Henrikas Puskunigis Lietuvos televizijoje komentuoja šachmatų partiją, 1978 m.

Po visą pasaulį išsibarstę kretingiškiai, dalindamiesi atsiminimais, išsaugotomis fotonuotraukomis ir dokumentais, padeda atskleisti mažai žinomus ir naujus Kretingos istorijos puslapius. Vienas jų – šiuo metu Vilniuje gyvenantis šachmatų žaidimo propaguotojas, knygų apie šachmatus sudarytojas ir autorius, Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) tarptautinės kategorijos teisėjas Henrikas Puskunigis.

Jis gimė 1935 m. Šakių apskrities Lekėčių miestelyje žemaitės Valerijos Rupšytės ir zanavyko Česlovo Puskunigio šeimoje. Jo tėvas gimė 1910 m. vietinio ūkininko šeimoje, kurioje, be jo, augo dar 5 vaikai. Baigęs vietos pradinę mokyklą, toliau mokslus tęsė Vilkijos progimnazijoje, kurią baigęs grįžo į Lekėčius ir dirbo tėvų ūkyje, kur likimas jį suvedė su nuo Kelmės kilusia Valerija Rupšyte. Ji gimė 1904 m. Rygoje, kur gyveno čia XIX a. pabaigoje iš Lietuvos, ieškodami geresnio gyvenimo, atvykę jos tėvai. Darbšti šeima ilgainiui prasigyveno, visos 4 dukros baigė vienokius ar kitokius mokslus. Valerija buvo baigusi progimnaziją, mokėjo keletą užsienio kalbų. Mirus abiem tėvams, ji apie 1922 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kelmėje, netrukus pradėjo tarnauti pas dvarininkus, ruošdavo jų vaikus mokyklai. Po kelerių metų ištekėjo už malūno savininko Vytauto Matuliausko, jiems gimė du vaikai – Vytautas (1926 m.) ir Regina (1929 m.). Deja, per nelaimingą atsitikimą malūne žuvus vyrui, ji ketvirto dešimtmečio pradžioje su vaikais atsidūrė Lekėčiuose, kur likimas ją suvedė su Č. Puskunigiu. Gimus sūnui Henrikui, po poros metų jis nusprendė toliau mokytis ir įstojo į Kauno aukštesniąją komercijos mokyklą, kurioje 1919–1941 m. buhalterijos ir kooperacijos kursus vedė žinomas Lietuvos pedagogas, buhalterijos vadovėlių leidėjas, Sankt-Peterburgo komercijos instituto 1912 m. absolventas Jonas Ilgūnas (1881–1956 m.). 1938 m. po kursų baigimo jis su šeima išvyko į Žemaitijos Ylakių miestelį, kur pradėjo dirbti buhalteriu. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo ir jo vyresnis brolis Vincas Puskunigis (1901–1977 m.). Jis 1930 m. baigęs Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Statybos skyrių, 1937 m. apsigyveno Kretingoje, čia dirbo statybos inžinieriumi, projektavo ir statė gyvenamuosius namus, administracinius pastatus, tarp jų ir 1940 m. Vilniaus gatvėje pastatytą naują pradinę mokyklą, buvo Kretingos šaulių sąjungos vadas. Po kurio laiko Č. Puskunigis Skuode pradėjo dirbti revizoriumi, kartu su šeima apsigyveno name netoli generolui Povilui Plechavičiui (1890–1973 m.) priklausiusio malūno. Č. Puskunigis, kaip ir jo brolis, priklausė Šaulių sąjungai, buvo aktyvus jos narys. Sovietinei kariuomenei 1940 m. okupavus Lietuvą išvengė represijų, o 1941 m. birželio 22-ąją, prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, jam buvo sužeista galva nuo nacių lėktuvo ant Skuodo numestos bombos sprogimo smūgio bangos sugriuvus nameliui, kur keli vyrai slapčia klausėsi užsienio radijo stočių naujienų apie prasidėjusį karą.

Sužeistąjį atvežus į Kretingos ligoninę jis po kurio laiko mirė nuo smegenų ligos ir buvo palaidotas Kretingos II kapinėse. Likusią našlę su trimis vaikais priglaudė priešais bažnyčią Vilniaus gatvėje gyvenusi brolio V. Puskunigio šeima, jai padėjo įsidarbinti Kretingos vartotojų bendrovėje pardavėja. Vytauto g. pradžioje įsikūrusioje parduotuvėje apsipirkdavo nacistinės Vokietijos kariai ir karininkai. Tuo metu galiojo maisto kortelių sistema, tad dažniausiai į frontą ar iš jo per Kretingą vykstantieji čia pirkdavo degtinę, rūkalus ar šokoladą, neretai kruopas, miltus ir cukrų palikdami pardavėjai, o tai tuo metu buvo nemažas turtas, leidęs šeimai ne tik sočiau pavalgyti, bet ir 1941 m. pabaigoje įsikurti priešais tuometinę ligoninę Kęstučio gatvės medinio namo, kurio pirmajame aukšte buvo miesto biblioteka ir gydytojo kabinetas, mansardiniame aukšte su balkonu. Po kiek laiko čia iš Rygos atvyko ir V. Puskunigienės sesuo su 2 vaikais. H. Puskunigis prisimena, kad abi šeimos gyveno draugiškai. Jo brolis Vytautas su klasės draugais, tarp kurių buvo ir Rimvydas Šilbajoris (1926–2005 m.), po karo emigravęs į JAV ir ten tapęs žymiu literatūrologu, čia žaisdavo šachmatais, jais žaisti išmokė ir savo jaunesnįjį brolį, kas tapo jo tolesnio gyvenimo aistra.

Kretingos parapijos berniukai su kunigu pranciškonu Benvenutu Ramanausku po Pirmosios Komunijos 1943 m. liepos 25 d. H. Puskunigis – pirmoje eilėje šeštas iš dešinės.

Vytautas turėjo ir fotoaparatą AGFA, į kurio fotoieškiklį reikėdavo žiūrėti iš viršaus, kruopščiai jį reguliuojant, kad nebūtų sugadintas brangus kadras, tad norintiems įsiamžinti reikėdavo turėti nemažai kantrybės. 1942 m. rudenį H. Puskunigis pradėjo lankyti Kretingos valstybinės gimnazijos pradinę pirmąją klasę. Netrukus jis, paskatintas vyresniojo brolio Vytauto, pradėjo tarnauti klapčiuku bažnyčioje, kur jo pareiga buvo patarnauti kunigui, taip pat dalijant Komuniją laikyti lėkštelę, kad ostija nenukristų ant žemės. O brolis jau buvo vyresnysis klapčiukas ir per šv. Mišias garsiai lotyniškai atsakinėdavo į kunigo tariamus maldos žodžius. Pirmajai Komunijai vaikus ruošė pranciškonų vienuolis tėvas Benvenutas Ramanauskas (1911–1987 m.). Kaip prisimena H. Puskunigis, einant pirmosios išpažinties, jam reikėjo prie klausyklos kunigui paduoti kortelę, kurioje buvo pažymėta, kad jis yra išklausęs kursus ir paruoštas Pirmajai Komunijai, bet tuo metu jos neradęs ne juokais nusiminė. Bet vienuolis juo patikėjo, ir taip mažasis Henrikas po išpažinties priėjo Pirmosios Komunijos. Jis iki šiol prisimena, kad vaikams buvo sakoma Komunijos nekramtyti, o kartą tai padaręs ir sunerimęs dėl galimos nuodėmės pasisakė mamai, kuri jį nuramino.

H. Puskunigis (dešinėje), jo pusseserė Birutė Šimkutė ir bibliotekininkės sūnus Vytautas prie Kretingos viešosios bibliotekos ir Kretingos apskrities gydytojo būstinės pastato (dabartinė Kęstučio g. 19), 1942 m.

Kretingoje karo metais buvo įsteigta sovietinės armijos karių belaisvių stovykla. Čia jie valė po 1941 m. birželio 26 d. gaisro sudegusių namų griuvėsius, atstatė namus. Menkai maitinami jie darydavo medinius žaislus, kuriuos mainydavo į maisto produktus. Taip Henriko namuose atsirado labai tikroviškas medinis lėktuvėlis, išmainytas į mamos atriektą puskepalį duonos. Karo metu Šv. Antano namelio kino salėje vaikai ir suaugusieji žiūrėdavo nacistinę kino kroniką apie pergales fronte. Ilgainiui, artėjant sovietinei kariuomenei, ji darėsi vis trumpesnė. Po kronikos būdavo rodomi Vokietijos valstybinės UFA kino studijos filmai. O 1944 m. vasarą per filmo rodymą, kaip prisimena H. Puskunigis, į salę, įsijungus šviesai, įžengę nacių pareigūnai surinko jaunesnius ir stipresnius vyrus ir išsivežė juos kasti apsakų, nes frontas grėsmingai artėjo. Ne kartą pasirodžius ore sovietiniams kariniams lėktuvams ir sirenai skelbiant oro pavojų, Kęstučio ir aplinkinių gatvių gyventojams teko bėgti slėptis į žvyrduobę, kur žemėje buvo iškastos slėptuvės. 1944 m. rudenį, priartėjus frontui, H. Puskunigio šeima, pas nacių karius nusipirkusi palaikį, kariuomenei nebetinkantį arklį, ir vežimą, nusprendė trauktis toliau nuo fronto ir vykti į tėvo gimtinę, Lekėčius, kur buvo likęs jų šeimos nebaigtas statyti namas. Bevažiuojant netoli Tryškių jie sutiko ir pasiklydusį vokiečių tanką, o netrukus ir pirmuosius Sovietinės armijos žvalgus-motociklininkus. Po kelių savaičių varginančios kelionės šeima pasiekė savo kelionės tikslą – Lekėčių miestelį. Čia H. Puskunigis tęsė Kretingoje pradėtus mokslus, vėliau Jurbarke baigė 6 klases, po to mokėsi garsiojoje Kauno „Aušros“ gimnazijoje, po karo pervadintoje Kauno 1-ąja vidurine mokykla, kur tuo metu mokėsi ir būsimieji politikai – Vytautas Landsbergis ir Aloyzas Sakalas. Jie, pasilikę po pamokų, kartu su bendraklasiais rengdavo šachmatų turnyrus, kuriuos stebėdamas H. Puskunigis rimčiau jais susidomėjo, nusipirko šachmatų literatūros, o vėliau šachmatų tema parašė ir savo pirmą straipsnelį į laikraštį „Lietuvos pionierius“, skirtą vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams.

Puskunigių šeima prieš išvykstant gyventi į Žemaitiją: priekyje (iš kairės) – Vytautas, Henrikas ir Regina, antroje eilėje – Valerija ir Česlovas Puskunigiai; 1938 m. rugpjūčio 23 d., Lekėčiai.

Po mokyklos baigimo jis 1950 m. įstojo į Kauno politechnikumą studijuoti statybos ir architektūros, kaip ir jo dėdė Vincas. Jį baigęs gavo paskyrimą Vilniuje, čia dirbo statybos treste, o 1954–1957 m. tarnavo sovietinėje armijoje, kur Rusijoje statė geležinkelį. Grįžęs į Lietuvą, mokslus tęsė Kauno politechnikos institute. Statybos fakultete, kurį baigęs pradėjo dirbti statybos srityje Vilniuje.

Laisvalaikiu žaidė šachmatais, taip pat ir susirašinėjant, pradėjo teisėjauti varžybose Vilniaus šachmatų klube. 1975 m. buvo išrinktas Lietuvos šachmatų federacijos pirmininku, o 1976 m. Maskvoje buvo išrinktas ir į SSSR šachmatų federacijos tarybą. Čia įgijęs pažinčių ir įtakos, sumanė Vilniuje organizuoti šachmatų turnyrus, o vėliau ir atrankines dvikovas dėl Pasaulio šachmatų čempiono vardo, kas, padedant vietos valdžiai, puikiai pavyko. Šios vyrų ir moterų dvikovos vyko dabartinės Prezidentūros, tada vadintos Menininkų rūmais, pastate. 1978 m. H. Puskunigis buvo turistinės grupės, vykusios stebėti Filipinuose, Bagijo mieste, vykusio Anatolijaus Karpovo ir Viktoro Korčnojaus mačo dėl šachmatų karūnos, vadovas. Čia užmegzta pažintis su įtakingu Azijos šachmatų veikėju Florencio Kampamanes (1927–2010 m.), vėliau tapusio FIDE prezidentu (1982–1995 m.), jam atvėrė kelią teisėjauti 1984 m. pasaulinėje šachmatų olimpiadoje Salonikuose, kur jam buvo suteikta tarptautinė šachmatų teisėjo kategorija, ir 1986 m. olimpiadoje Dubajuje.

Ypač šiltai H. Puskunigis prisimena 1988 metų Lietuvos šachmatininkų delegacijos, kuriai jis vadovavo, viešnagę JAV šioje šalyje gyvenusių tarpukario Lietuvos šachmatininkų kvietimu. Tuo metu dar buvo sovietinė santvarka ir gauti JAV vizas bei bilietus į lėktuvą iš Maskvos buvo labai sunku. Ir tai pavyko gauti tik per jo asmeninius ryšius SSSR šachmatų federacijoje. Delegacijoje buvo ir legendinis Žemaitijos kunigas Bronislovas Burneikis (1923–1991 m.), naujos Klaipėdos bažnyčios statytojas, už tai 1961 m. nuteistas 4 metams kalėti ir visus juos praleidęs sovietiniuose kalėjimuose. Čia, susidomėjęs ir pamėgęs šachmatus, vėliau tapo šio žaidimo susirašinėjant meistru, bendravo su daugybe kolegų iš įvairių šalių. Padedant Vokietijos šachmatininkams, jis pramoko ir varpų liejimo amato, to išmokęs garsioje Vokietijos varpų liejimo įmonėje „Schilling“ Apoldos mieste netoli Erfurto. 1980 m. paskirtas Kretingos bažnyčios klebonu atstatė karo metais nudegusį bažnyčios bokštą, taip pat padedamas kretingiškių meistrų 1984–1985 m. nuliejo ir į atstatytą bažnyčios bokštą įkėlė naujus varpus. 1988 m. pavasarį paskirtas Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčios klebonu ir dekanu viešnagės JAV metu rūpinosi aukomis jai atkurti, kasdien Bruklino pranciškonų vienuolyno koplyčioje prašydamas Apvaizdą suteikti jam jėgų šiai sunkiai užduočiai įvykdyti. Iš Lietuvos atvykusi delegacija buvo apgyvendinta užsienio lietuvių šeimose, o B. Burneikis pranciškonų vienuolyne. H. Puskunigį šiltai priėmė laikraštininkas, ilgametis laikraščio „Vienybė“ leidėjas ir lietuvių išeivių spaudos patriarchas Jonas Valaitis (1904–1991 m.). Jis iki šiol prisimena vakarus, kartu praleistus su iškiliu poetu pranciškonu Leonardu Andriekumi (1914–2003 m.). Jis aprodė savo vertingą meno kūrinių kolekciją, o atminimui padovanojo ir dvi savo poezijos knygas: ką tik išleistą „Balsas iš anapus, 1988 m.“ ir „Atmink mane, rūpintojėli, 1985 m.“ Vienoje jų savo rankas jis įrašė „Henrikui Puskunigiui – svečiui iš Tėvynės. Niujorkas 1988.IX.5.“ Puoselėdamas krikščionišką meilę kiekvienam sutiktam žmogui, tėvas Leonardas parodė ypatingą pagarbą savo žemiečiui kretingiškiui, vaikščiojusiam tais pačiais Kretingos takeliais. O ką tik 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke įvykęs Sąjūdžio mitingas, apie kurį JAV lietuviai jau žinojo, sužadino viltį aplankyti Tėvynę ir Kretingą, ką L. Andriekui pavyko įvykdyti 1989 ir 1993 metais.

Tėvo Leonardo Andriekaus autografas knygoje ,,Atmink, mane, rūpintojėli", skirtas Henrikui Puskunigiui.

Išvykstant namo, broliai pranciškonai atkuriamos Klaipėdos bažnyčios klebonui ir jos statytojui B. Burneikiui padovanojo elektrinius vargonėlius, kuriuos pargabenant teko nemažai pavargti. H. Puskunigiui patarus, jie buvo išardyti ir supakuoti dalimis ir taip pavyko juos pervežti per tarptautinio Maskvos Šeremetjevo-2 oro uosto muitinę, nes net ir griežti sovietiniai muitininkai nedrįso konfiskuoti bažnyčiai skirtų vargonėlių.

O šiandien jau sulaukęs garbaus amžiaus H. Puskunigis baigia rašyti solidžią knygą apie didžiausią savo gyvenimo meilę – šachmatus, prasidėjusią karo metais Kretingoje, Kęstučio gatvės medinio namo mansardoje.