvo vykdomi vandalizmo aktai. Buvo paišomos svastikos ant sinagogų, būta ir fizinių išpuolių prieš žydus. Čia, kaip matome, kalbame jau ne apie informaciją, o apie veiksmus. Jau vėliau iš viso to jie padarė informacinę kampaniją, rašė laiškus JAV Kongresui, Didžiosios Britanijos vyriausybei. Tai buvo daroma prisidengiant, kad esą tai daro patys žydai. Tada neva Vakarų valstybių vardu buvo pradėtos neva kampanijos jau pačioje Vokietijoje. Tai buvo didžiulis kompleksas priemonių, o ne tik informacija“, – dėstė M. Laurinavičius. 

VPAI nuotr.

L. Keraičiui paklausus, ar Lietuvoje mes esame gerai apsaugoti nuo melagingų naujienų, K. Stankevičiūtė pabrėžė, kad mūsų visuomenė yra atsargesnė negu kitos, ypač kalbant apie masinę komunikaciją. „Kitos visuomenės labiau pasitiki masiniais informacijos kanalais, o mūsų visuomenė linkusi nepasitikėti. Štai Algirdas Kaušpėdas gražiai išaiškino, kad mes ilgai gyvenome pasaulyje, kuriame nebuvo blogų naujienų, viskas buvo gerai ir po to staiga patekome į vakarietišką žiniasklaidą, kur visos naujienos tapo blogos. Daugelis žmonių į komercinius kanalus žvelgia truputį su nepasitikėjimu, galbūt labiau pasitiki visuomeniniu transliuotoju ar viena kita radijo programa. Vis dėlto labiausiai esame linkę pasitikėti draugų rekomendacijomis. Jei kas nors iš jūsų draugų nusprendė papokštauti ir feisbuke paskelbė naujieną, tai tikėtina, kad greičiau apsigausite ten, o ne perskaitę kokiame nors portale“, – kalbėjo VGTU edukacinio projekto „Medijos ir visuomenė“ kuratorė.

Kas labiau patiki melagienomis?

Paklausęs, kokie žmonės yra labiau linkę patikėti melagienomis, diskusijos moderatorius citavo JAV atliktą tyrimą, kurio metu nustatyta, kad vyresni žmonės 8 kartus dažniau dalinasi netikromis naujienomis nei jauni. 

Į tai M. Laurinavičius atsakė, kad svarbus yra ne tik amžius, tačiau ir išsilavinimas, kritinis mąstymas. „Nereikia kalbėti apie melagienas kaip visiškai naują reiškinį, nes prisiminkime, kiek žmonių apgauna telefoniniai sukčiai. Ir su tuo neįmanoma nieko padaryti. Aš nežinau, kiek apie tai buvo kalbėta ir aiškinta visais įmanomais kanalais, tačiau, jei žmogus linkęs, tai yra visokių priemonių, kaip jį apdoroti. Tokie žmonės paprastai taip mažai kuo domisi, o kuo mažesnis kritinis mąstymas, išsilavinimas – tuo žmogus paveikesnis. Sutinku su tuo, kad mes dažnai gyvename burbuluose, bet vėlgi, jei tavo interesai platesni nei socialinio tinklo burbulas, tu dažniausiai naudoji ne tik feisbuko žinias, kurias tau siūlo srautas. Dar išgirsti, ką transliuoja komercinis ar nacionalinis transliuotojas, o tada iš to burbulo išeiti tampa lengva. Užtat ir aš gana skeptiškai žiūriu į pasakymą, kad melagiena kaip tokia yra neįveikiama problema. Aš kelčiau klausimą, kaip tuos žmones padaryti tokius, kad jie norėtų apsisaugoti nuo melagienų? Manyčiau, kad problema ne melagienos, o visuomenės dalis, kuri nori klausyti, nori tikėtis ir nori dalintis“, – konstatavo M. Laurinavičius.

Kaip ugdyti atsparumą?

„Kaip paskatinti žmones netikėti melagingomis naujienomis? Norint užbėgti įvykiams už akių, atsakymas greičiausiai bus skatinti kritinį mąstymą. Tai akivaizdu. Tačiau kaip padaryti, kad tiems žmonėms, kuriems nerūpi kritinio mąstymo didinimas, kad jie įdėtų pastangas atpažindami netikras naujienas? Kaip tai padaryti?“ – klausė moderatorius.

Anot K. Stankevičiūtės, jei žinotume atsakymą, tai būtų milijono vertės klausimas. Jos teigimu, vieno recepto nėra, nes, kaip skirtingus žmones veikia skirtingi argumentai, taip ir čia reikia ieškoti skirtingų prieigų. „Aišku, pirmas žingsnis – švietimas, edukacija, jaunimo mokymas ir skatinimas juos kritiškai mąstyti. Mano nuomone, tai nėra tik medijų raštingumas, bet ir švietimo sistemos dalykas, ką turi mokymo sistema diegti. Jie lyg ir bando, tačiau tie, kurie turi vaikų, susiduria, kad ne visos mokyklos ir ne visi mokytojai stengiasi tą daryti. Kai kurie mokytojai dar skatina mintinai iškalti datas, užuot ugdę mąstymą“, – akcentavo VGTU dėstytoja pridurdama, jog nedera painioti techninio raštingumo, t. y. gebėjimo naudotis įrankiu, su kritiniu mąstymu, kuris yra susijęs su gebėjimu atpažinti kylančias grėsmes ir jų išvengti. 

Tuo tarpu Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė pasidalino istorija, kaip informacinis ir medijų raštingumas gali padėti geriau suvokti tai, kaip konstruojama viešoji erdvė ir kaip veikia žiniasklaida. „Prieš kokius 15 metų dalyvavau žurnalistų mokymuose, kaip viešinti savo įstaigą, kaip parengti žinutę spaudai ir panašiai. Kai dalyviai sužinojo, kaip veikia žiniasklaida, tai jie negalėjo patikėti, greičiausiai visu gyvenimu buvo nusivylę. Pateiksiu pavydį: skaitome kokiame portale žinią, kad nuo šiol Lietuvos žmonės pradėjo dalinti atostogas į dvi dalis ir atostogauja ne tik vasarą, bet ir žiemą. Tačiau už to slypi ne tyrimas, o pardavimų skatinimas. Viena iš agentūrų norėjo padidinti pardavimus, ir tiek. Agentūra išleido du kelionių katalogus, o norint parduoti keliones, reikėjo, kad žmonės atostogautų dukart. Taip jie išleido žinutę į viešumą siekdami suformuoti įprotį. Tai buvo labai sėkmingas atvejis. O patikėkit, tokių būna daug“, – kalbėjo VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė.

K. Sankevičiūtės teigimu, kalbant apie medijų raštingumą, svarbūs yra keli aspektai, kurie padėtų tikrinti kiekvieną abejonę keliantį faktą, informaciją. „Pirmiausia reikia žiūrėti į autorių. Kitas aspektas yra pranešimo kontekstas ir kaip jis susijęs su tavimi arba su platesniu kontekstu, kur veikia tas dalykas. Trečia, svarbu vertinti, kas gauna naudos iš to, kam naudinga informacija? Ar ta informacija, kuri paskelbta, yra naudinga įmonei, ar priešiškai valstybei, ar klientui? Ketvirtas yra pats turinys – ar jis nėra tiesiog nesąmonė? Tarkim, kad gauname žinutę, kad Gedimino pilis stovi Kaune. Akivaizdu, kad čia nesąmonė. Pagalvoti, ar žinia yra įmanoma, sveiko proto kriterijus. Ne visada jis gali būti taikomas, tarkim, vaistas nuo visų ligų. Ar taip iš tiesų gali būti? Didžiausia šių laikų drama yra nepasitikėjimas žiniasklaida, kai iki socialinių tinklų atsiradimo jis nebuvo toks didelis. Mūsų seneliai, mūsų tėvai buvo linkę tikėti žiniasklaida. Kaip kad sakė Živilė, jeigu rodo per televiziją, tai šventa. Su studentais kalbame apie tai, kad nebeliko žmonių, kurie vadinami „vartų sergėtojais“ ir kurie filtruotų informaciją ir atsijotų nesąmones, melagienas. To nebeliko, dėl to mes patys turime būti vartų saugotojai ir savo galvose persifiltruoti.“, – apibendrino docentė.

Projektą „Kintančios dezinformacijos kaukės“ iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Donatas Puslys, Austėja Serbentaitė.