Teodoro Biliūno / BFL nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 19)

Kaunas yra perlas. Kaunas net galėtų būti mažąja Ryga. Kaunas galėtų būti perlu, bet vis užsispiria toks netapti. Ir netaps, kol klostysis tokios padėtys, kokioje dabar yra atsidūręs jo perlas – pašto rūmai. Kol miesto galvų laikysena tokiais klausimais bus štai tokia nyki, sudaranti įspūdį, kad vietovė yra ir liks apleista. Kaunui, kaip, beje, ir Vilniui, trūksta šiltų rankų, šiltų akių, šiltų širdžių. Šiuo požiūriu Vilnius ir Kaunas – absoliutus dvimiestis, nors visu kitkuo – nė per nago juodymą. (Vilnius? Čia daug kas tik liūdnyn ir degradyn.) O Kauno pašto rūmų padėtis neįtikėtina: nėra už ją atsakingų, visi turi motyvų ir argumentų nusiplauti rankas.

Rugsėjo vidurys, o kavinėje, kur atsisėdau užrašyti šitų žodžių, ant staliukų – tulpės, geltonos tulpės. Kaip niekada nesibaigsiantis in memoriam „Tulpei“.

Netikėtai gražus Vytis santakoje. Nagrinėju, kas gi apžvalgininkams čia kėlė patinišką agresiją. Kas?

„Priešaušris“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Labai gera paroda. Tokia galėtų būti ir nuolatinė ekspozicija. Tai būtų tai, ko dabar truputį trūksta vilniškėje Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG). Ypač tas „priešaušrio“ stygius išryškėjo, kai NDG atnaujino, gana vykusiai ir motyvuotai, „mūsų laikų“ rodmenis.

„Tiesa“ – M. K. Čiurlionio autoportretas? Kai priešais paveikslą atsistoji šiek tiek kairiau, į tave žvelgia Raimundas Katilius. Tokia dvasinė sąsaja.

Dabar jau žūtbūt reikia iškrapštyti „Karalių pasakos“ figūrų panašumus. M. K. Čiurlionio universalumas, genialumas: pro vidines stebėtojo akis praslenka ištisa virtinė konkrečių asmenų ir įvairaus meto įvairių teatrų įvairių spektaklių personažų pavidalų. Apibendrinu: tai – „Žiedų valdovo“ gėrio jėgų provaizdžiai.

(Vaikystėje „Bičiulystės“ vyras man labai natūraliai sutapdavo su Oceola, seminolų vadu.)

● 

Pirkta iš S. Čiurlionienės-Kymantaitės. Pirkta iš S. Čiurlionienės-Kymantaitės. Pirkta iš S. Čiurlionienės-Kymantaitės. Įkyrus leitmotyvas, pirkimų sonata. Sumos turbūt irgi yra užfiksuotos.

Ar tai svarbiausia priežastis, dėl kurios ši talentinga moteris daug ką nuteikdavo prieš save, kaip kad nuteikia ir šiandien? Turbūt ne. Tai irgi likimas – nuteikti prieš save, pelnytai ir nepelnytai.

Maironio muziejus. Maironio kortų stalelis. Ne sesuo Marcelė dėstė pasjansus. Taip reikėjo. Ir tik pamišę džirolamai savonarolos būtų galėję sakyti, kad tai šio pasaulio kunigaikščio altorėlis.

Tarpukario literatūros salėje (salelėje) – išdidintos Liūnės Janušytės ir Kazio Binkio figūros. Viena priešais kitą. Ak, tebesiginčija – girdžiu. Bet išgirsti, ką sako, pritrūksta klausos. Vaizduotė gali nuklaidinti. O reikėtų kada išgirsti ir užrašyti. O tada išgirsti, kas taip ir liks neužrašyta. 

Nieko nauja po saule. Anksčiau ar vėliau kiekvienas tuo įsitikina. Vienintelės žmogaus gyvenimą lydinčios naujienos – pamatymai, kad kas nors senstelėjo, paseno, suseno. Kad laiko dantys kurį nors gerokai apkramtė ir išspjovė.

Bet yra ir vienintelių atvirkštinių naujienų. Nustebti, kad kas nors irgi buvo jaunas. Be daugybės kitų, pasirodo, jaunas buvo Alfonsas Nyka-Niliūnas. Prancūzų kalba rašė diplominį apie egzotinius Pierre’o Loti motyvus. Bravo poetą nutapiusiam Adolfui Valeškai. Jo herojus – ne gražuoliškas, bet įdomaus androginiško, tikrai kiek egzotinio grožio. Ilgainiui tą grožį paėdė ir paslėgė seniokiški (neva jaunatviškai maksimalistiniai) „Dienoraščiai“.

Piešinys kuklioje tremties literatūros kertelėje. Jaunas buvo ir Vytautas Cinauskas, jaunas tremtinys, jauna palaidota jaunystė, meistriškai nupiešta jauno tremtinio, būsimojo portreto virtuozo Vytauto Ciplijausko – dailininko, šiemet tyliai užgesusio po ilgos ligos. Lyg nepastebimai. Yra mirčių, iš kurių pučiamas šurmulio burbulas (beveik mirties šou, savotiškas žanras žiniasklaidoje). Ir yra mirčių, kurių – lyg nebūta.

Ne kažin koks iš manęs ekstrasensas, bet iš Eduardo Mieželaičio jaunystės atvaizdo perspausdinio tvoksteli tokia galinga energija, jog net baugu – kad nutvilkys, sujauks. (Kodėl E. Mieželaitis, ne kuris kitas, apie kurį būtų galima prabilti? Nežinau, argi čia aš renkuosi...) Jei nebūtų pernelyg slėpininga, būtų galima vynioti mintis apie asmenybinės energijos metamorfozes konkrečioje istorinėje ir buitinėje terpėje.

Raudonosios armijos uniforma; karo korespondentas; tiesos kruopelė, kurią jis pasiryžo pasakyti tik „Nereikalingame žmoguje“, – apie karo pradžios baisybes ir sovietinių „karvedžių“ absurdiškus sprendimus; neišsakyti likę vėlesni šios armijos karo nusikaltimų baisybių akmenys...

Juodos Nacionalinio Kauno dramos teatro „Sombro“ reklamos. Teatras – spalvingas menas, bet jo spalva – teatrališkai juoda. Metafizinė juoda. Juoda tinka teatrui; „Sombras“ – spektaklis apie teatrą. Norėčiau, kad vaidintų visa Senoji Trupė. Bet kad jie būtų jauni.

Vilnius be gailesčio sunaikino savo „atmosferines“ vaistines. Kaune per kažkokius stebuklus išlikusi „Vilties“ vaistinė. Net jei nieko nereikia, visada ko nors užeinu. Išgirsti unikalaus interjero elemento – vargonais be garso grojančių vamzdelių. Pažvelgti į dar vieno neseniai „tyliai“ mirusio talento, Antano Kmieliausko, freską. (Dėl to „tyliai“ turėčiau skaudžių priekaištų konkrečiam transliuotojui.)

Vaistinė lyg tyčia prie pat pašto rūmų... Laikykis, „Viltie“.

„Urmo“ miestelyje, senojoje savo vietoje, nebėra „Fabriko komiso“. Lyg ir persikėlęs į kitą kampą, pakeitęs pavadinimą, bet kabo apiblukęs raščiukas: „Nedirbame.“ Įdomi buvo ta senoji vieta: kilometrai skaitytų ir neskaitytų knygų sąvartų ir vos vienas kitas palei jas maklinėjantis senjoras. 2011 m. lapkričio 5 d. pirkau čia knygelę apie save – Sergejaus Michalkovo „Fintifliuškin“. Šitai suvokti 2019 m. rugsėjo 14-ąją nei skaudu, nei ką – vien lengvas vėjelis iš kažkur, gal nuo Nemuno.

Prisikėlimo bažnyčios terasa. Vienintelis aukštis, kurio nebaisu.

Šv. Jurgio bažnyčia. Aplinkui tvyro Vinco Mykolaičio-Putino aprašytoms ankstyvo rudens popietėms būdingas šiltas ilgesys.

Visai šalia, kur dabar asketiškai prašmatnūs svečių namai, veikė Kauno P. Mažylio medicinos mokykla, kurioje norėjau mokytis. Gal taip ir būtų buvę, bet sovietmetis nusirito į istorijos šiukšlyną, o Atgimimas daugeliui keitė planus.

Kas būtų, jeigu būtų... Istorikų neva nemėgstamas, tačiau be perstojo žaidžiamas žaidimas.

Čia taip gera. Bet tenka būti ir ten, kur bloga. Bet reikia būti ir ten, kur bloga.

Kaip ten sakė M. K. Čiurlionis? „Jei tik pats būčiau buvęs šviesesnis...“

Kaipgi be gastronomijos?! Kol Kaunas išsiverda šilkinės košės (net jei vien tik rudens mugei), kol neužleidžia visų gastropozicijų kebabams ir tortilijoms, tol dar galės turėti jėgų.

Šiaurės Atėnai