Ryčio Šeškaičio nuotrauka

VU Komunikacijos fakulteto dekano prof. Rimvydo Laužiko tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Būdas“ 2019 m. Nr. 4

Šio teksto pavadinimas yra įkvėptas komunikacijos mokslų teoretiko, Jeilio universiteto profesoriaus Džono Diuremo Piterso (John Durham Peters) idėjos apie dvi Europos minties kontekste istoriškai įsitvirtinusias teorines komunikacijos prieigas – dialogą ir skleidimą.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pirmosios prieigos personifikacija autorius pasirenka Sokratą, o antrosios – Jėzų. Pirmoji prieiga yra dviejų ryšiu susietų žmonių interaktyvus, daugiakryptis, sakytinis dialogas, kuris sunkiai gali būti užrašytas. Antruoju atveju vykdomas vienakryptis transliavimas minioms ir raštas čia yra papildoma ir pageidautina medija, padedanti transliuoti pranešimus. Taikant Naujajame testamente minimą sėjėjo metaforą, Sokratui rūpi tinkama sėklų priežiūra ir jų brandinimas. O štai Jėzus susitaiko su tuo, kad dalis sėklų pateks į nepalankias sąlygas ir neduos jokio derliaus.

Giedriaus Matulaičio nuotrauka

Anot J. D. Piterso, „sakytinė kalba beveik visuomet reiškiasi kaip pavienis, unikalus įvykis, susiejantis diskusijoje dalyvaujančias šalis, o rašytinė sudaro sąlygas pačioms keisčiausioms ryšio formoms tarpti: čia žmonės gali veikti vieni kitus per atstumą, mirusieji – kalbėti su gyvaisiais, ir daugelis žmonių gali pasiskaityti tai, kas buvo skirta tik keletui“. Jėzaus atveju raštas atsieja mintį nuo autoriaus, ir ši (jau rašytine forma) pradeda gyventi nepriklausomą nuo autoriaus, savarankišką gyvenimą. To niekada nenutinka sokratiškojoje komunikacijoje, kur autorius nuosekliai kontroliuoja savo minčių gyvenimus. Sokrato požiūriu, žmogaus siela yra tvaresnė „terpė“ nei papirusas, tad žodinis idėjų perteikimas gali būti traktuojamas kaip jų įrašymas į patvaresnę laikmeną: „Į mokinio sielą įrašyti žodžiai duoda vaisių, žodinio mokumo pagalba gali įsišaknyti kituose bei apsiginti ginčų metu; užrašyti žodžiai, priešingai, yra sterilūs ir nepajėgūs gimdyti“ (Peters 2004: 47–63).

Ar tai galime pritaikyti muziejams? Manau, kad taip. Juk svarbiausia šiuolaikinio muziejaus funkcija yra komunikacija, užtikrinanti iš praeities ateinančių, mūsų atrinktų, išsaugotų ir ištyrinėtų gamtos ar kultūros paveldo vertybių veikimą šiuolaikinėje kultūroje (Waidacher 2007). Atidžiau pažiūrėję, šias – dialogo ir skleidimo – prieigas galime rasti kone kiekviename muziejuje.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vieni muziejai yra perėmę Jėzaus komunikaciją. Jų ekspozicijos pilnos eksponatų, jų aprašymų ir/ar interaktyvių komunikacijos priemonių. Tokie muziejai paprastai dideli. Jų ekspozicijos paruoštos priimti kuo didesnius lankytojų srautus ir masinės medijos principu transliuoti jiems ekspozicijos autorių sukurtus pranešimus. Ir jei šių pranešimų sėkla kris į gerai išpurentą dirvą (į muziejų ateis tinkamai pasirengęs, besidomintis, motyvuotas lankytojas), jis duos vaisius.

Kiti muziejai (paprastai nedideli, nepretenduojantys priimti masinių lankytojų srautų) yra labiau sokratiškieji. Jų ekspozicijos neretai kuklios, o lokacija – nuošali. Tačiau šiems muziejams ir jų lankytojams pasiseka, jei jie turi savo Sokratus – muziejaus tema besidominčius ir spinduliuojančius muziejininkus. Jie turi galimybę jums dovanoti savo laiką, dalindamiesi žodžais ir nuosekliai, bet globėjiškai sekdami, kaip šie žodžiai auga jūsų širdyse. Nes jūs esate bene vienintelis tą dieną lankytojas ir esate jų svečias. Bene pirmą kartą šį jausmą patyriau Adomo Petrausko muziejuje Ugionyse, prie Antašavos, tada, kai muziejaus įkūrėjas dar buvo gyvas. Po to jis buvo patirtas ne kartą Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių sodyboje Griežionėlėse, Panemunių regioninio parko lankytojų centre, Martyno Jankaus muziejuje Bitėnuose, Reškutėnų muziejuje, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje… Ir net etnografiniame muziejuje Kamarinos vietovėje, Epyre, Graikijoje, kur darbuotoja mus bandė įtraukti į pasakojimą kalba, panašia į tą, kuria iš tikrųjų kalbėjo Sokratas.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tačiau jei Jėzaus komunikacijos muziejaus ekspozicija skurdi arba sokratiškasis muziejus neturi savo Sokrato, vargas jums, lankytojai.

Kurie – Jėzaus ar Sokrato – muziejai yra geresni? Atsakymo turbūt nerasime. Užteks, jei keliaudami po Lietuvą ar kitas šalis tiesiog suprasime, kad jie – skirtingi, ir nereikalausime, kad Jėzus taptų Sokratu, o Sokratas – Jėzumi.