Gamtininkas, kraštotyrininkas, publicistas Henrikas Gudavičius. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

„Nuo čia prasideda mano valdos, tiksliau reikėtų sakyti – mūsų – Dzūkijos nacionalinio parko. O čia patį didžiausią priešą auginu, nes priešą reikia iš arti pažinti“, – tokiais žodžiais ekskursiją po savo globojamų retųjų ir vaistinių augalų sodą mums, svečiams iš Vilniaus, pradeda „Laiškus iš kaimo“ – savo dienoraščius – Bernardinai.lt portale rašantis gamtininkas, kraštotyrininkas, publicistas, Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas HENRIKAS GUDAVIČIUS. 

O tas, Henriko žodžiais, didžiausias priešas – iš tiesų visai nekaltai ir dailiai atrodantis Sosnovskio barštis: „Kai vieną priešą turi, gali sužinoti jo biologiją. Jam jau ketveri metai, truputį jį pakankinu, kad nežydėtų, o šiaip jis nėra toks baisus kaip paišo. Baisumas prasideda tada, kai apsileidi, kai barščių būna ne vienas, ne dešimt, o daug didesnis plotas: pirmamečių, antramečių, penkiamečių, ir kai prasideda žydėjimas keturių metrų aukštyje. Sėklų daug, visos daigios, vėjas papūtė ir užsisėjo... O šaknimis jis nesidaugina.“

Visais metų laikais (mes lankomės rugsėjui persiritus į antrąją pusę) H. Gudavičius turi ką papasakoti ir parodyti svečiams Sode prie Krūčiaus – taip vadinasi upelis visai šalia Liškiavos. Ir kaskart Henriko pasakojimai, kaip ir jo dienoraščiai – kupini lėto buvimo ir kasdienybės grožio, artumo gamtai, stebint jos atradimus ir praradimus puikybės prieš Gamtą netekusio žmogaus akimis. Kad keistum požiūrį į gamtą, mąstyti reikia globaliai, o veikti lokaliai – ši Henriko jau atsisveikinant ištarta frazė daugiau nei iškalbinga. 

Henrikas aprodo savo „ofisą“ (pats taip pavadina) – čia pat prie vienišiaus barščio iš lentų suręstą nedidelį statinį būtiniems savo įrankiams ir eksponatams susidėti. Štai vantos, surištos iš liepų plaušų (gamtininkas pamoko, kaip tų plaušų pačiam pasidaryti, kad nereikėtų plastmasinių virvaičių naudoti – tinka ne tik vantoms surišti, bet ir pomidorams pritvirtinti), čia kabo ryšulys džiovintų pelynų (Henrikas, žinoma, jų duoda ir dovanų), čia ir jo daugiafunkcė lazda-kauptukas, kurios nepaleidžia iš rankų. Ir nors ištaria: „Kadangi aš senas, man ir lazda priklauso“, jaunatviškumo ir energijos H. Gudavičiui tik pavydėk. „Ofise“ – ir šio botanikos sodo teritorijoje atrasta juodoji keramika – molinių indų šukės, pasak Sodo prie Krūčiaus globėjo – įrodymas, kad čia žmonės gyveno jau XV amžiuje.

„Visur čia žemė prigyventa, įmelsta“, – sako.

Kas brangu – iškyla, kas kliudo – pasiduoda 

Dzūkijos nacionalinio parko retųjų ir vaistinių augalų kolekcija, užimanti 1,84 hektaro plotą Liškiavos landšaftiniame kraštovaizdžio draustinyje – viena lankomiausių vietovių Dzūkijoje, kas tik čia neužsuka. Henrikas mums sako, kad iki mūsų šiemet pas jį čia apsilankė 29 grupės, ir visiems čia teisės vienodos. Savo godotinais augalais, kaip juos gražiai vadina savo dienoraščiuose, H. Gudavičius kartu su botaniku Mindaugu Lapele ir savanoriais rūpinasi jau 22 metus – nuo pat pradžios, kai kolekcija tik pradėta kurti ir kaupti. 

„Savanorių šiemet nebuvo, o aš jiems vis taupau darbelių, – kalba H. Gudavičius. – Buvau Merkinėje, sako: robotą tau turime, paleisime jį po Krūčiaus skardžius šienauti. Klausiu, o ar jis atskiria, kur kadagys, o kur blindė, sedula. Sakau, aš kadagius saugau šimtu procentų, o sedulų arba lazdynų atžalas reikia šienauti. Kažin ar robotas tokią programą išmano. Bet įsivaizduojate – jau turi robotą – na pasiutimas...“ 

Įvairaus reljefo ir dirvožemio Sode prie Krūčiaus H. Gudavičius priskaičiuoja apie 500 pievų ir miškų augalų. Retųjų ir vaistinių augalų kolekcijoje auga apie 20 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių, taip pat 50, įtrauktų į saugomų augalų sąrašą. Svarbiausias čia procesas, parko globėjo žodžiais – Pietų Lietuvos būdingiausių retųjų augalų rūšių natūralizacija: vadinasi, augalui, šiame plote padaugintam iš sėklos ar atžalos, bandymas atrasti artimiausią jo buveinei vietą. 

„Čia biotopų mozaika didžiulė, jeigu pataikai gerą vietą augalui atrasti ir jis prigyja, jokios didelės priežiūros jam daugiau nebereikia. Įkurdini ir stebi, – teigia H. Gudavičius. – Pati gamta čia tą natūralumą siūlo. Tik reikia truputėlį su sekatoriumi, su dalgiu, su kastuvu prasieiti, pareguliuoti, ir tai, kas tau brangu – iškyla, o tai, kas kliudo – pasiduoda. Tas natūralumas ir retų rūšių įvairovė atsiranda pamažu iš gamtos ir kartu iš tavęs.“

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

H. Gudavičius: „Gamtininkai turi gyventi ilgai, nes jų eksperimentai ilgai tęsiasi“

Retieji augalai vienas nuo kito auga smarkiai nutolę, nes skirtingoms rūšims reikalingos skirtingos buveinės. 

„Norėdamas pamatyti meškinį česnaką ir kalninę arniką per dieną esi priverstas nueiti 20 kilometrų. O šičia jie gali augti vienas nuo kito nutolę per 50 metrų. Pasodintai kalninei arnikai čia patiko, ji žydi, auga, o už 50 metrų slėnyje juodalksnio pavėsyje taip yra įveistas ir meškinis česnakas – tokiu būdu augalus galima sutankinti, nepažeidžiant jų biologijos ir buveinių skirtingumo“, – aiškina H. Gudavičius. 

Kai tik pradėjo dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke – tai buvo prieš trisdešimtmetį, jau tada gamtininkas tokio parko sumanymui ėmė žvalgytis tinkamos vietos. Daug jų apžiūrėta, daug gamtinės įvairovės ištyrinėta. Tačiau svarbiausia sąlyga buvo – kad tai būtų valstybinė žemė, kurios nereikėtų Dzūkijos nacionaliniam parkui išpirkti. 

„Prisimenu labai gerai, vaikščiojome, žiūrėjome kartu su Imantu Lazdiniu, Mindaugu Lapele ir Algimantu Černiausku Stangės aukštupį netoli Merkinės – apleisti vienkiemiai, upeliukas, miškai, lyg ir viskas gerai. Aš klausausi klausausi ir sakau: ne, girdžiu, kaip ūžia Vilniaus plentas. Negerai tas nuolatinis ūžimas. Ir čia, prie Krūčiaus, rodos, irgi yra to judėjimo – ir Liškiava, ir Druskininkai netoli. Bet kartu yra ir užuovėja, Krūčiaus vingiuose, slėniuose gali pasislėpti. Iš karto supratau, kad šioje vietoje parkas ir bus. Taip viskas ir prasidėjo, kai į Liškiavą atsikrausčiau 1996-aisiais, ir jau ilgai gyvuoja“, – pasakoja.

Iš pradžių šiame parke, pasak H. Gudavičiaus, buvo mintis įkurti irgyvulių mikroūkį, bet galų gale apsiribota vien floristiniu parko pobūdžiu. 

„Oi, prisimenu, kaip tokiam geografui Rimantui Krupickui papasakojau, ką čia planuojama įkurti. Tai jis nusišypsojo ir pasakė: tau ilgai reikės gyventi. Man taip įstrigo tie jo žodžiai – kaip gražu, pagalvojau, kad žmogus taip palinki. Tada ir sukūriau hipotezę – žinoma, su Viešpačiu niekas nėra sutarties pasirašęs, bet gamtininkai turi gyventi ilgai, nes jų eksperimentai ilgai tęsiasi. Pradėjai ką nors šiandien, o rezultatą galbūt pamatysi tik po dešimties metų“, – svarsto Henrikas. 

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Ir ta graži, ir ta graži, kai sužydi – tai visos gražios“

Brangiausias, labiausiai godotinas augalas Sode prie Krūčiaus, H. Gudavičiaus teigimu – tas, kuris nešioja Lietuvos vardą ir garsina ją visame pasaulyje (rudenį mums pavyksta pamatyti dar keletą jo žiedų). Silene lithuanica, arba lietuvinė naktižiedė, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir pavaizduota ant suvenyrinės 50 litų monetos. Gamtininkas dėsto istoriją: ją atrado lenkų botanikas Hugo Zapalowiczius 1911 metais Pietų Lietuvoje. Ilgainiui išaiškėjo augalo arealas – Mozūrai, Polesė, Pietų Lietuva, ir daugiau lietuvinė naktižiedė neauga niekur kitur pasaulyje. 

„Aš nežinau, ar kur daugiau naktižiedė taip auginama kaip pas mus. Nėra čia net auginimas – ji pati auga, vienais metais vienaip, kitais – kitaip. Naktižiedžių Lietuvoje yra gal kokių dešimt rūšių, visas nesunku atskirti, visos labai skiriasi, bet lietuvinė yra brangiausia, ir jos biologija yra gana sudėtinga. Tai pusantrametė rūšis, rudenį turi sudygti, kitais metai žydi, tai ir sąlygos būna vis kitokios: vienais metais jų būna daugiau, kitais – mažiau. Kadangi Krūčius yra kanjoninis, pavėsinis upeliukas, auga naktižiedės pas mus pietiniame šlaite, smėlio kaupuose, kurie padaryti smiltyniniams augalams. Čia ir lietuvinė naktižiedė, ir žalsvoji, ir totorinė, ir saulenė, ir smiltyninis šlamutis, ir čiobreliai – visi taip ir sutaria“, – pasakoja H. Gudavičius. 

Godotini Sode prie Krūčiaus – ir česnakai, jų gamtininkas turi 11 rūšių. Kadangi, anot jo, tai konservatyvūs, ištvermingi augalai, svogūne kaupiantys gyvybinę medžiagą, tai ir peržiemoja kuo puikiausiai, kiekvieną pavasarį labai anksti atsibunda ir ypač daug šilumos nereikalauja. Tik truputėlį juos reikia apgenėti nuo šakniastiebinių viksvų. H. Gudavičius česnakų turi ir labai retų rūšių – pavyzdžiui, kampuotąjį ar porinį. Retas ir pievinis šalavijas – vienintelė vieta, kuri jis auga Pietų Lietuvoje – prie Navikų ežerėlio šalia Leipalingio plento. Iš ten prie Krūčiaus pievinio šalavijo sėklos ir atkeliavo, čia padaugintos ir sėkmingai plinta. H. Gudavičiaus visiems, kurie paprašo ir žino savo darželio galimybes, padovanoja ir sėklų, ir jaunų augalų. 

„Augalų įvairovė tokia, kad vieno, rodos, negali įsimylėti – jie man visi vienodi. Anksčiau ar vėliau vis tiek pamatai, kad ir tas geras, ir tas gražus. Kaip viena močiutė Panaros kaime man sakė: ir ta graži, ir ta graži, kai sužydi – tai visos gražios, – juokiasi H. Gudavičius, o paklaustas apie kitus įdomius godotinus ir globotinus augalus tęsia: – Yra toks paslaptingas augalas dygliuotoji kardažolė – architektūrinis paminklas, aukšta visa, labai dygliuota. Ji susijusi su mūsų kraštovaizdžio kitimu. Prieš kokį dešimtį metų atsivežiau jos sėklų iš Merkinės, kai ten dar buvo labai daug karvių. Toks buvo kardažolės prisitaikymas – ji plito prie karvių takų. Bet prapuolė karvės Merkinėje, nebeliko bandotakių Straujos link, išnyko ir kardažolė. Todėl dabar ją reikia auginti kaip tokią rūšį, kuri kadaise buvo mūsų tam tikros buities ženklas.“ 

Sode prie Krūčiaus. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Henriko Gudavičiaus „ofisas“. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Klimato kaitos ženklai prie Krūčiaus

Ar H. Gudavičiaus savo Sode prie Krūčiaus pastebi klimato kaitos pavyzdžių? „Tų pokyčių čia tikrai yra. Auga, sakysime, lapuočiai krūmai – ne mūsų krašto, bet labai seniai atėję iš Pietų ir pas mus puikiausiai natūralizavęsi. Sakysime, ligustrai. Įsivaizduokite, apatiniai jų lapai pridengti, matyt, sniego peržiemojo žali, žali išbuvo visą žiemą. Ir ne vieną kartą stebėjau: užauga naujų žalių lapų, kai senieji, pernykščiai dar gyvybingi – vadinasi, šis lapus numetantis krūmas turi amžinai žaliuojančią dalį. Tai ženklas, kuris rodo klimato kaitą, – pasakoja ir priduria, kad yra labai blogų ženklų, su kurių vienais reikia kariauti, o kitus paprasčiausiai stebėti. – Mūsų dirvinė ar daržo aguona visą laiką buvo vienametis augalas, o dabar gali būti ir pusantrametis, nes pavasarį sužaliuoja rudenį išdygusi ir peržiemojusi aguona. Tas pats ir su vaistinėmis ramunėlėmis. Dar nespėjai naujų sėklų pasėti, o darže jau žaliuoja peržiemojusios pernykštės. Čia kitaip nepaaiškinsi, tik klimato kaita.“ 

Kelmės rajone gimęs Henrikas Gudavičius Dzūkijoje, prie Liškiavos, apsigyveno beveik prieš tris dešimtmečius ir pradėjo dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke. Rinko duomenis apie krašto gamtą, užrašinėjo vietos gyventojų pasakojimus, kūrybą. 1991 m. jo iniciatyva pradėjo eiti parko laikraštis „Šalcinis“, kurį H. Gudavičius pats ir redaguoja, jam rašo. Vėliau sudarė knygas apie dzūkų etnografinius kaimus – Musteiką, Margionis, Mardasavą, Kapiniškes, Rudnią, Dubininkus ir Liškiavą. Per pastaruosius metus išleido savo parašytas ir brolių Algimanto bei Mindaugo Černiauskų fotografijomis iliustruotas knygas: „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“, „Gamtmeldžio sodas“, „Laiškai iš kaimo“, „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“, „Tarp žemės ir dangaus“. 2018-aisiais H. Gudavičius ir A. Černiauskas už sukauptus lietuvių etninės kultūros šaltinius ir jų sklaidą, tradicinės gamtojautos raišką kūryboje pelnė Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas.