Amazonijos sinodo atidarymo Mišios.

EPA nuotrauka

Stebėdama Amazonijos sinodo eigą jaučiuosi kaip Guliveris, kuris, matydamas aršią čiabuvių kovą dėl to, kuriuo galu geriau mušti kiaušinį (buku ar smailiu), tegali tik patrūkčioti pečiais. Kas teisus? Nėra atsakymo, nes nė viena pusė neturi argumento. Amazonijos sinode vyksta idėjinės kovos įvairiais klausimais, ir, nors girdime nemažai Vatikano spaudos atstovų ir sinodo tėvų pasisakymų, juose neįžvelgiu vertinimo kriterijaus, kuris padėtų svarstyti kylančias problemas. O klausimas, kurį svarstau šiandien, yra, kaip Evangelija gali įsikultūrinti pagoniškoje aplinkoje.

Pavyzdys, Amazonijos sinodo simbolis – medinė čiabuvių vaisingumo statulėlė. Abejonės dėl jos tinkamumo naudoti, svarstant Amazonijos evangelizacijos klausimą, paskatino išpuolį, kai pavogta iš Vatikano medinukė nuskriejo į Tibro upę. Arba spalio 16 d. Romoje, netoli Šv. Petro aikštės, prie Karmelitų bažnyčios papasakota čiabuvių istorija apie rožinį upės delfiną, viliojantį jaunas kaimo merginas. Tai viena iš Amazonijos sinodo „programos“ dalių vakariečiams, kuria jie supažindinami su vietine kultūra. Besiklausančiųjų klausimas buvo toks – o ką mums su tokia istorija daryti? Paklausus apie istorijos prasmę, renginio organizatoriai ir ją pakomentavę sinodo vyskupai pasakė, kad galima interpretuoti labai įvairiai. Ką mums su tokiu atsakymu daryti? O tiksliau – kaip, o gal ar įpaišyti šią istoriją ir skulptūrėlę į krikščioniškosios žinios skelbimą? Čia ne C. S. Lewiso liūtas Aslanas, kuris yra pavyzdys, kaip krikščioniška žinia gali būti perteikiama ne evangeliniais įvaizdžiais arba bent jau ne tiesiogiai. Tai kultūra, kuri savo pasakojimais perduoda nežinomą žinią – tai gali būti ne tik nekrikščioniška samprata apie žmogų, meilę, vaisingumą ir pan., bet galbūt ir antikrikščioniška.

Tad klausima toks – kaip mums elgtis evangelizuojant pagoniškoje aplinkoje. Kadangi neatvykstame į tuščią kultūrinę erdvę, evangelizuodami negalime nušluoti visko, kas vietiniam žmogui artima. Sudėtinga situacija, bet Bažnyčios istorijoje tai nieko naujo. Amazonijos situacija nė kiek ne ypatingesnė nei Lietuvos XIII–XIV amžiais, Romos imperijos pirmame, kai krikščionybė per misijas skleidėsi pagoniškoje terpėje, arba dabartinė evangelizacija sekuliariame pasaulyje, kai klausiame, kaip kalbėti šių laikų netikinčiam žmogui jam suprantama kalba. Mums nereikia išrasti dviračio. Amazonijos atvejis nėra niekuo ypatingas. Jis kaip tik labai tendencingas evangelizacijos klausimo kontekste. Amazonija yra tik dar vienas Bažnyčios veikimo regionas, kuriame jai reikia įsikultūrinti.

Amazonijos gyventojų ritualas Vatikano soduose.

EPA nuotrauka

Tad koks tas įsikultūrinimo kriterijus arba kaip turi vykti evangelizacija, t. y. Bažnyčios įsikultūrinimo procesas naujoje erdvėje? Atsakymą galime rasti J. Ratzingerio (dabartinio popiežiaus emerito Benedikto XVI) esė „Komunikacija ir kultūra. Nauji evangelizacijos būdai trečiame tūkstantmetyje“. Jis primena apie IV a. Bažnyčios tėvą Bazilijų Didįjį, kuris, galynėdamasis su tuometine graikiška kultūra, kurioje skleidėsi krikščionybė, evangelizacijos pavyzdžiui pasitelkė pranašo Amoso įvaizdį: „Buvau šilkmedžio vaisių raižytojas“ (Amos 7, 14). Žodis raižytojas vietoj brandintojas atsirado graikiškame Senojo Testamento vertime, nes prieš nuimant šilkmedžio vaisius, kad jie sunoktų, juos būtina įrėžti. „Šilkmedis yra medis, duodantis labai daug vaisių. Tačiau jie neskanūs, nebent rūpestingai juos įrėžtum ir leistum ištekėti sultims, tada jie pasidarys gardūs. Todėl, kaip mes tikime, šilkmedis simbolizuoja pagonių visumą: jų gausu, bet ta gausa tarsi beskonė. Taip yra dėl gyvenimo laikantis pagoniškų įpročių. Jei pavyksta ją įrėžti Logu, ji pasikeičia, tampa skani ir naudinga“, – rašo Bazilijus Didysis. Sulčių ištekėjimas, sako Ratzingeris, nurodo valymo procesą – kai nuodėmė pašalinama iš kultūros, ji subręsta. Svarbu tai, kad šilkmedžio vaisius išlieka, juo neatsikratoma ar dalis vaisių nėra išmetami – vaisių gausa paliekama.

J. Ratzingeris pabrėžia, kad Evangelija nėra kažkur šalia kultūros, ji natūraliai įsikultūrina, nes jos tikslas – kultūrą subrandinti, t. y. apvalyti, ir tai vyksta per jos įrėžimą Logu – pačiu Kristumi. Evangelizacija nėra „tiesiog prisitaikymas prie kultūros, apsirengimas kultūros elementais paviršutiniškos įkultūrinimo sąvokos prasme, manant, jog pakanka kelių naujų elementų liturgijoje ir kitokios kalbėsenos. Ne, Evangelija yra pjūvis – apvalymas, tampantis brandinimu bei gydymu“, – sako popiežius emeritas. Apvalymo procesas nevyksta greitai, reikia gilaus pažinimo, kas kultūroje yra gera, o ką reikia nutekinti. Ir sinodo tėvai tą pabrėžia. Pavyzdžiui, Brazilijos vyskupas Adriano Ciocca Vasino, paklaustas apie vaisingumo statulėlę ir apskritai apie Amazonijos kultūros integravimą į krikščionybę, teigė, kad inkultūracijai reikalingas ilgas procesas, kurio metu reikia įsigilinti į vietinių mąstymą, kad galėtum suprasti, kas jų kultūroje susiję su Evangelija. Tiesa, juk taip? Tad kodėl toks atsakymas netenkina?

Sinodo atidarymo sesija.

EPA nuotrauka

Man atrodo, kad nerimas kyla dėl to, kad nematome svarbaus įsikultūrinimo kriterijaus – reikalo apsivalyti. Girdime džiaugsmingų postringavimų apie laiko ženklų skaitymą, atvirumą skirtingoms kultūroms ar bendrą džiaugsmą dėl Bažnyčios veido skirtingumo. Bet šis žodynas dar nieko nepasako, nes jį galima įprasminti kokiomis tik nori kryptimis – ne tik ne krikščioniškomis, bet net ir priešingomis Bažnyčiai.

Taip pat neįtikina ir Antonio Spadaro SJ pasakymas, kad Amazonija kaip periferija nušviečia centrą savo specifine situacija, keldama iššūkių Bažnyčiai Vakaruose ir taip skatindama ją atsiversti. Matydami, kad šiame sinode keliami klausimai dėl vedusių vyrų kunigystės ir moterų diakonystės yra lyderiaujami Vokietijos vyskupų, kurie jau seniai bando pakeisti Bažnyčios poziciją šiais klausimais, suprantame, kad tarp Bažnyčios hierarchų vyksta idėjinės kovos. Tai ne pirmas sinodas, kuriame nesvarbu, kokiais klausimais (apie šeimą, jaunimą ar Amazoniją) atsiranda proga išreikšti nepasitenkinimą griežta Bažnyčios morale, teigiant, kad laikai, kultūros, kartos ar kas kitas keičiasi, todėl turi keistis ir pati Bažnyčia.

Būtų labai liūdna, jei Amazonija taptų dar vienu ideologinių kovų karo lauku. Dar liūdniau, jei ją paliktume pačią kapstytis krikščionybės įsikultūrinimo procese, atsainiai pasidžiaugdami vietinės kultūros spalvingumu. Kaip sako J. Ratzingeris, pati pagoniška kultūra negali sunokti. Jai reikia išorinės pagalbos, todėl tokia svarbi evangelizacija, todėl tokios svarbios misijos. Misijų tikslas yra padėti žmonėms ir kultūrai, kuri juos formuoja, atsiversti. Šis atsivertimas nėra savaeigis, tai sunkus darbas. Kaip minėta, kultūrą reikia nuodugniai ištirti, o kiekvienam tyrimui būtinas kriterijus, pagal kurį vertinant kas nors pasakoma. Tai ne kiaušinio daužymo klausimas, kai tai galima daryti visaip. Prieš Amazonijos gyventojų akis – gyvenimo (Evangelijos) ir mirties (nuodėmės) keliai, ir mes norime atpažinti, kuris yra gyvenimo. Tad kodėl nerimaujame dėl Vatikane išstatytos vaisingumo skulptūrėlės ir rožinio mergeles viliojančio delfino istorijos? Turbūt abejojame, ar tikrai reikia Amazonijos sinodą sieti su simboliais, kurių prasmė mums dar neaiški. Katė maiše kelia nerimą.