Žurnalistas Trentas Daltonas. Asmeninio archyvo nuotrauka

TRENTAS DALTONAS – garsus ir gausiai apdovanotas australų žurnalistas, ne kartą nominuotas, o 2011-asiais tapęs Metų žurnalistu, dirbantis „The Weekend Australian Magazine“. 2018-aisiais jis debiutavo kaip rašytojas, išleisdamas savo pirmą romaną „Berniukas nuryja visatą“ (iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kurį kritikai pavadino geriausia dešimtmečio knyga. Netrukus debiutinis romanas tapo pirmąja knyga Australijos literatūros istorijoje, pelniusia keturias solidžiausias šalies literatūros premijas: „Book of the Year“, „Literary Book of the Year“, „Matt Richell Award for New Writer of the Year“ ir „Audio Book of the Year“.

Kaip žurnalistas T. Daltonas yra rašęs apie šiurpiausias istorijas iš Australijos priemiesčių gyvenimo – apie prievartą ir išdavystes, apie viltį, tikėjimą ir pasveikimą. Bet šiurpiausia istorija, pasak 39-erių rašytojo, kokią teko girdėti – jo motinos istorija, kurios svarbia dalimi buvo ir pats Trentas.

„Mama įkvėpė mane sukurti veikėją Frankę Bel. Rašydamas apie jos išgyvenimus pritrūkdavau žodžių“, – prisipažįsta T. Daltonas.

Knyga „Berniukas nuryja visatą“ – apie brolystę, meilę ir draugystę. Čia persipina šventumas ir šventvagystės, aukšti idealai ir žemiausi nuopuoliai. Knygos veiksmas rutuliojasi 1983-iųjų Brisbene, pasakojama sudėtinga Ilajaus ir jo šeimos gyvenimo istorija. Berniukas neteko tėvo, jo motina įkalinta, patėvis – heroino prekeivis, o mentorius – garsus nusikaltėlis, išėjęs į laisvę po ilgų įkalinimo metų.

Ilajus trokšta išvaduoti mamą iš kalėjimo ir stengiasi būti geru žmogumi.

Išėjus romanui, Rebecca Freeborn (Q&A) pakalbino Trentą Daltoną.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie savo paties gyvenimą? Kada suvokėte, kad išgyventa istorija norite pasidalinti su kitais?

Buvo daugybė istorijų, kurias kadaise norėjau papasakoti. Istorijų, turėjusių vykti kitu laiku, kitose vietose, labai nutolusių nuo mano paties keistos, tamsios ir nepaprastos praeities. Bet, kad ir kaip stengiausi, galų gale teko pripažinti, kad įdomiausi gyvenime sutikti veikėjai – tie penki žmonės, man augant gyvenę anapus mano kambario durų. Vienu metu, rodos, 2016-ųjų pabaigoje, Brisbane gerdamas kavą su „HarperCollins Australia“ grožinės literatūros skyriaus vadove Katerina Milne, nusprendžiau: „Bala nematė! Imsiu ir parašysiu. Tegul pasakojimo detalės pačios sukrenta į savo vietas ir pasaulis nusprendžia, ką jis mano apie Trento Daltono ir jo artimiausių žmonių gyvenimus.“

Tikėjau, kad mano istorijoje, be siaubo ir skausmo, yra dalykų, kurie padės visiems, gyvenantiems mūsų mielų Australijos miestų pakraščiuose ir atsidūrusiems tokiose pat gūdžiose prarajose kaip mano knygos veikėjai. Turiu omenyje ne tik tamsią Ilajaus Belo mentoriaus Slimo Halidėjaus vienutę „Boggo Road Gaol“ kalėjime, bet ir tas prarajas, kuriose mes visi kartais atsiduriame, kurių sienų neįžiūrime, bet jaučiame, kaip jos artėja ir mus vis labiau spaudžia. Knygos puslapiuose išguldytos temos – namai ir žmonės, siaubai ir stebuklai, magija ir meilė – atkeliavo tiesiai iš mano trapios kaip stiklas širdies ir sielos.

Sunkiai ar lengvai rašėsi apie savo paties gyvenimą? Ar patyrėte katarsį?

Išgyvenau stiprų katarsį. Su savo trimis mylimais vyresniaisiais broliais beveik niekada nekalbame apie pašėlusią jaunystę. Ne todėl, kad negalėtume, o todėl, kad dabar tas pasaulis mums jau be galo tolimas. Mes visi – mylintys tėčiai, globojami nuostabių moterų ir apsupti puikių vaikų, – dabar iš tų laikų tik pakikename prie alaus bokalo. Tačiau tas pasaulis mums davė labai daug svarbių pamokų, suteikė labai reikalingos išminties ir stiprybės. Pats rašymo procesas buvo lengvas, jaučiausi taip, lyg kažkas kitas rašytų mano rankomis – galbūt tas išgalvotas trylikametis berniukas Ilajus Belas, kurį pamilau už jo stiprybę, kokios pats niekada neturėjau.

Kiekvieną vakarą tarp aštuntos ir dešimtos valandos nusileisdavau žemyn į žaidimų kambarį, įsispirdavau į jo nunešiotus sportbačius ir leisdavau jam audringai lieti žodžius į tuščius, baltus puslapius kompiuterio ekrane. Sunkiausia užduotis buvo užtikrinti, kad tai, ką Ilajus parašė, nesukeltų diskomforto mano paties šeimai. Jeigu istorija būtų sukėlusi neigiamų emocijų bent vienam šeimos nariui, būčiau ją paprasčiausiai išmetęs, todėl galite tik įsivaizduoti, koks pakylėtas jaučiausi, kai baigę skaityti rankraštį jie man paskambino ir pasakė: „Turi ją išleisti, tai daugiau negu tik mūsų istorija.“ O labiausiai mane sujaudino mama, pasakiusi: „Labai gražu, nieko nekeisk.“ Ačiū tau, Ilajau.

Rašydamas nepamiršk naudotis visais penkiais pojūčiais. Kaip jautiesi šią akimirką? Kuo kvepia kambarys, kuriame esi? Koks jos lūpų skonis? Kaip skamba verkiančios mamos balsas? Jeigu pakankamai daug rašysi vadovaudamasis savo penkiais pojūčiais, galbūt suformuosi ir tą retą, šeštajį, kurį išsiugdė mano herojai Cormacas McCarthy, Johnas Steinbeckas ir Philipas Rothas. Gilesnį, visa apimantį pojūtį, siekiantį už mūsų visatos ribų ir prasismelkiantį iki pat sielos gelmių.

Romane „Berniukas nuryja visatą“ yra širdį veriančių vietų. Kokia buvo pirmoji jus patį pravirkdžiusi knyga?

Elwyno Brookso White’o „Šarlotės voratinklis“. Kai trečiaisiais mokslo metais mums ją skaitė mokytojas, man ji paliko neišdildomą įspūdį. Tuomet nesupratau, bet „Šarlotė“ supažindino su daugeliu man dabar be galo svarbių pasakojimo elementų – perspektyva, didesniuose pasauliuose egzistuojančiais atskirais pasaulėliais, atjauta, netikėčiausiose vietose užsimezgančiomis draugystėmis. O kai sena ir išmintinga Šarlotė iškeliavo į Didijį dangaus voratinklį, tada, dar visai jaunas, supratau, kad net iškeliavę anapilin niekur neišnykstame.

Kokie būtų jūsų patarimai, jeigu rašytumėte knygą visai jaunas?

Rašydamas nepamiršk naudotis visais penkiais pojūčiais. Kaip jautiesi šią akimirką? Kuo kvepia kambarys, kuriame esi? Koks jos lūpų skonis? Kaip skamba verkiančios mamos balsas? Jeigu pakankamai daug rašysi vadovaudamasis savo penkiais pojūčiais, galbūt suformuosi ir tą retą, šeštajį, kurį išsiugdė mano herojai Cormacas McCarthy, Johnas Steinbeckas ir Philipas Rothas. Gilesnį, visa apimantį pojūtį, siekiantį už mūsų visatos ribų ir prasismelkiantį iki pat sielos gelmių. Ir dar paklausčiau: „Žioply, kada gi pagaliau išmoksi taisyklingai vartoti žodžius „paveikti“ ir „padarinys“?“

Pagal betterreading.com.au parengė Herkus Kaminskas