Jėzuitas, pamokslininkas Petras Skarga. XVII a. paveikslas.

Wikipedia.org nuotrauka

Prieš 450 metų į Lietuvą atkeliavo pirmieji jėzuitai. Šio jubiliejaus panoramoje ryški figūra – Petras Skarga SJ (1536–1612). Tai kunigas, teologas, rašytojas, vienas žymiausių XVI a. pab.–XVII a. pr. jėzuitų pamokslininkų, taip pat – pirmasis Vilniaus akademijos (dab. Universiteto) rektorius.

Pamokslavimo ir retorinio meno viršūne laikomi P. Skargos „Seimo pamokslai. Kvietimas atgailauti Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams“ (lenk. „Kazania sejmowe“, 1597). 8 pamokslų tikslas – sužadinti patriotinius jausmus, priminti vertybes, kurių laikantis galima išgelbėti valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.

Politiniai pamokslai – žanras, kurio iki tol nebuvo

Nuo pat Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos inauguracijos,1588 m., tapęs karališkųjų rūmų pamokslininku, Petras Skarga nepraleido nė vieno Seimo posėdžio. Jis buvo gerai susipažinęs su to meto valstybės būkle, jos politinėmis, tikybos, moralinėmis problemomis, dažnai lydėjo karalių jo kelionėse bei karo žygiuose. Jėzuitas aktyviai dalyvavo Seimo diskusijose dėl situacijos valstybėje ir pasirengimo galimai turkų invazijai.

1597 m. pirmą kartą Krokuvoje išleisti P. Skargos „Seimo pamokslai“ kėlė klausimą, kokiam žanrui juos priskirti. Ar tai vertinti kaip pamokslus ar kaip literatūrinius tekstus? Lenkų mokslininkas Miroslawas Korolko bene pirmasis įvedė sąvoką „politinis pamokslas“, pirmiausia turėdamas galvoje būtent P. Skargą. Kaip pažymi mokslininkas, politiniais pamokslais reikia laikyti tuos kūrinius, kurie buvo tam tikra senatorių dvasininkų pareigybinio pasisakymo forma, susijusi su seimų darbotvarke. Tokių pasisakymų yra išlikusių seimų protokoluose, ir jie laikytini istoriniais dokumentais

M. Korolko manymu, pavadinimą „Seimo pamokslai“ reikėtų suprasti ne kaip nurodymą vietos, kur jie sakyti, bet kaip įvardijimą jų politinio angažuotumo: seimas sprendžia valstybės reikalus, jis priima įstatymus, jis atsakingas už piliečių gerovę. Todėl P. Skarga čia kalba ne tik kaip dvasininkas, bet kaip Abiejų Tautų Respublikos pilietis, jausdamas asmenišką atsakomybę už tai, kas vyksta valstybėje.

Jano Mateikos paveikslas „T. Skarga sako pamokslą Seime“.

Wikipedia.org nuotrauka

Respublikos sandarą jėzuitas prilygina žmogaus kūnui ir diagnozuoja svarbiausias „ligas“, kurios tą kūną ardo – tai tėvynės meilės stoka, nesutarimai su kaimynais, erezijų, t. y. protestantiškųjų tikėjimų, toleravimas, karaliaus valdžios silpnėjimas, neteisingi įstatymai, katalikų tikėjimo ir Bažnyčios įtakos menkėjimas, teisių ir įstatymų pažeidinėjimas.

„Kai laivas skęsta, kvailas žmogus saugo savo ryšulius“

Prasidėjus Seimui, per šv. Mišias, pirmame P. Skargos pamoksle akcentuojamos politiko pareigos. Anot autoriaus, valdyti valstybę gali tik tie senatoriai, kurie pasikliauja dieviškąja išmintimi, o ne žemiškąja, kurią jėzuitas vadina „gyvuliška ir šėtoniška“. Tik dieviškoji išmintis, pamokslininko nuomone, gali apsaugoti nuo pražūtingų vidaus ir išorės karų ar net visiško valstybės sunaikinimo. Remdamasis Senojo ir Naujojo Testamento pavyzdžiais, t. Skarga įtikinėja, jog dėl Tėvynės ir bendrojo gėrio kiekvienas pilietis turi būti pasirengęs išsižadėti asmeninės gerovės, savo turtų ir privilegijų.

Panaudodamas iš antikos laikų kilusią „valstybės kaip laivo“ alegoriją, antrame pamoksle kunigas sako: „Kai laivas skęsta, o vėtra jį verčia, kvailas žmogus saugo savo ryšulius bei dėžes ir ant jų guli, o laivo gelbėti neina ir mano, kad taip saugo save, bet iš tikrųjų save žudo. Nes kai laivo niekas negelbsti, ir tas žmogus su viskuo, ką buvo surinkęs, turės nuskęsti.“ P. Skarga, užbaigdamas mintį, tvirtina: „O kai savo dėžes ir turtus, kuriuos turi laive, paniekins ir kartu su kitais puls gelbėti laivo, visa kita pamiršęs, tik tada atgaus, ką turėjo, ir pats savo gyvybę išsaugos.“

Beprasmiškos tarpusavio rietenos

„Tėvynė susidarė iš skirtingų narių: lenkų, lietuvių, rusų, prūsų, livonų, žemaičių, ir taip į vieną kūną suaugo“, – sakoma trečiajame pamoksle apie antrą Respublikos ligą – vidinius nesutarimus. Kreipdamasis į Seimo narius, Lenkijos senatorius ir bajorus, karaliaus rūmų pamokslininkas dažnai pasitelkia jų bendros Tėvynės motinos įvaizdį: „Turite vieną poną ir karalių, vienas teises ir laisves, vienus teismus ir tribunolus, vieną bendrą motiną, mylimą tėvynę, vieną kūną, iš įvairių tautų ir kalbų sudarytą, sujungtą ir seniai suaugusį.“ Vieno kūno ir jo narių alegoriją t. Skarga paremia citatomis iš Naujojo Testamento: „Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio, sako Paulius Pirmajame laiške korintiečiams“ (1 Kor 12, 12–17). Jėzuitas smerkia seimuose vykstančius beprasmiškus vaidus, kurie gali virsti vidaus karais – o tuo netruktų pasinaudoti išorės priešai. Norint išvengti tokios lemties, pamokslininko manymu, reikia stiprinti karaliaus valdžią, atsisakyti godumo, šykštumo, pavydo.

Petras Skarga. Iliustracija iš knygos "Żywoty Świętych Pańskich na wszystkie dnie roku".

Wikipedia.org nuotrauka

„Vargšai kirminėliai“ baudžiauninkai

Didelė pamoksluose nagrinėta Respublikos liga – netobuli įstatymai, dėl kurių dažniausiai kenčia vargšai, o turtingieji išvengia bausmių. Akcentuota, jog įstatymai turi atitikti įgimtas žmonių teises ir neprieštarauti dieviškiems nurodymams. Pamokslininko P. Skargos požiūrį į valstiečius daugiau lemia moralinės nuostatos ir Bažnyčios mokymas: šie žmonės esą yra tie mažutėliai, kuriuos laimino Dievo Sūnus Jėzus (Mt 11, 25), jiems turi galioti tie patys įstatymai ir teisės, kaip ir visiems kitiems – kitaip tai atneš Respublikai pražūtį. Aštuntame Seimo pamoksle t. Skarga piktinasi: „O tas baudžiauninkų ir kumečių kraujas ir prakaitas, kuris nuolat nesulaikomai teka, kokią bausmę visai karalystei ruošia?.. Ir patys matome ne tik žemvaldžių, bet ir karaliaus baudžiauninkų didelę priespaudą, iš kurios niekas jų išvaduoti ir išgelbėti negali. Supykęs žemvaldys arba karaliaus seniūnas ne tik atims viską, ką vargšas turi, bet ir užmuš, jei panorės ir kai panorės, o dėl to jokio blogo žodžio neišgirs. Taip ši karalystė rūpinasi baudžiauninkais, vargšais kirminėliais, kurių dėka visi gyvename.“

Vagystės, už kurias niekas nebaudžia

Aptardamas Respublikos ligų atsiradimo priežastis, pamokslininkas P. Skarga kalba apie žmonių nuodėmes, kurios, anot pranašo Izaijo, sutepė žemę – nes žmonės iškreipė teises, peržengė įstatymus, sulaužė Amžinąją Sandorą. Žmonės daro nusikaltimus prieš Bažnyčią, Valstybę ir bendrapiliečius, tačiau jų nusikaltimai nesulaukia deramos bausmės ar apskritai yra ignoruojami. Bažnyčių plėšimai, žmogžudystės, nežmoniškas valstiečių ir kumečių išnaudojimas, sugedę šeimyniniai santykiai, neištikimybė ir ištvirkavimas, įstatymų nesilaikymas – tai ligos, graužiančios Valstybės kūną ir ją žlugdančios.

Tačiau svarbiausia priežastis, anot Skargos, esanti ta, kad niekas iš širdies Respublikos nemyli: „Valstybės turto grobstymas šioje karalystėje taip paplito, kad žmonės dėl to jokios sąžinės nebeturi. Kai yra ką pagrobti iš rinkliavų ir bendrųjų pajamų, tai pati maloniausia vagystė, už kurią ir bausti nereikia. O kai reikia ką nors padaryti bendrai gerovei, tada sunku ir nemalonu, ir neturi pinigų... Toks gėdingas ir negailestingas tėvynės, mylimos motinos, apiplėšinėjimas prasidėjo. Nėra, kaip pasakoja žinantys, kitos tokios nelaimingos Respublikos, kuri iš savo vaikų ir sūnų būtų sulaukusi dar mažiau meilės, kaip ta, mūsiškė.“

„Seimo pamokslus“ reiktų išplatinti dabartiniams Seimo nariams?

2014 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstus P. Skargos „Seimo pamokslus“. Literatūrologė prof. Eugenija Ulčinaitė yra pasakiusi: „Fantastiški pamokslai! Kokia aistra, koks susikrimtimas dėl valstybės likimo! Kaltinimai bajorams dėl liberum veto ir jos sukelto chaoso. Tai toks pat rūpestis kaip Mykolo Lietuvio – valstybę reikia pagerinti, sustiprinti. P. Skarga – pamokslininkas iš Dievo malonės, jo klausydamiesi seimūnai turėjo sėdėti susigūžę ir bijoti pakelti akis. Pasak P. Skargos, jiems būdingas godumas, šykštumas, prabangos troškimas, rūpinimasis tik savimi. Valstybės reikalai jiems nė motais. Tokius tekstus ne tik būtinai reikėtų turėti, bet ir naudoti. O čia jau sudėtingiau. Tarsi nėra grįžtamojo ryšio. Išleidžiame tas savo knygas, o kas skaito, apmąsto? Siauras ratelis, tie patys specialistai. Nors kiek įdomių idėjų ir tuose tekstuose, ir tęstinio leidinio „Senoji Lietuvos literatūra“ straipsniuose. „Seimo pamokslus“ tikrai reikia kaip nors išplatinti dabartiniams Seimo nariams. Apie tėvynės meilę ten taip parašyta, kad griūk...“