Pixabay.com iliustracija

Kaip apleistą pastatą žmonės pavertė Niujorko ikona

Fiona Davis „Centrinė stotis“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė.  

Pastaruoju metu, ypač Vilniuje, netyla diskusijos griauti, naikinti ar prikelti naujam gyvenimui – nuo istorinių pastatų, parkų iki skulptūrų. Panašaus likimo pastato istoriją pasakoja amerikiečių rašytoja, žurnalistė Fiona Davis romane „Centrinė stotis“. Taip, šiandien sunku patikėti, kad architektūros ir dizaino šedevras – Niujorko centrinė stotis kažkada buvo apleista ir nyki vieta. Naujam gyvenimui ją prikėlė menas.

Romanas pasakoja dviejų skirtingu laiku gyvenusių moterų istorijas. Abi jas vienija Niujorko centrinė stotis. 1928-aisiais Klara Darded dėstė iliustraciją Centrinės stoties meno mokykloje. Gabi ir ambicinga mergina siekia pripažinimo, tačiau įveikti išankstines nuomones, kad moterys nėra tokios talentingos, ir kad iliustracija yra žemesnės rūšies menas, labai nelengva. Bet Klara nepasiduoda, ir greitai įžūlumas ir pastangos ne tik iškelia ją į karjeros aukštumas, bet ir sujaukia širdį. Ji blaškosi tarp turtingo poeto, galinčio užtikrinti jai ateitį, ir talentingo, tačiau atžaraus beturčio tapytojo. Tačiau greitai visos bohemos meilės rūpesčius ir svaiginančią karjerą sugriaus didžioji depresija. Ir Klara nė nenutuokia, ką ji jai atneš…

1974-aisiais Centrinė stotis suvargusi ir apleista – beveik kaip Virginija Klėj. Čia ilgiau užsibūti nesaugu. Tačiau Virginijai stotis – paskutinis prieglobstis. Neseniai išsiskyrusi, ji turi išlaikyti paauglę dukrą, taigi darbas stoties informacijos kioske jai tikras išsigelbėjimas. Beklaidžiodama po stotį, ji aptinka apleistą meno mokyklą, o joje – akvarelę, kuri įsuka Virginiją į praeities verpetus. Kam priklauso šis kūrinys? Virginija vis giliau grimzta į prieškario bohemos gyvenimo labirintus, net neįtardama, kad šis radinys pakeis jos pačios gyvenimą visiems laikams. 

Romano autorė F. Davis – aktorė, žurnalistė ir rašytoja, bestseleriais tapusių romanų autorė, jos knygos išverstos į 12 kalbų. Ji geba ikoninių Niujorko pastatų istoriją paversti žmonių istorija. „Centrinė stotis“ – romanas apie Niujorko Centrinį terminalą, meną, pripažinimą ir dvi labai drąsias moteris.

H. Kunčiaus romanas apie tikrąją budelio iš Veiverių istoriją

Herkus Kunčius „Geležinė Stalino pirštinė“. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Dailininkas – Zigmantas Butautis.

Rašytojas Herkus Kunčius vadinamas vienu skandalingiausių lietuvių rašytojų. Jo kūryba įžūli, ironiška, pasižyminti fantasmagoriškomis idėjomis, neretai kelianti ne juoką, o tiesiog didžiulį norą kvatotis.

Ironiškosios „Geležinės Stalino pirštinės“ ašis – Nikolajaus Ježovo (1895–1940) gyvenimas bei karjera, prasidėjusi Lietuvoje ir dramatiškai pasibaigusi Lubiankos kalėjime Maskvoje. Istorinių perturbacijų fone veikia ne tik proletariato vadai Leninas, Stalinas, Kalininas, Molotovas, Jagoda, Dzeržinskis ir kiti, bet ir prie komunizmo statybų prisidėję lietuviai Uborevičius, Putna, Vareikis bei III Internacionalo veikėjai Aleksa-Angarietis ir Mickevičius-Kapsukas.

Žurnalistas R. Valatka, perskaitęs „Geležinę Stalino pirštinę“, socialiniame tinkle komentavo: „Su niekuo nesupainiojamas Herkaus Kunčiaus stilius. Groteskas ir fantasmagorijos, puikiai pažįstami iš „Trijų mylimų“, „Dervišo iš Kauno“, „Lietuviškų apybraižų“ ir kitų Herkaus romanų, ir čia skaitytojui neleidžia atsidėti akademiškam skaitymui. Skaitai ir juokiesi. Skaitai ir žvengi. Skaitai ir žviegi. O nebegalėdamas nei juoktis, nei žvengti, klausi savęs – kaip autoriui taip pavyksta išlaužti tokius pasažus ir netgi jų kaskadas?“

Nors apie ironišką ir šmaikštų rašytojo stilių nesiginčys nei vienas, skaitęs bent kelias Herkaus Kunčiaus knygas, tačiau, pasak romano autoriaus, Ježovo – Sovietų Sąjungos valstybės saugumo generalinio komisaro, NKVD narkomo, vadinto kruviniausiu Stalino budeliu, gimusio Veiveriuose ir pačiam tapusiu stalinizmo auka – gyvenimo vingiai ir tapatybės paieškos, nebuvo paprastos. Teko perversti ne vieną archyvinį dokumentą, pasitelkti įvairių istorinių šaltinių.

Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953 m. 

Rasa Antanavičiūtė „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse. 20 a. pirma pusė“. Vilnius: „Lapas“, 2019 m.

Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „Menas ir politika“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą. 

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves.

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos? O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus.

Kristupas Sabolius, filosofas

Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo.

Tomas Vaiseta, istorikas

Sugrįžo G. Beresnevičiaus „Lietuvių religija ir mitologija“

Gintaras Beresnevičius „Lietuvių religija ir mitologija“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019.Piešinių ir ofortų autorius – Šarūnas Leonavičius. Viršelio dailininkė – Asta Puikienė. 

Religijotyrininko, rašytojo, eseisto Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) „Lietuvių religija ir mitologija“ sugrįžta parankesniu formatu. Ši sisteminė studija nagrinėja senąją lietuvių religiją fenomenologiniu aspektu. Studijoje gausu baltų, graikų, skandinavų, slavų ir kitų tautų istorijos, mitologijos, tautosakos pavyzdžių, kuriais autorius grindžia provokuojamus savo teiginius ir įdomias hipotezes apie įvairius lietuvių religijos fenomenus. Senieji dievai, kultai, žynių institucija, senosios religijos tąsa ir jos reliktai, įvairių papročių pavidalu pasiekę mūsų laikus, tarsi atgyja Gintaro Beresnevičiaus studijoje. 

Lengva, patrauklia kalba parašytas tekstas skirtas tiek šios srities specialistams, tiek ir visiems lietuvių kultūra besidomintiems žmonėms. Knyga leidžiama su žymaus lietuvių dailininko Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir ofortais, kuriuose įsikūnija G. Beresnevičiaus įsivaizduotas ir aprašytas senovės baltų pasaulis. 

Kunigo A. Toliato knyga, kuri gimė iš SMS žinučių

Algirdas Toliatas „Sekmadienio SMS. Mažieji tekstai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Knygos dailininkė – Asta Pukienė.

Ketvirtoji kunigo Algirdas Toliato knyga „Sekmadienio SMS“ gimė iš sekmadienio kvietimų į Mišias trumposiomis SMS žinutėmis. „Sekmadienio SMS“ – tai metaforiškų miniatiūrų knyga, kviečianti ne tik pasiklausyti Dievo žodžio. Ji ragina susimąstyti, kas gi mes esame sau, ką mums reiškia kitas, dėl ko gyvename ir koks tas mūsų gyvenimo kelias. Iš pradžių dvasininkas kvietimus į pamaldas SMS žinutėmis siuntė nedideliam žmonių ratui, šie persiųsdavo jas kitiems ir galiausiai šias žinutes gaudavo tūkstančiai žmonių.

„Šios žinutės kaip sekmadieniniai varpai, kviečiantys į bažnyčią. Pagrindinis jų principas – užkabinti, paraginti žmogų. Net negalintys ateiti pasiklausyti pamokslo prašydavo neišbraukti iš kviečiamųjų į sekmadienį sąrašų, nes neretai atsiųsta mintis lydėdavo visą savaitę lyg mini pamokslas. Šie kvietimai tapo ir Ramintojos bendruomenės varpais, subūrusiais į gyvąją bažnyčią“, – pasakoja A. Toliatas. 

Kunigas A. Toliatas sako, kad pasirinkta forma, SMS žinutės, neturėtų stebinti, tai toks pat žinios skleidimas kaip ir bet koks kitas tikinčiųjų kvietimas. „Nuo senų laikų varpų gausmas kviesdavo žmones draugėn. Tačiau dabar, kai tiek daug triukšmo, žmogaus širdžiai reikia naujų šauklių į Bažnyčią“, – pastebi dvasininkas. 

Pokario įvykiai Senajame žemyne

Keith Lowe „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev. 

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – britų istoriko Keitho Lowe knygą „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“.

Įsivaizduokite pasaulį be institucijų. Pasaulį, kuriame sienos tarp valstybių tarsi išnyko, liko tik viena beribė erdvė, kur žmonės klajoja ieškodami nebeegzistuojančių bendruomenių. Nėra jokios valdžios, pinigai nebeturi jokios vertės. Teisėtvarka iš esmės neegzistuoja, po gatves šlaistosi ginkluoti vyrai, ima, ką nori, ir grasina kiekvienam pasitaikančiam kelyje. Nebėra aiškaus suvokimo, kas gerai, o kas blogai. Nėra gėdos. Nėra moralės. Svarbu tik išgyventi. 

Šiuolaikinėms kartoms sunku suvokti, kad toks pasaulis gali egzistuoti ne tik Holivudo filmuose. Tačiau ir šiandien rasime šimtus tūkstančių žmonių, gyvenusių tokiomis sąlygomis – ne tolimuose pasaulio kampeliuose, o išsivysčiusiuose regionuose, kurie dešimtmečius laikyti vienais iš stabiliausių žemėje. 

Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo suniokota: sugriauti miestai, žlugusi ekonomika, gyventojai – ties bado riba. Britų istorikas Keithas Lowe knygoje „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“ pasakoja apie pokario įvykius Senajame žemyne. 

1944–1945 m. didelėje Europos dalyje ne vieną mėnesį tvyrojo suirutė – žemynas vėl pajuto siaubingą žiaurumo proveržį. Sąjungininkų kareiviai buvo negailestingi nugalėtų šalių civiliams gyventojams. Iš tautų buvo atimtos jų teritorijos ir turtas, atlikti valymai valdžios ir kitose institucijose, ištisos bendruomenės terorizuotos, o žydai ir toliau persekiojami. 

Civiliai vokiečiai buvo mušami, suimami, išvežami priverstiniams darbams ar tiesiog žudomi. Kareiviai ir policininkai, bendradarbiavę su naciais, būdavo suimami ir kankinami. Išprievartauta milijonai vokiečių, vengrių ir austrių. Pasipriešinimo judėjimų kovotojai be skrupulų atsikratydavo kolaborantų. Etniniai valymai, pilietiniai karai ir žmogžudystės pokario Europoje buvo įprasti, o partizaninis pasipriešinimas sovietų okupuotose valstybėse truko dar ilgai.

„Pirmieji pokario metai – vienas svarbiausių mūsų netolimos istorijos laikotarpių. Antrasis pasaulinis karas sunaikino Senąjį žemyną, o pirmaisiais pokario metais vyravo visiška suirutė, iš kurios atsirado naujoji Europa. Būtent šiuo žiauriu, kerštingu metu pirmiausia susiformavo mūsų viltys, siekiai, prietarai ir nuoskaudos. Kiekvienas, kuris tikrai nori suprasti šių dienų Europą, pirmiausia privalo suvokti, kas čia įvyko per tą lemtingą kūrimosi procesą. Neverta bėgti nuo sunkių ar opių klausimų, nes tai ir yra tos sudėtinės dalys, iš kurių pastatyta šiuolaikinė Europa“, – teigia knygos autorius.

Tai, kad Europa sugebėjo tapti klestinčiu, tolerantišku žemynu, atrodo tikras stebuklas. K. Lowe šioje knygoje nesistengia paaiškinti, kaip galiausiai žemynas pakilo iš pelenų ar bandė išsigydyti karo padarytas žaizdas. Priešingai, jis rašo apie laikotarpį, kai tokiems mėginimams net nebuvo galimybių, kai didžiojoje Europos dalyje vis dar dėl menkiausios priežasties vėl galėjo įsiliepsnoti smurtas. Knygoje „Barbarų žemynas“ autorius išsamiai aprašo pokariu tvyrojusią suirutę – tai sukrečiantis savivalės ir teroro laikotarpio paveikslas. 

Šilta ir jautri istorija apie vienos šeimos moteris

Emma Hannigan „Laiškai mano dukroms“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Jolita Parvickienė. Viršelio dailininkė – Asta Puikienė.  

Emma Hannigan (1972–2018) – airių rašytoja, daugelio bestselerių autorė, mirusi po ilgos kovos su vėžiu. Rašymas jai tapo terapija ir atspara gyvenime; gal todėl jos romanai suteikė šilumą ir paguodą tokiai daugybei moterų. „Laiškai mano dukroms“ – paskutinė jos knyga. 

Trys Breidžių seserys auklę Mėją visuomet mylėjo labiau, nei mamą – visuomet užsiėmusią ir savo darbui visiškai atsidavusią akušerę Martą. Mėja joms buvo ne antroji, bet beveik pirmoji mama: ji visuomet buvo šalia, spinduliavo meilę ir palaikymą ir geriausiai jas pažinojo. Todėl Mėjai mirus seserys pasijunta nepaprastai vienišos. Ypač sužinojusios, kad prieš mirtį mylima auklė kiekvienai paliko po laišką. Tačiau laiškai su paskutiniais meilės ir išminties žodžiais paslaptingai dingo... 

Trys suaugusios seserys, trys labai skirtingi gyvenimai. Beatrisė, sumaniai vadovaujanti vestuvinių suknelių salonui ir jam atiduodanti visą save, nepriekaištinga šeimos motina, puikaus namo ir interjero kompanijos savininkė Rouzė, ir Džinė, su perspektyviu plastikos chirurgu gyvenanti JAV – ko joms galėtų trūkti? Joms nieko nestinga. Tačiau kiekviena iš seserų turi po paslaptį… 

Ir kiekvienos iš jų laukia gyvenimo pokyčiai, apie kuriuos jos nė neįtaria. Kiekviena turės padaryti po svarbiausią gyvenime sprendimą. Kur auklės patarimai, kai jų taip reikia? Kas nuslėpė paskutinius jos žodžius nuo Beatrisės, Džinės ir Rouzės? Ir ką apie jų gyvenimus galvoja tikroji mama? 

„Laiškai mano dukroms“ – šilta, emocinga ir jautri istorija apie vienos šeimos trijų kartų moteris. Apie dukteris, seseris ir motinas. Apie tai, kad kraujo ryšys ir šeima gyvenime yra patys svarbiausi. Ir apie tai, kad meilė į gyvenimą gali ateiti daugybe būdų.

„Mano tėtis rašo knygą“ – istorija iš Tomo Dirgėlos kasdienybės

Tomas Dirgėla „Mano tėtis rašo knygą“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iliustravo Inga Dagilė. Meno redaktorė – Ilona Kukenytė. 

„Mano tėtis rašo knygą“ – pirmoji Tomo Dirgėlos paveikslėlių knyga, iliustruota puikios dailininkės Ingos Dagilės, pasakoja tikrą istoriją iš rašytojo kasdienybės ir dar kartą parodo, kiek daug gali duoti su šeima praleistas laikas.

Berniukas nesupranta, kodėl jo tėtis nerašo ‒ tik vaikštinėja po savo darbo kambarį pirmyn atgal! Tuo tarpu tėtis neranda įkvėpimo užbaigti pradėtos knygos… Ką daryti, kai nieko nesidaro? Ogi eiti ir pažaisti! 

T. Dirgėla – vaikų rašytojas, LRT radijo laidos vaikams kūrėjas ir vedėjas – geriausiai jauniesiems skaitytojams pažįstamas kaip detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“ autorius. Pirmoji šios serijos knyga „Dingusios šluotos byla“ 2017 m. pelnė geriausios metų knygos vaikams premiją. Šiandien T. Dirgėla yra parašęs jau per dešimt vaikų mėgstamų kūrinių, o savo mylimą rašytoją skaitytojai atpažįsta net gatvėje ar prekybos centre! 

I. Dagilė – laisvai samdoma dizainerė, vaikiškų knygelių iliustratorė. Sukūrusi daugiau 200 internetinių svetainių dizainų, piešia iliustracijas, maketuoja knygas, kuria logotipus, atvirutes, plakatus. 2003 m. baigė taikomosios grafikos bakalaurą Kauno dailės institute, 2005 m. grafikos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje.

Atviras pasakojimas apie modernios vergovės pinkles

Kristina Baubinaitė „Slėpynės Anglijoje“. Vilnius: „Vaga“, 2019 m.

Su didele simpatija visiems rytų europiečiams parašytoje Kristinos Baubinaitės knygoje pasakojama tai, apie ką daugelis emigrantų linkę nutylėti. Romanas griauna nusistovėjusius stereotipus apie Jungtinę Karalystę – daugelio lietuvių svajonių šalį. Kapitalizmo ir vartotojiškos kultūros persmelkta britų kultūra, rasizmas tautybės pagrindu ir multikultūrinės visuomenės mitai. Modernios vergovės pinklės Piterboro mieste, Rytų Anglijoje. Meilė ir išdavystė, žmogiškumas ir tikra draugystė. Santykis su likusia Lietuva, Tėvynės ilgesys ir šimtmečio dilema – grįžti ar vis dėlto pasilikti?

Dar viena knyga apie inspektorių Džordžą Džentlį

Alan Hunter „Džentlio Kalėdos“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Vertė Margarita Vilpišauskaitė.

Leidykla „Briedis“ pristato „Detektyvų serijos“ naujieną – dar vieną Alano Hunterio knygą apie inspektorių Džordžą Džentlį „Džentlio Kalėdos“. Detektyvų mėgėjams Džordžas Džentlis pažįstamas iš gausybę apdovanojimų pelniusio serialo „Inspektorius Džordžas Džentlis“.

Inspektorius Džordžas Džentlis pakviečiamas praleisti Kalėdas užmiestyje – ilsėtis ir žvejoti lydekas. Bet netrukus jam tenka imtis daug didesnio plėšrūno medžioklės!

Kalėdų rytą įspūdinguose Merelio rūmuose, prie laiptų, randamas vieno svečio lavonas. Iš pradžių jo mirtis laikoma paprasčiausiu nelaimingu atsitikimu, bet Džentlis neskuba daryti tokių išvadų. Netrukus jis įsitikina – buvo įvykdyta žmogžudystė. Įtariamaisiais tampa visi – nuo rūmų lordo iki žemiausio rango tarno...

Knygos autorius Alanas Hunteris (1922–2005) gimė Hoftone, Jungtinėje Karalystėje. Jaunystėje jis rašė gamtos apžvalgas, kūrė poeziją. 1950-aisiais įsteigė knygyną, o 1955-aisiais išleido pirmąją knygą – „Džentlis kimba į darbą“. Vėliau tai peraugo į keturiasdešimt šešių detektyvų seriją apie Džordžą Džentlį. 

Žvilgsnis į protus žmonių, kuriuos laikome bepročiais

Paulius Senūta „Sfera“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019 m.

Paulius Senūta pažįstamas iš reklamos pasaulio. Spaudoje bei internete mirgėjusios knygos reklamos skaitytojus intrigavo drąsiais šūkiais: „Išlįskit iš altorių šešėlio“, „Sodybų tuštėjimo metas baigėsi“, „Pamirškit paskenduolę“; visuose kartojosi frazė: „nauja lietuviška knyga“. Tačiau apie ką naujoji knyga, numanyti galima tik iš kelių knygą skaičiusių žymių asmenų atsiliepimų – ant „Sferos“ viršelio ketvirto puslapio nugulė Ingridos Šimonytės, Akvilės Kavaliauskaitės, Sauliaus Urbonavičiaus-Samo bei Ernesto Parulskio citatos. 

„Esu iš tų, kuriems kai kurie dalykai absoliučiai aiškūs ir nėra jokios alternatyvios nuomonės. Visgi skaitydama šią knygą pagavau save kiek suabejojusią tuo, kad Žemė yra apvali“, – perskaičiusi „Sferą“ teigė ekonomistė Ingrida Šimonytė. 

„Sfera“ – tai žvilgsnis į protus žmonių, kuriuos laikome bepročiais. Romano herojai tokie tikri, kad skaitydama girdėjau juos kalbančius savo virtuvėje. Buvo nejauku, o kartais – be galo juokinga. Lietuvių literatūroje ligi šiol nebuvo nieko panašaus“, – apie knygą atsiliepia žurnalistė, rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė. 

„Tai knyga, kuri kelia šiandienos žmogui svarbius egzistencinius klausimus apie prasmę, o „įkaltų“ tiesų kvestionavimas, naivus ir snobiškas herojų maištas duoda impulsą permąstyti, ar visos tiesos, kuriomis tikime, yra nepajudinamos. Aktualu ir nauja lietuviškų knygų lentynoje. Moderni kalba ir geras skonis“, – romaną įvertino televizijos laidų prodiuseris, pramogų pasaulio atstovas Saulius Urbonavičius-Samas.

„Skaitydamas „Sferą“ jaučiausi, lyg dalyvaučiau elitiniame protmūšyje, kurį moderuoja azartiškas vedėjas, žaidimo eigoje keičiantis ir jo taisykles, o kartais – ir pačią žaidimo prigimtį“, – knygą apibūdino rašytojas, žurnalistas Ernestas Parulskis. 

Paklaustas, apie ką jo naujas romanas „Sfera“, knygos autorius pasakojo: „Knyga – apie dviejų labai protingų vyrų draugystę, kurie tiki vienu labai kvailu dalyku – tuo, kad Žemė yra plokščia. Paradoksalu, tačiau jie daug protingesni nei jų aplinka. Šiame kontekste nagrinėjamas klausimas, kas iš tiesų yra protinga ir kas kvaila, ir ar galima į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti.“ 

„Knygoje vienu metu pinasi trys linijos: bičiulių draugystė, plokščios Žemės idėjos istorija ir šiuolaikinės popkultūros atspindys – slaptų agentų istorija. Kartu su skirtingomis linijomis keičiasi ir pasakojimo tonas: nuo rimto, kartais bauginančio iki komiško ar tiesiog absurdiško. Knygos žanras nuolat kaitaliojasi – yra ir psichologinio, ir filosofinio, ir istorinio, ir detektyvinio romano motyvų“, – paprašytas atskleisti naujosios knygos žanrą, kalbėjo P. Senūta. 

Kas slypi už idiliškų gyvenimų?

Karen White „Naktis, kai užgeso šviesos“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė. 

Karen White – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė, lietuviškai jau išleisti jos romanai „Stiklo skambesys“ ir „Pakrantės medžiai“. „Naktis, kai užgeso šviesos“ – romanas apie nedidelį pietuose esantį miestelį, į kurį po skyrybų drauge su dviem vaikais atsikrausto Merilė Dunlap. Tai jau ne pirmas kartas Merilės gyvenime, kai tenka viską pradėti iš naujo. Bet apie tai niekas nežino. 

Merilė labai stengiasi įsilieti į draugiškai atrodančią miestelio bendruomenę, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidina vietos turtuolė Hetera. Ji – tobula mama, vietos mokyklos komiteto pirmininkė, tobula žmona. Atrodo, kad ji trokšta padėti Merilei, siekdama tapti tobula geriausia naujokės drauge. Merilė ima priprasti prie savo naujųjų namų, kuriuos nuomojasi iš miestelio senbuvės Meilutės Preskot. Meilutė – iš pirmo žvilgsnio rūsti ir nedraugiška senutė; tačiau panašu, kad Merilė kažkuo primena jai ją pačią jaunystėje. Akivaizdu, jog senosios damos praeityje būta ne vienos paslapties... 

Mažo miestelio paslaptys ir praeities nuodėmės tik ir laukia, kada galės iškilti į dienos šviesą. Nekalta, idiliška miestelio kasdienybė ir tobulos moterys – tik paviršius. Už jo slypi ne mažiau tamsos nei miške, supančiame Merilės ir Meilutės namus. Ir galiausiai vienas įvykis atveria senos, tačiau neužmirštos neapykantos padarytas žaizdas... Tačiau stiprios moterys įveikia viską – net praeitį, kuri smogia netikėtai.

Pokario laikų istorijos

Viktorija Prėskienytė-Diawara „Džiaugsmo ašaros“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Dailininkas – Zigmantas Butautis.

Antroji Viktorijos Prėskienytės-Diawaros knyga – apsakymų rinkinys „Džiaugsmo ašaros“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – tai pasakojimai iš pokarinio laikotarpio, rašytojos jaunystės metų, tai daugelį metų brandintos istorijos. Pagrindinės knygos herojės – jaunos moterys. Jos gyveno tuo metu, kai tvyrojo užslėpta neapykanta okupantams, kai netrūko ir keliaklupsčiaujančių prieš juos. Pilkoje, be prošvaisčių sovietinėje kasdienybėje tokia buvo išdavystės kaina, jeigu nenorėjai likti nuošaly nuo privilegijuotųjų. Išlikti savimi nebuvo lengva, bet ir tuomet žmonės išgyveno meilę, aistrą, pavydą, neapykantą, buvo ištikimi, atsidavę, tikėjo ir vylėsi.

„Tada šių istorijų negalėjau iškloti popieriuje, nebuvau iš tų, kurie rašo ir krauna į stalčių, paskaito nebent artimiausiems draugams. Spausdinau tik tuos apsakymus, kurių turinys pereidavo cenzūrą. Ne iš baimės – tiesiog nemačiau prasmės. Šios istorijos klostėsi mano atmintyje, įsiskverbė gilyn ir ten nugulė. Savo smegenų stalčiuke jas užslėpiau, užrakinau ir palikau iki geresnių laikų. Į atminties paviršių šios istorijos iškilo 2015-aisiais, kai grįžau į Lietuvą, ir jau nebedavė ramybės, atkakliai ragindamos: išleisk mus į laisvę, išleisk...“ – apsakymų radimosi aplinkybes atskleidė rašytoja. 

Viktorija Prėskienytė-Diawara – unikalios patirties kūrėja, daugiau kaip tris dešimtmečius praleidusi Afrikoje. 2018-aisiais ji išleido apsakymų rinkinį „Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai“. Prieš išvykdama į Malį, ji kaip žurnalistė daug keliavo po Lietuvą. Iš susitikimų su įvairiais žmonėmis gimė ne vienas „Džiaugsmo ašarų“ veikėjas. „Sakoma, kad yra rašytojų, kurie gali kurti tik savo šalyje. Matyt, aš viena iš jų“, – sako rašytoja, į antrąją knygą sudėjusi geliančio autentiškumo pasakojimus apie sovietmečio žmones, gyvenusius brukamame „rojuje“. 

M. P. E. Martynenko poezijos knyga „Mirtingumo įrodymai“

Marius Povilas Elijas Martynenko „Mirtingumo įrodymai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Knygos dailininkė – Ilona Kukenytė, piešinių autorius – Titas Burinskas. 

M. P. E. Martynenko – jau puikiai žinomas vardas lietuvių literatūroje, jaunosios kartos balsas. „Mirtingumo įrodymai“ – trečioji jo knyga. Šiuo metu M. P. E. Martynenko studijuoja aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bendradarbiauja su režisieriumi Oskaru Koršunovu, Antano Smetonos vardinės stipendijos stipendininkas, tinklaraščio „Praeis“ autorius. Jis – aktyvus Vilniaus ir tarptautinių slemo poezijos festivalių dalyvis, įvairių slemo konkursų nugalėtojas. Daugeliui skaitytojų atradimu tapusi pirmoji jo knyga „Be penkių pasaulio pradžia“ (2018 m.) neseniai perleista dar kartą. 2019 m. pradžioje pasirodė antroji autoriaus knyga „Praeis“. 

Trečioji M. P. E. Martynenko knyga „Mirtingumo įrodymai“ atsirado iš sudėtingų asmeninių patirčių, apie kurias kalba pats autorius.

Likus maždaug mėnesiui iki šios knygos pasirodymo, vieną naktį atsigavau iš hipoglikeminės komos. Šalia manęs buvo mylimoji, ji buvo iškvietusi greitąją.

Vienas kraupiausių dalykų – pabusti į tikrovę, kurioje kažkas manė, jog tavęs neteko. Kurioje mylimiausio žmogaus akyse yra skylė, tuštuma. Ir ji turi tavo kontūrą, tavo siluetą. 

Kartais nebetikiu, kad esu mirtingas. Užmirštu. Paradoksalu, bet man regis, kad būtent tuomet nustoju gyventi. Kai užmirštu mirtį, atidedu viską: mylėsiu rytoj, kalbėsiu rytoj, dirbsiu, rašysiu ir tikėsiu rytoj... nieko nebelieka šiandienai. 

Veikiausiai dėl to ir yra ši knyga. 

Kad prisiminčiau. Kad nenustočiau gyventi mirtingai.

Sugrįžo M. P. E. Martynenko pirmoji knyga

Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Knygos grožio kūrėjai – dailininkė Aistė Jakimavičiūtė, Asta Puikienė, fotografas Marius Krivičius.

Pirmoji M. P. E. Martynenko knyga „Be penkių pasaulio pradžia“ visų pirma yra atviras pokalbis. Asmeniškas. Įvairiaspalvė patirtis ir asmeninės dramos virsta tekstais. Žiauriais, tragikomiškais, sarkastiškais, priverčiančiais atsiverti ne tik autorių, bet ir skaitytoją. Tai – pažeidžiamumo, suartėjimo malonumas, kurį šie tekstai ir sužadina. Skaitytojų pageidavimu kartojame šios knygos tiražą. Šiemet pasirodė antroji M. P. E. Martynenko knyga „Praeis“, o netrukus išleisime trečiąją – poezijos knygą. 

M. P. E. Martynenko studijavo filosofiją, vertimą (iš anglų ir italų kalbų). Nerado sau vietos universitete. Metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį ištiktas komos išbuvo kelias paras. Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. 

M. P. E. Martynenko šiuo metu studijuoja aktorystę, kurso vadovas Oskaras Koršunovas. Beje, praėjusių metų gruodį jis pirmą kartą užlipo į teatro sceną O.Koršunovo spektaklyje „Apvalytieji“ pagal kontroversiškos britų dramaturgės Sarah Kane pjesę. Šiemet M. P. E. Martynenko filmavosi ir naujame Šarūno Barto filme „Sutemos“ pagal Vinco Giedros romaną „Sviesk, Dovydai, akmenį!“. Tai pirmasis jo vaidmuo kine ir – pagrindinis. Autorius geriausiai pažįstamas Lietuvos slemo poezijos padangėje.

Nepamirštama kalėdinė istorija visai šeimai

Maja Lunde „Sniego sesė“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė. Iliustravo Lisa Alisato. Meno redaktorė – Asta Pukienė. 

Viena žymiausių norvegų rašytojų Maja Lunde sukūrė nepamirštamą kalėdinę istoriją vaikams. Norvegijoje didžiulio populiarumo sulaukusi „Sniego sesė“ – nuostabus pasakojimas apie džiaugsmą ir liūdesį, apie tai, kad kartais netenkame tų, kuriuos labiausiai mylime, – ir kad jie visuomet lieka su mumis. Tai kupina sniego ir paslapčių istorija, kuri tikrai jūsų namus pripildys kalėdinės nuotaikos. 

Artėja Kūčios. Per jas Julianui sueis dešimt. Anksčiau tai būdavo pati geriausia diena metuose: namai išpuošti, visur kvepia imbieriniais sausainiais, ant eglutės žiba žvakutės ir skamba Kalėdų giesmės. Viskas, ko reikia tikroms šventėms! Tačiau šiais metais namai paskendę liūdesy. Vasarą mirė vyresnioji sesė Junė, ir nuo to laiko tėtis su mama atrodo kaip nesavi… 

Julianui regisi, kad šiais metais niekam neberūpi Kalėdos. Tačiau vieną dieną jis sutinka Hedvigą – linksmą raudonplaukę, kuri kalba neužsičiaupdama ir labiau už viską mėgsta Kalėdas. Ir į berniuko gyvenimą kartu su draugyste vėl ima grįžti džiaugsmas. Bet kodėl Hedviga jam ne viską pasakoja? Ir kas yra tas niūrus senis, slankiojantis apie jos namus, apie kurį ji nenori kalbėti? Aplink – vien paslaptys… O Kalėdos vis artėja. 

Julianas padarys viską, kad mama su tėčiu vėl šypsotųsi. Ir kad į namus vėl grįžtų Kalėdų džiaugsmas! 

Ramybė tau“ – tarptautinei auditorijai skirta A. Toliato knyga

Algirdas Toliatas „Ramybė tau“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš ispanų kalbos vertė Aira Nekrašaitė. Knygos dailininkė – Asta Pukienė. 

Penktoji kunigo Algirdas Toliato knyga „Ramybė tau“ – tarptautinis projektas, gimęs Vilniaus knygų mugėje. Tai išties unikali knyga, nes parašyta ispanų kalba ir skirta pasaulinei auditorijai. Frankfurto knygų mugėje knyga jau sulaukė tarptautinio susidomėjimo. 

A. Toliatą pristatančio prologo autorius – ispanų rašytojas Francescas Mirallesas, kunigo veiklą apibendrina rašytojos Linos Ever epilogas. Visi jie susitiko Vilniaus knygų mugėje leidyklos „Tyto alba“ stende – ten ir gimė šios knygos idėja.

Kas atima iš mūsų ramybę ir laimę? Ar gali kliūtys gyvenime tapti galimybėmis? Kodėl reikia paleisti praeitį? Kaip per smulkmenas nepamesti tikslo? Kaip išmokti ne tik žiūrėti, bet ir matyti? A. Toliatas kaip visada įtaigiai ir užburiančiai kalba apie santarvę su pačiu savimi. Tada ir pasaulis taps harmoningas. 

Žmogaus būtis knygoje „Ramybė tau“ nagrinėjama ne tik per Šventojo Rašto prizmę. Kunigas A. Toliatas remiasi ir įvairiausių rašytojų, filosofų, intelektualų mintimis, meno kūrinių pavyzdžiais ir patikina, kad kiekvienas esame kitoks, kad galime būti netobuli, kaip ir visi kiti, kad kliūtys neišvengiamos, bet jos gyvenimo dalis. Tačiau nė vienas nesame blogesnis už kitus, teturime išmokti mylėti save ir rasime gyvenimo pilantvę, mat rojus ir pragaras slypi mūsų protuose. 

A. Toliatas (g. 1978 m.) gyvena ir dirba Vilniuje, bet yra žinomas ir mylimas visoje Lietuvoje. Trys jo pamokslų knygos – „Žmogaus ir  Dievo metai“, „Gerumo liūnas“, „Šeštas jausmas yra pirmas“ – nuolat perleidžiamos ir sulaukia vis naujų skaitytojų dėmesio.

„Bu bu itis“ – nauja A. Žagrakalytės poezijos knyga

Agnė Žagrakalytė „Bu bu itis. Alisa Meler išeina pro duris“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iliustravo Morta Griškevičiūtė. Meno redaktorė – Ilona Kukenytė.  

Agnė Žagrakalytė (g. 1979 m.) – poetė, eseistė, literatūros kritikė, prozininkė. Prieš dešimt metų pasirodžiusioje jos poezijos knygoje „Visa tiesa apie Alisą Meler“ tvyrojo sumaištis. Autorė sako, kad su šia naujausia, šeštąja knyga, prieš dešimtmetį pasirodžiusį rinkinį sieja tik iliustratorė Morta Griškevičiūtė. 

„Ar galima rašyti eilėraščius esant ne sumaišties, o laimingos ramybės būsenos?“ – naujoje poezijos knygoje klausia poetė A. Žagrakalytė ir atsako: „Reikia. Siužetų turime visą pasaulį. O įkvėpimo apsčiai duoda Šventoji Dvasia, tik paprašyk. Be buities pamato jokie pasauliai nesisuka. Nebaisi ta buitis. Bu bu bu!“ 

Naujausioje knygoje „Bu bu itis“ kalbama ir apie dvi kovos menų disciplinas: iaido ir kendo. Poetė rašo, kad Iaido jai davė naujų pažinčių, susikaupimo ir nuolankumo. Kendo davė draugų, jėgos ir drąsos. Iaido kardu kapojamas įsivaizduojamas priešas. Vienas mano sensėjų, mokytojų, aiškino, kad treniruotės metu jis sukapoja savo blogąjį „aš“. Iki kitos treniruotės, deja, tos nukirstos galvos atauga. Alisa Meler buvo mano tamsioji pusė. Neieškokite čia Alisos Meler, čia jos nėra. Išėjo. 

A. Žagrakalytė 2001 m. Vilniaus pedagoginiame universitete baigė lietuvių kalbos studijas, 2003–2005 m. dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Šiuo metu gyvena Briuselyje. Pirmosios eilėraščių publikacijos pasirodė 1996 m., tais pačiais metais autorė apdovanota Liūnės Sutemos premija už geriausią moksleivišką poeziją. 1998 m. A. Žagrakalytė tapo „Poezijos pavasario“ konkurso „Eilėraščiai per naktį“ laureate. 2003 m. poetei įteikta „Poetinio Druskininkų rudens“ Jaunojo jotvingio premija už debiutinį eilėraščių rinkinį „Išteku“ (2003), 2009 m. – Elenos Mezginaitės premija už antrą poezijos knygą „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008). Už 2013 m. išleistą romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ apdovanota Jurgos Ivanauskaitės, Patriotų ir Augustino Griciaus premijomis. 2014 m. išėjo antroji prozos knyga „Klara“. Autorės knygos pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamų kūrybiškiausių knygų dvyliktukus 2009, 2013, 2014 ir 2017 metais. Eilėraščių knyga „Štai“ tapo akcijos „Metų knygos rinkimai 2017“ nugalėtoja, 2018 m. gavo Vlado Šlaito premiją, yra nominuota 2020 m. „Europejski Poeta Wolności“ premijai.

Išskirtinio formato albume „Lietuvos miestai“ – unikalus miestų kaitos perteikimas

Vytas V. Petrošius „Lietuvos miestai. Vaizdų kaita“. Vilnius: „Vaga“, 2019 m.

Fotografijų albume „Lietuvos miestai. Vaizdų kaita“ istoriniai miestų-savivaldybių centrų vaizdai lyginami su šiuolaikiniais tų pačių vietų kadrais. Istoriko Arvydo Pakštalio teigimu, „būtų pernelyg naivu pasakyti, kad viską, kas įdomiausia ir vertingiausia, apie didžiuosius Lietuvos miestus jau žinome. Istorijos mokslas nestovi vietoje ir erdvės tyrimams tikrai dar yra.“ Vienas tokių meninių, istorine medžiaga paremtų, leidinių pavyzdžių – leidyklos VAGA išleistas V. V. Petrošiaus sudarytas fotografijų albumas „Lietuvos miestai“ – tai paskutinė ciklo „Vaizdų kaita“ dalis, kuriame senieji (iki XX a. vidurio) Lietuvos miestų-savivaldybių centrų vaizdai gretinami su šiuolaikiniais tų pačių vietų kadrais. Šis smalsumą žadinantis leidinys patrauklia forma supažindina skaitytojus su įvairių Lietuvos miestų ir miestelių pokyčiais laikui bėgant. 

Vokiečių kario W. Lübbeckės prisiminimai

William Lubbeck, David B. Hurt „Prie Leningrado vartų. Armijų grupės „Šiaurė“ kario istorija“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Vertėjas Mantas Tamulevičius.

Knyga „Prie Leningrado vartų“ – vokiečių kario Wilhelmo Lübbeckės prisiminimai. Pokariu autorius persikėlė gyventi už Atlanto, pasikeitė pavardę ir tapo Williamu Lubbecku. Tai istorija apie Vermachto armijų grupės „Šiaurė“ gretose kovojusį jauną vyrą, nuėjusį kelią nuo eilinio kareivio iki kapitono. 

Knyga pradedama pasakojimu apie autoriaus vaikystę, darbą tėvų ūkyje, mokslus. Kai paaugliui Lübbeckei buvo vos trylika, į valdžią atėjo A. Hitleris.

Nemaža dalis vokiečių tikėjosi, kad naciams pavyks sukurti gerovės valstybę, atkurti po Pirmojo pasaulinio karo prarastą Vokietijos statusą pasaulinėje arenoje, todėl fiurerio viešpatavimo pradžia buvo sutikta viltingai. Daugelis tada negalėjo įsivaizduoti, kad įžūlus Hitlerio žvanginimas ginklais ir siekis „atkurti teisingumą“, reiškiant teritorines pretenzijas kaimynams, įstums šalį į ilgą ir sekinantį karą. 

Prieš pat Vermachtui užpuolant Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d., Lübbeckė buvo mobilizuotas į kariuomenę ir pateko į 58-osios pėstininkų divizijos sunkiosios ginkluotės kuopą. Pirmąjį kovos krikštą autorius gavo Vakarų fronte, Prancūzijoje, netrukus jo dalinys buvo dislokuotas nukariautoje Belgijoje, o 1941 m. balandį, likus keliems mėnesiams iki karo su Sovietų Sąjunga, pajudėjo į Rytprūsius. 

Lübbeckės kuopa žygiavo sovietų okupuotais Baltijos kraštais, veikė prie Narvos, Leningrado, Volchovo upės, Demjansko, o paskui, dalyvaudama sunkiose kautynėse, traukėsi į Vokietijos teritoriją. Pačioje karo pabaigoje Lübbeckei tik per plauką pavyko išvengti sovietų nelaisvės. 

Knygoje gausu kariškos buities aprašymų, žemėlapių, nuotraukų iš autoriaus asmeninio archyvo. Prisiminimus paįvairina dukart Geležiniu kryžiumi apdovanoto Lübbeckės pasakojimai apie santykius su tėvynėje likusia sužadėtine Anneliese, pokario Vokietiją,

pirmuosius bandymus įsitvirtinti emigracijoje už Atlanto.

Magiška kelionė po Indiją

Vikram Chandra „Dievų šokis“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė. 

Vikramas Chandra – vienas žymiausių šiuolaikinių indų kilmės rašytojų, gyvena Mumbajuje ir JAV, Kalifornijoje, kur Berklio universitete dėsto kūrybinį rašymą. Jo kūryba dėl savo sluoksniškumo, magiškojo realizmo ir kalbos vaizdingumo lyginama su Salmano Rushdie romanais. „Dievų šokis“ – pirmasis autoriaus romanas, iškart atkreipęs ne tik plačiosios visuomenės, bet ir literatūros kritikų dėmesį. Jis buvo apdovanotas „Commonwealth Writers“ premija už geriausią pirmąją knygą ir Davido Highamo premija.

Šio romano pagrindas – legendinio XIX a. anglų-indų kario, vadinto „Sikandaro sahibu“, pulkininko Jameso Skinnerio autobiografija. Tačiau iš tiesų tai – monumentalus pasakojimas, fantastiškas nuotykis skaitytojui, sekančiam susipinančias indo studento ir beždžionės istorijų gijas. O beždžionė yra... gyvūno pavidalu atgimęs žmogus, kuris, norėdamas išvengti mirties, sudaro sandėrį su dievais: kasdien jis privalo papasakoti po istoriją. Čia Indija, čia dievai vaikšto po žemę. Čia žmonės atgimsta gyvūnų pavidalais ir įsiveržia į mūsų kasdienybę, pripildydami ją magijos. 

Viena vertus, tai magiškasis realizmas, pasaka, kita vertus – realistinis pasakojimas. Nuo XIX a. Indijos iki pankų muzikos Los Andžele viskas susimaišo, šimtai personažų, dievų, gyvūnų susipina į monumentalų, magišką epą. Pasakiškos moterys, herojiški žygdarbiai, indų filosofija ir vakarietiškas mentalitetas, mitologija, praeitis ir dabartis, Amerika ir Indija šiame postmoderniame ir pokolonijiniame romane susilieja į išties stulbinantį paveikslą. 

Tai indiškasis Markesas ir „Tūkstantis ir viena naktis“ viename. 

T. Dirgėlos skaitytojams – nauja knyga apie detektyvus Domą ir Tomą

Tomas Dirgėla „Domas ir Tomas. Dingusios knygos mįslė“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iliustravo Rytis Daukantas.

Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla pristato naują knygą. Tai jauniesiems skaitytojams puikiai pažįstamos detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“ penktoji knyga „Dingusios knygos mįslė“.

Tomas Dirgėla – vaikų rašytojas, LRT radijo laidos vaikams kūrėjas ir vedėjas – geriausiai jauniesiems skaitytojams pažįstamas kaip detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“ autorius. Pirmoji šios serijos knyga „Dingusios šluotos byla“ 2017 m. pelnė geriausios metų knygos vaikams premiją. Šiandien Tomas Dirgėla yra parašęs jau per dešimt vaikų mėgstamų kūrinių, o savo mylimą rašytoją skaitytojai atpažįsta net gatvėje ar prekybos centre!

Jaunojo poeto Tomo kūrinys laimi eilėraščių apie Vilnių konkursą. Tomas drauge su Domu, Upe, lietuvių kalbos mokytoju Kęstučiu ir mokyklos naujoku Kajumi džiaugiasi kelione į Lietuvos sostinę. Būtų kelionė kaip kelionė... Tačiau iš muziejaus dingsta pirmoji lietuviška knyga, o Kajus sudaužo brangų senovinį eksponatą...

Vilnius, dingsta Martyno Mažvydo „Katekizmas“, direktorius Mėmė nuvaro policijos furgoną ir susitinka su pačiu Dalai Lama... Tiek ir dar tiek (o tai reiškia ‒ dar daug daugiau) jūsų laukia naujausioje Domo ir Tomo nuotykių dalyje! 

Garsiosios jausmų ekspertės meistriškai parašyta šeimos kronika

Lena Andersson „Svėjos sūnus“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. Dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Rašytojų sąjungos leidykla yra išleidusi du itin populiarius rašytojos romanus – „Estera. Romanas apie meilę“ ir „Be įsipareigojimų“. 2017-aisiais švedų autorė lankėsi Vilniaus knygų mugėje ir sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo. Po romanų apie Esterą pasirodymo ji apibūdinama ir kaip geriausia Švedijos meilės temos ekspertė, gebanti preciziškai išanalizuoti prieštaringiausius jausmus.

Lenos Andersson romanai apie meilę – ne romantiškos istorijos ar svajonių knygos, priešingai – ji rašo tikroviškus ir dažnai skaudžius tekstus, kuriuose skaitytojos randa daug bendrumų, prisimindamos savo asmenines istorijas ir patirtis. Autorė su itin dideliu dėmesiu psichologiniams niuansams nagrinėja nepavykusių santykių, apgaulės, prisirišimo, kaltės, savigarbos praradimo, gėdos ir vilties temas, gilinasi į moters psichologiją bei lyčių santykius.

„Svėjos sūnuje“ – meistriškai, detaliai atveriamas industrinės gerovės valstybės žlugimo procesas. Pagrindinis herojus Ragnaras Johansonas gimęs 1932-aisiais – didžiųjų istorinių permainų Švedijoje laikais. Rodosi, jam tiesiog įgimta švedų socialinės demokratijos dvasia, jis neabejoja padėjęs žmonijai žengti iš tamsiųjų amžių į modernybės laikus. Kartais Ragnaras niekina pyragus kepančią, namus tvarkančią ir daržoves konservuojančią motiną Svėją – jam atrodo, kad ji reprezentuoja valstietijos skurdą. Juk pats Ragnaras, kaip naujojo mąstymo atstovas, aukština buitinių prietaisų efektyvumą ir laiką taupančius maisto pusfabrikačius. Gimus dukteriai Elzai, Ragnaras ją augina diegdamas savo vertybes, siekia, kad ji taptų geriausia šalies slidininke. Pagrindinio romano herojaus motina Svėja – tartum praeities reliktas, duktė – ateities viltis. Tačiau Ragnaras susivokia, kad pasaulis keičiasi, nejaugi artėja įsivaizduojamo aukso amžiaus pabaiga?

„Svėjos sūnus“ – tai išmintinga šeimos kronika, pasakojimas apie visuomenės kaitą, apie tai, kas mus vienija ir skiria. Tai ir knyga apie drąsą būti ištikimam sau. Bet ką tai reiškia? Ko reikia, kad galėtum realizuoti save? Tvirtos valstybės? Brandžios visuomenės? Pasitikėjimo? Vidinės jėgos? Į šiuos klausimus ir stengiasi atsakyti romano autorė.

Lena Andersson (g. 1970) – švedų žurnalistė, aštuonių romanų autorė, bendradarbiauja su vienu didžiausių Švedijos dienraščių „Dagens Nyheter“ ir laikoma viena talentingiausių, įdomiausių šalies apžvalgininkių. 

„Ši diena istorijoje“ – nėra dienos, kad nieko nebūtų nutikę

Dan Snow „Ši diena istorijoje“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė. 

Dan Snow – vienas žinomiausių ir mėgstamiausių britų istorikų, istorijos populiarintojas, BBC, „History Chanel“ ir „Discovery Chanel“ istorinių televizijos laidų kūrėjas, 2019 m. karalienės gimtadienio proga apdovanotas ordinu už nuopelnus istorijai. Jo tinklalaidės „History Hit“ klausosi daugiau nei milijonas sekėjų.

Septintoji D. Snow knyga „Ši diena istorijoje“ – tai 365 trumpi pasakojimai apie svarbiausius įvykius, nutikusius pasaulio istorijoje kurią nors vieną metų dieną. Kada prasidėjo ir baigėsi trumpiausias karas istorijoje? Kada ir, svarbiausia – kodėl Napoleonas pabėgo nuo pulko triušių? 

365 metų dienos, 365 istoriniai įvykiai, vienaip ar kitaip veikę pasaulio istorijos raidą. Vieni įvykiai žinomi visiems, kiti tikrai nustebins. Kiekviena diena atveria skirtingą langą į mūsų praeitį: nuo antikos iki naujausių laikų. Autorius iš istorijos lobyno išgriebia ryškiausius brangakmenius ir suveria iš jų pritrenkiamai įdomų vėrinį. Įvykiai seka vienas kitą, o visuma sudaro gyvą, netikėtą ir labai žmogišką pasaulio istoriją.

„Mano tikslas buvo parinkti dienų įvykius, kurie ir dabar dar ataidi. Būna ypatingų dienų – nuo nacionalinės sveikatos sistemos, Jungtinių Valstijų ar „Google“ radimosi dienos iki kinų jūrinės ekspedicijos ar britų valdžios Indijoje pabaigos, – kai mūsų politikos ar kultūros tektoninės plokštės pasislenka“, – pasakoja knygos autorius. 

Nesakykite, kad nenorite sužinoti, kas lemtingo ir svarbaus nutiko tą dieną, kai gimėte jūs.