Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas.
    Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės, – plėšikai, sukčiai, svetimautojai, – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!'
    Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

Skaitiniai ABC (619)

Sir 35, 12–14. 16–18: Varguolio maldavimas debesis skrodžia

Ps 34, 2–3. 17–18. 19. 23. P.: Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo.

2 Tim 4, 6–8. 16–18: Manęs laukia teisumo vainikas


Komentaro autorius – kun. Gabrielius Satkauskas

Atkaklumas, kurio fariziejui tikrai netrūko, dar savaime nereiškia maldos gerumo – tai tėra viena iš sąlygų. Pasirodo, kad negana melstis ar pasninkauti – svarbu dar ir tai, kaip tą darome.

Abu vyrai stovėjo, kai meldėsi, tačiau muitininkas nuo fariziejaus skyrėsi savo laikysena bei žodžiais. Muitininkas bijojo pakelti akis į dangų ir galvojo, kad yra nevertas Dievo malonės, nes klaidžiojo žemiškuose dalykuose. Jis taip pat daužėsi sau į krūtinę, siekdamas susitaikyti su Dievu, todėl sakė: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“.

Tuo tarpu fariziejus dėkoja Dievui dėl to, koks nėra, o paskui giriasi tuo, koks yra. Kai muitininkas, įkvėptas nuoširdžios atgailos, atidengia savo žaizdotą sąžinę, teisuolis puikuodamasis į ją duria. Tokia malda jam tampa pražūtinga, nes dėkojimas nėra savęs gyrimas ar kitų badymas. Svarbu pastebėti ir tai, kad fariziejus, puikuodamasis prieš Dievą, paniekina patį Dievą, nes savo pasiektą gėrį priskiria sau.

Fariziejus stovi ir meldžiasi pats su savimi, o ne su Dievu; jo puikybės nuodėmė kreipia jį atgal į save. Fariziejaus kaltė yra ne vien dėl to, kad jis dėkoja Dievui save aukštindamas ir kitus niekindamas, bet ir dėl to, kad nieko daugiau neprašo. Kadangi nieko nestokoja ir yra visko pertekęs, neturi net poreikio sakyti – atleisk mums mūsų kaltes.

Puikybė gali nublokšti žmogų net iš dangaus, o nuolankumas – pakelti Dievop esantįjį nuodėmės duobėje. Teisumas Dievui tampa bevertis, jei žmogus apsivilkęs puikybe, kuri veda žemyn į pragarą. Palyginime matome, kad muitininkas stovi atokiai, bet jo nuolankumas jį priartina prie Dievo, o fariziejus priešingai – įsitaiso pačiame priekyje, tačiau jo puikybė jį atitolina nuo Dievo. Muitininkas trokšta pakelti akis į dangų, bet nė to nedrįsta, o fariziejus pasigėrėdamas žvelgia į save ir puikuojasi. Abu jie meldžiasi tam pačiam Dievui, bet muitininkas save kaltina ir lieka išteisintas, o fariziejus save giria ir lieka pasmerktas.

Nuosprendis toks: apkaltintas išdidus kaltintojas ir išteisintas atgailaujantis nusidėjėlis, nes „kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai