Kaunas. Nuotraukos autorius Teodoras Biliūnas/BFL 
Baltijos fotografijos linija

Kauno miesto savivaldybės sprendimas inicijuoti Kauno rajono trylikos seniūnijų perdavimo Kauno miestui procedūrą sukėlė nemenką nepasitenkinimą. Tai nepatiko daliai visuomenės ir žiniasklaidos, o ypač aplink didžiuosius miestus esančių (t. y. žiedinių) savivaldybių politikams bei tiems politikams, kuriuos galima laikyti opozicija Kauno miesto merui Visvaldui Matijošaičiui. Kauno miesto valdžia bei V. Matijošaitis buvo apkaltinti viduramžiškais plėtros planais, demokratijos trūkumu, buldozerio principu. Į svarstymus nedelsdamas įsitraukė ir „prijungimo zonoje“ Kauno rajone gyvenantis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, išsakydamas logiškai bei teisiškai painią mintį, kurios esmė, matyt, buvo tokia, jog iniciatyva padidinti Kauno miesto teritoriją Seime svarstoma nebus (įdomu, kodėl).

Visų pirma, įstatymai leidžia keisti savivaldybių teritorijų ribas, tos ribos nėra šventos ar neliečiamos: paskutinį kartą esmingesni pakeitimai buvo padaryti 2000 m. Buvo įsteigtos 5 naujos savivaldybės, panaikintas žiedinis Marijampolės rajonas, prie Vilniaus miesto prijungtos Grigiškės bei kitos gyvenvietės. Tačiau dėl politinės valios trūkumo bei reformuosimų savivaldybių administracijų ar gyventojų pasipriešinimo ši reforma nebuvo užbaigta. Teisės aktai numato savivaldybių teritorijų ribų keitimo procedūrą. Kauno miesto savivaldybė, priimdama sprendimą dėl Kauno ribų išplėtimo, žengė pirmąjį tos procedūros žingsnį, ir nieko nusikalstama dėl to nėra. Suprantama, jog Kauno mero V. Matijošaičio asmenybė, jo kaip mero ar kaip buvusio verslininko veikla nėra vertinama vienareikšmiškai, tačiau prasmingiau būtų panagrinėti tuos argumentus, kuriais Kauno miesto savivaldybė grindžia savo sprendimą dėl ribų išplėtimo. Aiškėja, jog tie patys argumentai bei išvardytos problemos iškyla taip pat ir Vilniaus bei kitų didžiųjų miestų ir rajonų santykiuose – visur, kur egzistuoja žiedinės savivaldybės. 

Nepriklausomybės laikais tūkstančiai Lietuvos gyventojų įsigijo sklypus ir pasistatė namus miestų pakraščiuose, sodų bendrijose bei užmiestyje – žiedinių savivaldybių teritorijose, t. y. visur, kur buvo galima pigiau įsigyti žemės sklypą namo statybai. Nėra paslaptis, kad savivaldybės nespėja ar nenori vystyti infrastruktūros naujai atsiradusiuose nuosavų namų kvartaluose. Ten trūksta mokyklų, darželių, sutvarkytų gatvių, viešųjų erdvių, patogaus viešojo transporto, nepakankamai išplėtota inžinerinė infrastruktūra. Problemos tampa dar opesnės, kai naujas kvartalas išdygsta ne mieste, o žiedinės savivaldybės teritorijoje. Tokiu atveju dauguma naujakurių yra ne vietiniai, o atsikėlę iš miesto ar kitų savivaldybių, ir, žiedinės savivaldybės valdininkų nuomone, jie galėtų palaukti, kol jais bus pasirūpinta. Neretai prioritetas teikiamas seniau gyvenantiems arba tiems, kurie balsuoja už esamą rajono valdžią, kaip teigia Seimo narys Kęstutis Masiulis. Specialiųjų tyrimų tarnyba tyrė šį neskaidrų atvejį. Toks rajono valdininkų požiūris nedera su demokratinėmis vertybėmis.    

Kaunas. Nuotraukos autorius Teodoras Biliūnas/BFL 
Baltijos fotografijos linija

Kauno miesto savivaldybė skelbia, kad miesto darželius šiuo metu lanko 5000 Kaune negyvenančių vaikų, 3200 Kauno rajone gyvenančių vaikų eina į miesto mokyklas. Iš viso Kauno rajono mokyklas šiemet lanko 9800 mokinių. Taigi, galima teigti, kad beveik kas ketvirtas Kauno rajono mokinys mokosi Kauno mieste. Kauno rajono savivaldybei priklausančiose ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra ugdoma vos 2400 vaikų. Vadinasi, dauguma Kauno rajono darželinukų yra tėvų vežami į darželius Kauno mieste. Situaciją būtų sunku pavadinti normalia. 

Dar sudėtingesnė ugdymo situacija yra Vilniaus rajone. Daugybė vaikų (5000?) iš Vilniaus rajono kasdien vyksta į Vilniaus miesto mokyklas bei darželius. Be to, Vilniaus rajone, ypač priemiesčio zonoje, labai trūksta mokyklų ir darželių lietuvių ugdomąja kalba. Rajono savivaldybė, kurią nuo 1993 m. valdo vien tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, pasyviai steigia lietuviškas mokyklas ar darželių grupes, ir taip jau daugiau kaip 20 metų. Priežastys nurodomos įvairios: trūksta lėšų (nors prieš rinkimus savivaldybė rado lėšų subsidijuoti šalto vandens kainą daliai gyventojų), nėra patalpų (nors išlaikomos pustuštės mokyklos, daugiausia dėstomąja lenkų kalba, o ugdymas Vilniaus rajone yra brangiausias Lietuvoje), trukdo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (?), vaikų tėvai nedeklaruoja savo gyvenamosios vietos Vilniaus rajone (tai yra būtina sąlyga norint patekti į rajono savivaldybei priklausantį darželį). O deklaravus gyvenamąją vietą Vilniaus rajone gali paaiškėti, kad vaikui lietuviškame rajono darželyje vietos nėra (trūksta beveik 700 vietų, todėl tėvams tenka registruotis Vilniaus mieste ir vežti vaiką į Vilniaus darželį. Tokiu būdu kuriama įtampa, o rajone neprisiregistravę gyventojai moka mokesčius miestui, o ne rajonui. Kovodama su Vilniaus ir Šalčininkų rajono savivaldybių pasyvumu (ar nenoru?) plėtoti ugdymą lietuvių kalba, Vilniaus apskritis nuo 1996 m. pradėjo steigti savo ugdymo įstaigas lietuvių kalba ir jas finansuoti. Panaikinus apskričių administracijas, šias mokyklas perėmė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Šiuo metu ministerija Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose turi 12 ugdymo įstaigų, jas lanko apie 3800 vaikų. Labiausiai augančių Vilniaus rajono šiaurės vakarų seniūnijų – Zujūnų, Avižienių, Riešės ir Sudervės teritorijose mokyklas lietuvių kalba lanko apie 1880 mokinių, mokyklas lenkų kalba – 542 (atitinkamai 78 % ir 22 %). Tačiau tik 342 lietuviškų mokyklų mokiniai lanko rajonui pavaldžias mokyklas, likę 1538 mokosi ministerijos mokyklose. O kiek dar mokinių iš rajono vyksta į Vilniaus miesto mokyklas, nes mokyklų jų gyvenvietėse nėra arba jos yra perpildytos. 

Važinėti patogu esant geriems keliams, kai viešasis transportas yra patogiai sureguliuotas. Žiedinės savivaldybės neskuba savo sąskaita asfaltuoti gatvių naujuose kvartaluose, neskuba perimti sodų bendrijų gatvių. Norima, kad prie gatvių tvarkymo kuo labiau prisidėtų patys naujakuriai ar verslo įmonės, savivaldybė, pavyzdžiui, pagelbės tik „eismo saugos ir aplinkos apsaugos“ priemonėmis. Nėra nei bendros viešojo transporto, nei bendros bilietų sistemos. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės autobusai veža ne į visas priemiestines gyvenvietes. Nors pastaruoju metu situacija gerėja, atsirado miesto maršrutai (susitarus miestui su rajonu) į Riešę, Didžiąją Riešę, Skirgiškes, Juodšilius bei kitur, bet miesto autobusai nevyksta į Avižienius, Nemenčinę bei į kitas augančias gyvenvietes tomis kryptimis. Ten galima vykti tik Vilniaus rajono savivaldybės ar kitų vežėjų autobusais. Kauno bei Klaipėdos miestų autobusais galima pasiekti beveik visas priemiestines gyvenvietes, tačiau į tolimesnes gyvenvietes jie neveža. Žiedinių savivaldybių gyventojams dėl to gerokai išauga kelionės išlaidos į darbą mieste, nes tenka persėsti iš vieno vežėjo autobuso į kito autobusą ir mokėti du kartus. Niekaip nepavyksta miestų bei priemiesčių teritorijoje integruoti į bendrą viešojo transporto sistemą pervežimų geležinkeliais. Deja, inžinerinės infrastruktūros naujakurių gyvenvietėse irgi neskubama plėtoti.

Pažymėtina, kad naujų namų kvartalai žiedinių savivaldybių teritorijose pradėjo formuotis prieš kelias dešimtis metų. Rajonų administracijos turėjo pakankamai laiko sukurti šiose teritorijose tinkamas gyvenimo sąlygas ar bent jau parengti strategiją, kaip kartu su didžiųjų miestų savivaldybėmis ar Vyriausybe sėkmingai integruoti naujus kvartalus tiek į rajono, tiek į miesto aplinką bei pradėti vykdyti šią strategiją. Tai nebuvo padaryta arba daroma vangiai. Žiedinių savivaldybių vadovams turbūt smagu mėgautis gerais savo rajonų reitingais statistinėse suvestinėse, tačiau nepadarytų darbų labai daug, ir atsakomybę už tai prisiimti teks. O jei nesinori, tai galima dalies teritorijų atsisakyti. Klaipėdos rajono Slengių kaimo gyventojai, nepatenkinti rajono valdžios aplaidumu, atlikus apklausą, nusprendė prisijungti prie Klaipėdos miesto. Tačiau rajono valdžia, kaip galima suprasti, yra nusitekusi tam priešintis. Gaila, kad tokio rajono valdžios atkaklumo pristigo sprendžiant Slengių problemas. 

Miestų teritorijos Lietuvoje plečiamos labai paprastai, jeigu tai vyksta vienos savivaldybės ribose: pavyzdžiui, 2015 m. Utenos miesto plotas padidėjo net 1,5 karto. Prie Utenos prijungtos urbanizuotos, miesto apsuptos ar kitaip su miestu susijusios kaimiškos teritorijos. Nebuvo girdėti jokių protestų, todėl peršasi išvada, kad didžiųjų miestų plėtra labiausiai nepatenkintos yra žiedinių savivaldybių administracijos, kurios pirmos kyla į kovą. Žinoma, dalis gyventojų irgi nenori jungtis prie miestų: teigiama, kad buvo surinkta 26000 Kauno rajono gyventojų parašų, nesutinkančių su galimu dalies rajono seniūnijų prijungimu prie Kauno. Būtų labai įdomu sužinoti pasirašiusiųjų gyvenamąsias vietas, ar tikrai visi jie yra iš „prijungimo zonos“. Deja, dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų tokia svarbi informacija visuomenei pateikta nebus. 

Kaunas. Nuotraukos autorius Teodoras Biliūnas/BFL 
Baltijos fotografijos linija

Teigiama, kad, dalį Kauno rajono prijungus prie Kauno miesto, likusi rajono dalis nukentėtų ekonomiškai, ten didėtų socialinė atskirtis. Taip, likusi Kauno rajono dalis taptų labiau kaimiška ir panašesnė į daugelį kitų savivaldybių, nebepirmautų statistinėse lentelėse, tačiau svarbiausia valdžios pareiga – rūpintis žmonėmis, o ne rodikliais. Panašu, kad priemiestinė urbanizuotoji Kauno rajono dalis išlaiko kaimiškąją rajono dalį. Kaip žinoma, daug priemiesčio zonos gyventojų dirba Kaune, tai ar tik ne ten dirbdami jie taip praturtėjo, ir kur čia rajono valdžios nuopelnas? Tad jeigu priemiesčio gyvenvietės yra tokios vertingos ir brangios rajonui, gal reikėtų geriau tenkinti jų gyventojų poreikius? Tokiu atveju prijungimo prie miesto idėja išvis nebūtų aktuali.

Reikėtų suprasti, kad gyvename 21 amžiuje, ir abejotina, ar pavyks ilgam išlaikyti savo valdžią teritorijose, kuriomis nenorima, neskubama rūpintis ar laukiama „centrinės valdžios dėmesio“.