Kadras iš rež. Corinnos Belz dokumentinio filmo „Esu miške. Gali būti, kad pavėlavau“ („Bin im Wald. Kann sein, daß ich mich verspäte“, 2016 m., Vokietija, 89 min.).

Nobelio literatūros premijos teikimas, galima sakyti, grįžta į įprastas vėžes – jos laurai šiemet atiteko iš tiesų pripažintiems rašytojams, kurių pasiekimai literatūroje ir autoritetai nekelia abejonių, skirtingai nei, pavyzdžiui, Svetlanos Aleksijevič ar Bobo Dylano, kurių patekimas tarp literatūros nobelininkų iki šiol vertinamas prieštaringai. Kontroversiškasis austrų rašytojas Peteris Handke, naujasis Nobelio literatūros premijos laureatas, be savo prozos, poezijos ir dramaturgijos, pasaulyje išgarsėjo ir kino scenarijais, taip pat bičiulyste su vokiečių režisieriumi Wimu Wendersu. Juodu kartu sukūrė žymųjį „Dangų virš Berlyno“ (Der Himmel über Berlin, 1987 m.) – vieną įsimintiniausių Vokietijos sostinės, persmelktos devintojo dešimtmečio dvasios, kino portretų. 

2019-ųjų premija austrui P. Handkei skirta už paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą. Jis darbuojasi literatūroje nuo 1963–1964-ųjų, daugiau kaip 50 metų, ir dirba nenuleisdamas rankų. P. Handke savo, kaip rašytojo, karjerą pradėjo kurdamas pjeses, o viena jų yra tapusi ir filmu – „Angelų miestas“ (City of Angels, 1998 m.), kurį režisavo Bradas Silberlingas ir kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Meg Ryan bei Nicolas Cage'as. P. Handke į literatūrą septintajame dešimtmetyje įžengė trankiai kaip tikra popscenos žvaigždė, tačiau vos jo kūriniai pateko į bestselerių sąrašus, P. Handke triukšmauti liovėsi ir tarsi nuo visų pasislėpė, žinoma, nenustodamas savo kūryba toliau žavėti savo gerbėjų.

2019 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Peteris Handke. EPA nuotrauka

Į literatūrą – su skandalais 

Garsus P. Handke's skandalingas pasisakymas, kaip „Laisvės“ radijui neseniai pasakojo Peterburgo Austrijos bibliotekos direktorius, dėstytojas ir vertėjas Aleksandras Belobratovas, įvyko 1968 metais Prinstone, kai „Grupės 47“ posėdyje, ilgai klausydamasis mąslių ir besitęsiančių tekstų skaitymo, jis staiga pažeidė tabu. „Grupės 47“ skaitymuose nebuvo priimtina svarstyti kokias nors bendraliteratūrines problemas, ten reikėjo kalbėti apie konkrečius tekstus, o jis išplūdo publiką, apkaltindamas šiuolaikinę literatūrą – labiausiai rašančią vokiečių kalba – aprašinėjimu, naujų požiūrių trūkumu, sustingimu. Turbūt ir dėl savireklamos. Ir iš karto visi apie tai ėmė rašyti, ginčytis. 

Debiutavęs romanu „Širšės“ 1966-aisiais, tais pat metais jis išgarsėjo skandalinga pjese „Publikos išplūdimas“ (Publikumsbeschimpfung). Pripažinimo sulaukė ir jo prozos kūriniai: „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ (Die Angst des Tormanns beim Elfmeter, 1970 m.), „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ (Der kurze Brief zum langen Abschied, 1972 m.), „Kairiarankė moteris“ (Die linkshändige Frau, 1976 m.), „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ (In einer dunklen Nacht ging ich aus meinem stillen Haus, 1997 m.), „Esu dramblio kaulo bokšto gyventojas“ (Ich bin Bewohner des Elfenbeinturms, 1997 m.). P. Handke sudomino skaitytojus ir labai greitai tapo pirmuoju numeriu literatūroje.

Lietuvių kalba yra pasirodę keli P. Handke's kūriniai: apysakos „Kairiarankė moteris“ ir „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ („Vaga“, 1980 m., iš vokiečių k. vertė L. Jutelytė); „Austrų novelės“ („Spindulys“, 1991 m., sudarė Teodoras Četrauskas), tarp jų – P. Handke's novelės „Stebėtojų tarybos nario sveikinimo kalba“ ir „Sakramentas“; romanai „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ („Alma littera“, 1994 m., iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė); romanas „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000 m., iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus). P. Handke apdovanotas daugybe literatūrinių premijų, tarp kurių – ir Kafkos literatūrinis prizas. Daugelis jo knygų – dienoraščio pobūdžio, rašytojo užrašų. 

76-metis austrų rašytojas jau 30 metų gyvena Prancūzijoje. Jo politinės pažiūros (pirmiausia dėl karo Jugoslavijoje) sukėlė aštrių ginčų, net politinį skandalą, nes P. Handke nepritarė NATO veiksmams Serbijoje ir 1999-ųjų balandį grąžino 1973-iaisiais laimėtą Georgo Büchnerio literatūrinę premiją – pinigus (10 000 DM). P. Handke laikė, kad Vakarai neteisūs Jugoslavijos konflikte, jis buvo Slobodano Miloševičiaus gerbėjas, lankė jį kalėjime, rėžė ugningą kalbą per jo laidotuves. 

C. Belz dokumentiniame filme P. Handke – neperprantamas 

Vokiečių režisierė Corinna Belz 2016 m. apie P. Handkę yra sukūrusi 89 minučių trukmės dokumentinį filmą „Esu miške. Gali būti, kad pavėlavau“ (Bin im Wald. Kann sein, daß ich mich verspäte; filmo premjera įvyko Lokarno kino festivalyje): ekscentriškasis P. Handke gyvena savo name Paryžiuje atsiskyręs nuo technologijų, nesinaudoja kompiuteriu, nes, kaip sako, jame nėra nieko erotiško, rašo ranka į bloknotą arba naudojasi rašomąja mašinėle. Tarsi norėtų sutrukdyti pasaulio pažangai, bet ir kartu jį išjudinti. Gyvena supamas gamtos, skaito, mėgsta sodininkauti, grybauti, nes grybai, kaip sako, gražiai gurgžda, kai juos pjaustai. P. Handke žavisi siuvinėjimu ir pats savo drabužius išsiuvinėja auksiniais bei raudonais siūlais. 

C. Belz filme atskleidžia daugialypę kūrėjo asmenybę – per jo kasdienybės detales, pokalbius, prisiminimus, fotografijas, skaitomas jo knygų ištraukas. Filme kamera lėtai slenka per jo parašytų knygų eiles, tai begalinis judėjimas. Veriasi perspektyvos, kaip smarkiai P. Handke susitelkęs į vidinį gyvenimą: dabartinė visuomenė vaikosi nuotykių, glamūro, o P. Handke ieško tik tylos. Vis dėlto ir pažiūrėjus filmą jis lieka paslaptinga ir sunkiai perkandama asmenybė, nesuvaldomas ir nenorintis atsiverti. Jis visais klausimais turi savo nuomonę, tik ne visais nori ją aiškinti.

Kadras iš rež. Corinnos Belz dokumentinio filmo „Esu miške. Gali būti, kad pavėlavau“ („Bin im Wald. Kann sein, daß ich mich verspäte“, 2016 m., Vokietija, 89 min.).
Kadras iš rež. Corinnos Belz dokumentinio filmo „Esu miške. Gali būti, kad pavėlavau“ („Bin im Wald. Kann sein, daß ich mich verspäte“, 2016 m., Vokietija, 89 min.).
Kadras iš rež. Corinnos Belz dokumentinio filmo „Esu miške. Gali būti, kad pavėlavau“ („Bin im Wald. Kann sein, daß ich mich verspäte“, 2016 m., Vokietija, 89 min.).
2019 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Peteris Handke. EPA nuotrauka

Ta lyriška maniera, sulėtinti judesiai, lėtas grįžimas… Taip, yra ir kritiškų balsų. Kalbama, kad jis neatskleidžia šiuolaikinio gyvenimo problemų, angažavimosi, kritiško žvilgsnio. Bet jis puikus menininkas, puikus meistras. Jo vėlesnė maniera susiformavo devintojo dešimtmečio viduryje, bet išryškėjo ir ankstesniuose kūriniuose. Galima vadinti jį senamadišku, bet jis moka rašyti. Metantieji jį iš modernumo laivo nepaprastai įdomūs, bet jiems trūksta vieno svarbaus dalyko – jie nevaldo žodžio. Puikūs, įdomūs siužetai, patirtys, žaidimai, bet trūksta gebėjimo literatūriškai valdyti žodį. O Handke tai sugeba.

Nuo kokių kūrinių pradėti pažintį su P. Handke? 

„Laisvės“ radijui Peterburgo Austrijos bibliotekos direktorius, dėstytojas ir vertėjas A. Belobratovas, paklaustas, kuo kokios knygos patartų pradėti pažintį su P. Handke, teigė: „Aš labai vertinu jo aštuntojo dešimtmečio darbus. Tai nereiškia, kad po to sekusi jo kūryba neįdomi, bet tada tos knygos man buvo atradimas. Absoliutus šedevras – jo apysaka „Trokštama nelaimė“ (Wunschloses Unglück). Labai asmeniška, fantastiškai meniškai sukurta. Tai jo motinos istorija, jos gyvenimo, savižudybės istorija, santykių su sūnumi, jo kūryba, literatūra istorija.

Žinoma, klasika – nors, suprantama, kad tai ne kiekvienam skaityti – „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“. Tai iš jo eksperimentų. Iš vėlesnių labai rekomenduoju knygą „Don Žuanas (papasakota jo paties)“ (Don Juan (erzählt von ihm selbst). Įdomi Don Žuano versija, perteikianti jo atsiskyrėlišką inteligentiškumą, knyga apie laiko, amžinybės problemą, troškimą įsiskverbti į tą amžinybę, meilės, santykių pasirinkimo problema. Be to, žinoma, mane žavi jo pjesės. Kai kurias iš jų teko laimė pamatyti teatre, kai kurias skaityti. „Publikos išplūdimas“ – žymiausia.“ 

Beje, spektaklį pagal šią P. Handke's pjesę Lietuvoje yra pastatęs Valentinas Masalskis. Tai ketvirtasis jo režisūrinis darbas (pirmasis pastatymas – 1994 m., antras – 2010 m.). Apie savo darbą V. Masalskis yra sakęs: „Publikos išplūdimo“ pavadinimas intriguoja, bet pati pjesė labai gili, ji kalba apie žiūrovo ir teatro santykį, apie žiūrovo santykį į tai, kas vyksta ant scenos: ar tai suvokiama kaip žaidimas, ar kaip natūrali iškrova, ne vaidybinė, bet emocinė žmogaus, asmenybės iškrova? Handke aiškinasi, kas žiūrovui yra tas teatras. Tai nėra taip paprasta.“ 

Dar iš P. Hande's kūrinių A. Belobratovas mini 1994 metais parašytą „Mano valanda niekieno užutekyje“ (Mein Jahr in der Niemandsbucht): įdomiai sukurtas romanas, 700–800 puslapių, įdomūs autoriaus apmąstymai apie literatūrą, kūrybą, apie tai, ar įmanoma literatūra pasaulyje, kur viskas jau padaryta, viskas jau egzistuoja. Tai susikaupimo, pasinėrimo į šį pasaulį linija. Žinoma, įdomu tai, kas kadaise sukėlė audringą reakciją ir skandalų – tai linija, susijusi su Jugoslavija.“ 

Paklaustas, kodėl P. Handke palaikė S. Miloševičių, o pastaruoju metu apie tai kalba rezervuotai, Peterburgo Austrijos bibliotekos direktorius svarstė: „Turbūt ir amžius vaidina tam tikrą vaidmenį, bet ir laiko daug praėjo. Vis dėlto jis buvo gana aktyvus ir aštrus. Daugeliu atžvilgių jį galima suprasti. Visa ta istorija ne tokia jau rožinė ir vienareikšmė, kaip ji pristatoma Vakarų žiniasklaidoje. Jis nebuvo ypatingas Miloševičiaus gerbėjas. Jis kalbėjo apie tai, kad kaltė krinta ant labai daugelio žmonių, ant labai skirtingų šalių – tai buvo jo pagrindinė idėja. Svarbiausia jam – tas kraštas, ta erdvė, tai santykis su šaknimis, savo praeitimi arba praeitimi tos jo dalies, kuri susijusi su Karintija, su slaviškomis šaknimis.“ 

Pasak A. Belobratovo, šis autorius – ryškus, įdomus, nepaisant jo kaip grybautojo, sodininko gyvenimo. Išskyrus Jugoslavijos istoriją, jo darbai ne publicistiniai, o filosofiniai – tai bandymas kontempliatyviai, sąmoningai priimti pasaulį, gamtą, poeziją, dailę. Be abejo, jis puikus literatūros meistras, puikiai valdantis plunksną. Kaip ir anksčiau, austrų skaitytojai jį labai vertina. 

„Ta lyriška maniera, sulėtinti judesiai, lėtas grįžimas… Taip, yra ir kritiškų balsų. Kalbama, kad jis neatskleidžia šiuolaikinio gyvenimo problemų, angažavimosi, kritiško žvilgsnio. Bet jis puikus menininkas, puikus meistras. Jo vėlesnė maniera susiformavo devintojo dešimtmečio viduryje, bet išryškėjo ir ankstesniuose kūriniuose. Galima vadinti jį senamadišku, bet jis moka rašyti. Metantieji jį iš modernumo laivo nepaprastai įdomūs, bet jiems trūksta vieno svarbaus dalyko – jie nevaldo žodžio. Puikūs, įdomūs siužetai, patirtys, žaidimai, bet trūksta gebėjimo literatūriškai valdyti žodį. O Handke tai sugeba“, – radijuje kalbėjo vertėjas. 

Wimas Wendersas, Peteris Handke, Reda Kateb filmuojant filmą „Dangus virš Berlyno“ („Der Himmel über Berlin“, angl. „Wings of Desire“). Donatos Wenders / Imdb.com nuotrauka

P. Handke ir kinas

Mažiau P. Handke žinomas kaip režisierius, nors yra sukūręs keletą filmų pagal savo paties tekstus, ir tai svarbi jo veikla, ne šiaip vienadienė užgaida. Pirmasis pilnametražis P. Handke's filmas „Kairiarankė moteris“ (Die linkshändige Frau, 1978 m.), parodytas Kanų kino festivalyje – ir dabar pažiūrėjus palieka stiprų įspūdį. Kaip ir abstraktus, daugiakalbis, gluminantis „Nebuvimas. Pasaka“ (Die Abwesenheit. Ein Märchen, 1992 m.). Tačiau po jo P. Handke filmų nėra režisavęs. 

Reikšmingiausias P. Hanke's nuopelnas kine – jo bendri darbai su vienu žymiausių Vokietijos ir pasaulio režisierių W. Wendersu. Būdami bendraamžiai (P. Handke už W. Wendersą vyresnis trejais metais), juodu susipažino ir susidraugavo dar jaunystėje ir jau 1969-aisiais kartu sukūrė trumpo metro filmą „Trys amerikietiškos plokštelės“ (Drei amerikanische LPs). 1972-aisiais pasirodė W. Wenderso darbas pagal P. Handke's apysaką „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ (Die Angst des Tormanns beim Elfmeter), po trejų metų – „Klaidingas judėjimas“ (Falsche Bewegung, 1975 m.) pagal originalų P. Handke's scenarijų, tapęs tarptautine sensacija ir susižėręs visus reikšmingiausius nacionalinius kino apdovanojimus. 

Filme „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ kūrėjai savaip reflektuoja egzistencialisto Albert'o Camus „Svetimo“ istoriją – vienišo žmogaus, kuris neturėdamas jokių motyvų padaro nusikaltimą – nužudo žmogų. Filmo herojus – už muštynes su teisėju diskvalifikuotas vartininkas, be tikslo klaidžiojantis po Vieną, bendraujantis su kuo papuola ir po nakties, praleistos su kino teatro kasininke, ją nužudantis. Nerimas, vienatvė, klaustrofobija, paranoja, abejingumas savo likimui – tokios emocijos ryškėja, ir šio filmo net nepavadinsi detektyvu, veikiau priešingai, nes žudikas nesislepia nuo policijos ir nusikaltimo vietoje palieka įkalčių. 

„Klaidingame judėjime“ P. Handke išsikėlė sudėtingą užduotį – parašyti šiuolaikinę Johanno Wolfgango von Goethe's romano „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ versiją, nepakartojant nė vienos jo frazės, tik aptakiai sekant siužetu ir tyrinėjant dabartinę Vokietiją pagrindinio veikėjo (jo vardas toks, kaip ir Goethe's romane) akimis. Filmas paremtas ir poeto romantiko Josepho von Eichendorffo knyga „Iš vieno nenaudėlio gyvenimo“. Pagrindinis herojus rašytojas palieka savo gimtąjį miestą ir iškeliauja ieškoti įkvėpimo. Pakeliui susitinka buvusį sportininką, tylenę akrobatę, aktorę, poetą, ir visi drauge keliauja, mezgasi keisti, kartais absurdiški pokalbiai, ir tai, kaip šie žmonės bendrauja, kokius kontrastus kuria romantiški peizažai ir moderni aplinka – ir yra P. Handke's klaidingo judėjimo idėja: judėjimas iš vietos į vietą nieko esmingai nekeičia, keičia kelionė, nukreipta savęsp. 

Klaidingo judėjimo temą P. Handke plėtoja ir savo filme „Kairiarankė moteris“. Moteris, gyvenanti toli nuo savo tėvynės, po skyrybų bando prisipratinti vienatvę, sąmoningai ją renkasi kaip savo likimo kryptį, bet nuolat pritrūkusi ryžto užstringa pusiaukelėje. Ji kairiarankė ir ta prasme, kad niekaip nesugeba pritapti įprastoje aplinkoje. 

Solveig Dommartin rež. Wimo Wenderso filme „Dangus iš Berlyno“ („Der Himmel über Berlin“, 1987 m., Vakarų Vokietija, Prancūzija).

1987-aisiais W. Wendersas su P. Handke sukuria filmą „Dangus virš Berlyno“, eksperimentą, sujungusį nesujungiama – dokumentinį Berlyno ir jo gyventojų paveikslą (filme filmavosi neprofesionalūs aktoriai, muzikantas Nick'as Cave'as ir aktorius Peteris Falkas čia vaidino pačius save) ir pasaką apie angelą, įsimylintį klajojančio cirko gimnastę. Nors siužetas romantinis, filmas sudėtingesnis nei iš pažiūros, iš tikrųjų kalbantis apie neįmanomybę susieti realybę su vaizduotės veikimu, apie tai, kad bet koks idealizmas yra bevaisis, apie nenugalimo blogio prigimtį. Ir tai ne šiaip filmas, sukurtas rašytojo – jis ir apie rašytoją. Atsisakęs savo angelo prigimties ir nemirtingumo dėl žemiškos meilės angelas pirmuosiuose ir paskutiniuose filmo kadruose lieja savo pamąstymus popieriuje, o sujungti prisiminimus į vieną nuoseklų pasakojimą senajam pasakotojui niekaip nepavyksta. 

Naujausias bendras W. Wenderso ir P. Handke's darbas – „Gražiosios Aranchueso dienos“ (Les Beaux Jours d'Aranjuez, 2016 m.). Ir čia ta pati sumaištį kelianti klaidingo judėjimo tema – nepaprastai gražios gamtos supamoje viloje, lyg rojuje, prie stalo (ant jo raudonas obuolys – primygtinė aliuzija) sėdi vyras ir moteris, seni pažįstami, galbūt meilužiai. Juodu kalbasi apie seksualines patirtis, nekaltybės praradimą. Šalia jų – rašytojas, čia pat kuriantis jųdviejų dialogus savo knygai. Galbūt taip filmo kūrėjai permąsto kūrybingumo krizę, kad XXI amžiuje nebeįmanoma kalbėtis poezijos kalba, kuri abiem tokia brangi. Galbūt filme pasirodantis Nickas Cave'as ir skambanti jo daina – tai užuomina į „Dangų virš Berlyno“ bei jo idėjas. Galbūt simboliškas ir paties P. Handke's epizodinis vaidmuo šiame filme – jis pasirodo kaip viso šio rojų primenančio sodo sodininkas, sukūręs visa tai.

Kadras iš rež. Wimo Wenderso filmo „Gražiosios Aranchueso dienos“ („Les Beaux Jours d'Aranjuez“, 2016 m., Prancūzija, Vokietija).