Siuvinėtas antepedijus (XIX a.). Redakcijos archyvo nuotrauka

Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėjas, menotyrininkas ANTANAS IVINSKIS pasakoja apie paskutinį muziejaus rekonstrukcijos etapą, siekį žemaitišką regioninį kultūros centrą padaryti išskirtinį visos Lietuvos lankytojams, patrauklų mūsų šalies svečiams. Iliustruojama Vaidoto Žuko sakralinio meno kolekcijos pavyzdžiais, kurie bus perduoti į Varnių muziejų.

Varniai kelis šimtmečius buvo Žemaičių vyskupijos centras. Kokios asmenybės – pasauliečiai ir dvasininkai – veikė šiame miestelyje?

Varniai beveik niekada nebuvo civilinis administracinis centras. Viduramžiais priklausė Medininkų (Pavandenės) valsčiui, po Žemaičių krikšto, nuo 1417 m., faktiškai čia suformuota privati savivalda – vyskupo miestas, kuriam teisės atnaujintos 1491 m. (Kulmo), 1635 m. (Magdeburgo), 1777 m. (vyskupo Jono Lopacinskio privilegija). Tai buvo teritorija, kurioje nebuvo sąlygų susiformuoti stambesniems dvarams. Dėl to Varniuose vyskupijos institucijose telkėsi labiau dvasinės asmenybės. Tradiciškai minime Merkelį Giedraitį, Motiejų Strijkovskį, Mikalojų Daukšą, Petrą Roizijų (XVI a.), Joną Dominyką Lopacinskį, vėliau – žymiuosius seminaristus: Antaną Strazdą, Jurgį Pabrėžą, Antaną Baranauską, Motiejų Valančių, Tadą ir Vincentą Juzumus (XIX a.). Žymesnieji pasauliečiai, kurių čia vis atvykdavo, buvo bažnytinių institucijų kviečiami. Tai įvairių cechų meistrai – varpų liejikai, vargonų meistrai, knygų platintojai ir architektai. Tarp tokių – Jonas Kristupas Glaubicas, Laurynas Ivinskis…

Arnotas, nugaros pusė (XVIII a.). Redakcijos archyvo nuotrauka
Arnotas, priekinė pusė (XVIII a.). Redakcijos archyvo nuotrauka
Dvi stulos (XIX–XX a.). Redakcijos archyvo nuotrauka

Vyksta Žemaičių vyskupystės muziejaus remonto korekcijos. Kas čia bus nauja, lankytojams netikėta?

Koreguojamas 2014 m. parengtas remonto techninis projektas. Pagal jį projekto vizija yra kaip darni muziejaus erdvių visuma, kurioje bendrą vertę turi išlikę XVIII a. interjerai ir naujai suformuotos erdvės atstatytame varpinės bokšte. Numatoma maksimaliai atkurti ir eksterjerą, kokį projektavo J. K. Glaubicas bei jo darbo tęsėjas J. V. Freceris, taip pat sutvarkyti vidinį kiemą. Šių skirtingų erdvių pritaikymas istorijos ir sakralinio meno pažinimui, apylinkių apžvalgai, renginiams ir iš pradžių turėtų intriguoti, o ilgainiui – vilioti visuomenę, tarnauti jos kultūriniam išprusimui, krikščioniškos Žemaitijos pristatymui. Tuo būdu ši kultūros ir poilsio erdvė atgims nauja ir įdomi.

Kada prasidės rekonstrukcijos darbai, kada numatyta pabaiga? 

Šio rudens sezonas yra paskutinis norintiesiems suspėti patirti pusiau griuvėsių – autentiškai nugyvento kultūros paminklo – romantiką. Naujųjų metų pradžioje remonto darbai turėtų prasidėti ir trukti iki 2021 m. pavasario. Po to kursime iš esmės naują muziejų.

Siuvinėtas antepedijus, apdegęs (XIX a.). Redakcijos archyvo nuotrauka
Stula ir mišių rankšluostėlis. Redakcijos archyvo nuotrauka
Stula su lotynišku įrašu „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11,29). Redakcijos archyvo nuotrauka
Žemaitiška metalinė Velykų palmė ir medinio altorėlio sparnas. Redakcijos archyvo nuotrauka

Varnių muziejus nuo 1999-ųjų įsikūrimo pasipildo naujais eksponatais. Ką pavyko gauti vertingiausio?

Per 1999–2015 m. periodą surinkome per 37 tūkst. eksponatų. Tai vertingas archyvas, nes atspindi atskirų žmonių bei visos Žemaitijos pėdsakus istorijoje ir kultūroje. Vienas garsiausių įvykių buvo Nalenč-Gorskių giminės porceliano suradimas Biržuvėnų dvare 2005 m. Rinkinį šeimininkai padovanojo Žemaičių vyskupystės muziejui, o vėliau papildė ir vertingais istorijos dokumentais. Malonu buvo jiems atsilyginti, nes 2010 m. sutvarkėme išniekintą tos giminės kilmingo palaidojimo vietą Šaukėnų šventoriuje. Tokie santykiai – irgi muziejininko misijos dalis.

Pavyko sukaupti savitos žemaičių sakralinės dailės eksponatų, kurių vertingiausiąją dalį pateikė vyskupas Antanas Vaičius (1926–2008) ir Vaidotas Žukas. Taigi ar tai būtų kilmingųjų, ar kunigų archyvai, senų fotografijų rinkiniai, žemaičių sakralinės dailės pavyzdžiai, blaivybės temos spaudiniai ar Lietuvos sąjūdžio spaudos vienas gausiausių rinkinių – visa tai muziejų pasiekė savais skirtingais keliais. Tos aplinkybės taip pat yra įdomios ir fiksuojamos. Eksponatų pateikėjams kaskart dėkojame, juos visus prisimename ir tai darysime vėliau, po rekonstrukcijos kurdami naująjį muziejų ir naujas jo ekspozicijas.