Mikalojus Vilutis „Adomas ir Ieva“ (2019 m.).

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 19)

Vyrai nemoka būti laimingi, o moterys moka. Jos panašesnės į Dievą, nes Jis yra laimė. Sau pačiam. 

Tas, kuris parašė, kad Dievas padarė Ievą iš Adomo šonkaulio, matyt, neteisingai išgirdo Dievo žodį. Dievas nedaro iš ko nors, bet kuria iš nieko, iš nebūties būtį padaro. Sukūrė Dievas vyrą ir moterį skirtingus ir kūnu, ir siela. Kad vienas kitą tobulintų. 

– Gėlės gražios, – sako moteris.

– Gėlės neskanios, – sako vyras.

● 

Karas ėjo į pabaigą. Kareivis trypė mano senelės Marijos Liobienės gėlių lysvę.

– Iš gėlių duonos neiškepsi. Nereikalingos gėlės, – sakė jis.

– Tai kodėl gi tu, Kareivi, savo dukrą pavadinai Ramunėle?

– Aš nesiruošiu savo dukters kepti.

– O tai kam tau duktė reikalinga?

– Tam, kad turėčiau ką mylėti.

Duona pilvui, meilė sielai. Ir grožis sielai. Ir menas sielai. Siela – tai žmogus.

Kareiviui reikia ir meilės, ir grožio, ir meno, tik per ilgai jis alkanas buvo.

Kaipgi aš galiu jį teisti, niekad alkanas nebuvęs.

Vyrai protingi. Jie mano, kad yra tik tai, ką galima pačiupinėti. Jie sako, kad nėra to, ko nepatiria penkios kūno juslės. Jie žino tiesą apie bedvasius daiktus, neturinčius savęs.

Vyrai bando protu suvokti tai, ką galima suvokti tik širdim.

Jie ištiria ašarų cheminę sudėtį ir sako, kad ašaros yra myžalai ir verkti yra tas pats, kas myžti.

Mergužėle, ko verki, ašarėlę ko brauki...

Verkia mergelė, myžalai jai bėga iš akių. Taip vyrai supranta poeziją. Jiems ir meilė yra chemija. Jie panašūs į kuolus, prie kurių rišamos karvės.

Kai džiaugsmas, liūdesys, ilgesys nebetelpa širdyje, ašaromis iš akių išbėga.

Taip moteris pasakytų apie ašaras. Moterys jaučia esmę, gyvąją tiesą.

Turbūt jau rašiau ir kalbėjau apie tai. Nebeprisimenu. Nieko nėra bjauriau, kaip cituoti save. Ta proga šiame rašinėlyje daug kur save cituoju. Tuos pačius pavyzdžius, tik kitiems dalykams paaiškinti taikau, nes geresnių nesugalvoju. Man svarbu paaiškinti, bet nesvarbu kaip. 

Moterys jaučia esmes, o vyrai mato kūnus, kuriuose esmės yra.

Vyras sako:

– Dievo nėra, nes aš jo nemačiau.

Pirmas klausimas:

– Tu matei žemę ir dangų, paukščius skrendančius ir medžius augančius, o gyvenimą tu matei?

– Nemačiau. Nėra gyvenimo.

Kartais vyrai teisūs. Ypač tas vyras, kuris pasakė, kad nieko nėra kvailesnio už protą.

Antras klausimas:

– O žemės trauką tu matei?

– Ne, nemačiau, bet aš matau, kad ji traukia daiktus žemyn. Todėl žinau, kad ji yra.

– Tai atmerk akis ir Dievo darbus matyk ir žinok, kad Jis yra.

Trečias klausimas:

– O džiaugsmą ir liūdesį tu matei? Ilgesį matei? Meilę matei?

– Visa tai yra tik jausmai.

O jausmų nėra? O gal žmogus ir yra jausmai? Akmuo savęs nejaučia, sau pačiam jo nėra. Aš jaučiu save, todėl esu. Negaliu kalbėti už visus, bet aš esu džiaugsmas, liūdesys, pyktis, pavydas, aš esu mano jausmai, nes tik juos aš patiriu, o man nieko daugiau nėra, tik tai, ką patiriu.

Dabar daug kalbama apie moterų ir vyrų lygybę, bet ne kalbos lygybę lemia, o vertė. Ji nėra absoliuti. Ji priklauso nuo aplinkybių. Jeigu žmonės būtų vertinami taip kaip asilai, tada taip, vyrai būtų vertingesni už moteris, nes jie už jas didesni ir stipresni ir daug dažniau negu jos jie vaikšto keturiomis. Kai Mozė keturiasdešimt metų per dykumą vedė savo tautą į Pažadėtąją žemę, vyrai maitino moteris ir vaikus, gynė juos nuo priešų ir tautos išlikimas priklausė nuo vyrų. Tuo metu vyro vertė buvo penkiasdešimt sidabrinių šekelių pagal šventovės šekelį, o moters – trisdešimt šekelių. Taip parašyta Kunigų knygoje. Toks kunigų vertinimas turėjo pagrindo dykumoje, o dabar jis tokio pagrindo neturi. Dabar tam, kad gyventum, nebūtina būti dideliu ir stipriu asilu.

Mano galva, moterys meną sugalvojo. Aš taip įsivaizduoju meno pradžią – vyrai rūpinosi, kad moterys būtų sočios, o moterys rūpinosi, kad vyrams būtų gera. Jos lipdydavo puodus ir papuošdavo juos brūkšneliais, kurie nieko nereiškė, tik grožį.

– Kam tie brūkšniai ant puodo?

– Kad tau būtų gera į juos žiūrėti. Tai grožis.

– Jokio grožio aš nematau. Aš matau brūkšnelius. Duok valgyti.

Nuo seniausių laikų vyrai sako, kad grožio nėra, yra tik gražūs daiktai, kuriuos mato akys.

O kuo skiriasi gražus daiktas nuo negražaus? Tuo, ko nėra? Ne. Dvi akys, kurios kaktoje, mato daiktą, o grožį mato trečioji akis, kuri širdyje. Mano gražioji žmona Nijolė nebūtų už manęs tekėjusi, jeigu jos trečioji akis nebūtų įžvelgusi giliai giliai pasislėpusio mano grožio. Šunys neturi trečios akies, jie loja ant manęs, nes nemato mano grožio.

Aš bandau suvokti pasaulį protu, kuriame paklydimas, o žmona Nijolė suvokia jį širdim, kuri neklysta. Širdis jaučia tai, kas svarbiausia. Širdyje meilė, o meilė yra Dievas. Taip apaštalas Jonas pasakė apie Dievą, o apie Jo elgesį su vyrais apaštalas Jonas taip pasakė: Jis apakino jiems akis ir sukietino širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi. Apie protą apaštalas Jonas turbūt būtų taip pasakęs: Jis atvėrė jiems akis, bet sukietino širdį, kad matytų akimis, bet nesuvoktų širdimi.

Menas širdimi kuriamas ir širdimi suvokiamas. Sena tiesa.

Aš ilgai savo veido prakaitu darau paveikslą, kol jį pabaigiu, ir tada sakau sau:

– O ne, Mikalojau, tu nepabaigi paveikslo. Tu jį pribaigi. Jis numiršta ir nebesikeičia, kaip numirėlis.

Turiu nepagrįstą viltį, kad kai jis miršta man, jis gimsta kitiems. Svajonė mano.

O žmonos Nijolės paveikslai išskrenda iš jos kaip drugeliai, greitai ir džiaugsmingai, be pastangų ir be prakaito, ir skraido jie laisvi ir laimingi. Jie nesibaigia ir kaip gėlės toliau auga žiūrinčio į juos žmogaus sieloj ir žmogus tampa kūrėju, laisvu ir laimingu.

Galbūt menas yra nesibaigianti gyvybė žmogaus padarytame daikte. Sakoma: šitas paveikslas negyvas. Nėra jame gyvybės. Jis sugalvotas ir padarytas, bet nepagimdytas. Gyvybė gimdoma. Daiktai daromi. Vyrai gimdyti nemoka. Jie sugalvoja ir daro. Negalima sugalvoti, ką gimdyti.

Menas iš moters.

– Mikalojau, pasakyk man, kiek pasaulyje per visą žmonijos istoriją buvo gerų menininkių moterų ir kiek buvo gerų menininkų vyrų.

– O ką reiškia geras menininkas? Geras dailininkas – kas jis? Kuris dailininkas geresnis? Ar tas, kuris nupaišo gerus paveikslus, ar tas, kuris gali nupaišyti geresnius, nors jų nenupaišo? Ar van Goghas visą laiką buvo genialus menininkas, ar genialus pasidarė tada, kai nupaišė genialų paveikslą? Mano galva, jis gimė genialus, ir jeigu jis nebūtų nupaišęs nė vieno paveikslo, jis vis tiek būtų genialus ir mirtų genialus. Menininke yra esmė – menas. Kūrinys – tik esmės įgyvendinimas. Širdis kuria, rankos daro. Ką mato akys, yra rankomis padaryta. Vyrai geriau už moteris moka paveikslą padaryti, nes vyrai turi vieną tikslą ir niekas daugiau, tik tas tikslas jiems rūpi. Juos siaubingai erzina viskas, kas yra ne jų tikslas. Gyvenimas vyrus tokius padarė. Jie buvo medžiotojai ir išvydę zuikį matydavo tik jį ir nieko kito negalvodavo, tik kaip jį nušauti. Jie nebandydavo vienu šūviu nušauti dviejų zuikių. Moterys gyveno kitaip negu vyrai. Jos visą laiką buvo nėščios arba stengėsi tokios būti, o paskui dairydavosi į šalis, kad matytų, kur jų vaikai ir vyrai laksto. Jau rašiau apie tai rašinėlyje apie meilę. Kas tinka meilei, tinka ir menui. Sakoma: menas yra pavydus, jis dėmesio reikalauja tik sau. Neištikimybės menas, kaip ir meilė, neatleidžia. Ir Dievas neatleidžia neištikimybės.

Neturėsi kitų dievų, tiktai mane... nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas...

Genialiam paveikslui nupaišyti neužtenka vien genialumo, reikia dar, kad paveikslas būtų vienintelis tikslas, nes niekas negali tarnauti dviem šeimininkams... Todėl, kad nei vienam, nei kitam jis tinkamai netarnaus. Turbūt moterys mintyse sukuria geresnius paveikslus už vyrus. Bet joms nesiseka jų tinkamai įgyvendinti, nes jos turi daug tikslų ir jie kliudo vienas kitam ir jos negali sutelkti visų fizinių ir dvasinių jėgų į vieną iš jų. Jos bando vienu šūviu nušauti daug zuikių.

Moterys yra geresnės menininkės, bet vyrai padaro geresnius paveikslus. Kol kas. Dabar moterys būna nėščios tik kartais, dabar kitaip.

Iki šios vietos tikėjau savim, o dabar mano tikėjimas susvyravo. Įtariu, kad rašau eristiką. Nežinau, ar tai, ką kalbu, yra tiesa, ar tik panašu į tiesą.

Juk gyvybė yra moters ir vyro bendrų romantiškų pastangų vaisius. Ir vyrai, ir moterys yra žmonės ir skiriasi jie nedaug. Moterys nori būti gražios, o vyrai nori valgyti. Kiaulės irgi nori valgyti, bet kažin ar jos nori būti gražios, o vyrai irgi nori būti gražūs, tik valgyti jie nori labiau, o moterys irgi nori valgyti, tik gražios būti nori labiau. Jos miršta iš bado dėl grožio.

O vyrai miršta dėl moterų.

Žmona muša savo vyrą, o vyras sako:

– Nemušk manęs, mylimoji mano, nes tau rankeles skaudės.

Ir vyrai turi kuriančias širdis.

Moteris pagimdo vaikelį ir labai jį myli ir dainuoja jam lopšinę. Gal tai yra meno pradžia. Iš meilės gal menas gimė.

O gal vyras daužydamas gyvulį per galvą pajuto nekūnišką ritmo poveikį žmogui. Gal vyras pajuto, kad jis ne tik kūnas, kad jame yra kažkas, kam ne tik duonos reikia. Gal Dievo buvimą savyje žmogus pajuto daužydamas savo artimą per galvą? Gal džiaugsmą ir viltį jis patyrė? O artimo kauksme – skausmas. Džiaugsmas ir skausmas. Meno šaknys. Iš skausmo ir džiaugsmo menas padarytas. Ir gyvenimas žmogaus. Tarp džiaugsmo ir skausmo – nuobodulys. 

Kūnas nuo kūno nėščias būna ir kūną gimdo, o siela – nuo Dievo ir gimdo ji meno kūrinius. Dievui nėra moterų ir vyrų, jam yra tik sielos. Galbūt Dievo sūnūs nusileido iš dangaus ne pas žemės dukras, bet pas žemės sielas ir gimė Dievo vaikai – meno kūriniai. Gal tą norėjo vaizdžiai pasakyti Dievas, vedžiodamas Bibliją rašančiojo ranką.

Vyrai taip pat gimdo, tik ne kūnus. Aš irgi ne kartą gimdžiau. Ne pirštu savo paveikslus darau. Aš irgi būnu nėščias. O jeigu nebūnu, tai dėlioju paveikslą kaip dėlionę. Sudedu spalvas į gražų derinį ir formas gražiai sudėlioju, ir žiūriu į paveikslą, ir džiaugiasi mano akys, bet širdis nesidžiaugia. Jaučiu, kad padariau gražų daiktą, bet nėra to, kas daiktą padaro meno kūriniu. Gyvybės nėra. Žiūriu į paveikslą ilgai ir sunkiai ir nematau, ko trūksta, ir žiūrėjimas pasidaro beprasmis, tada paslepiu paveikslą, kad jis pailsėtų nuo mano akių ir mano akys nuo jo pailsėtų, ir po devynių mėnesių vėl į jį pasižiūriu ir tada padedu taškelį ir pasigirsta vaikelio riksmas. Pagimdžiau. Keliauk į pasaulį, vaikeli mano.

Šiaurės Atėnai