Svetlana Aliliujeva su tėvu Josifu Stalinu, 1935 m.

Wikipedia.org nuotrauka

Negalima nuvertinti senelių įtakos mūsų gyvenimui. Tai aiškiai iliustruoja Svetlanos Aliliujevos pavyzdys.

Nuo vaikystės ji buvo Svetlana Stalina – vienintelė Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino dukra. Vėliau pasiėmė motinos pavardę, o galiausiai, jau gyvendama Jungtinėse Valstijose ir ištekėjusi už amerikiečio, tapo Lana Peters.

Gimusi 1926 m., ji augo tokioje aplinkoje, kurioje niekada nebuvo minimas Dievo vardas. Svetlanos tėvas vadovavo komunistų partijai ir vyriausybei, kuri darė visa, kas įmanoma, kad religija kuo mažiau veiktų žmonių gyvenimą arba būtų panaudota komunistinės ideologijos skleidimui.

Tačiau galiausiai šio pasaulio galybė nebuvo stipresnė už pavyzdį, kurį rodė kartvelė Stalino motina – Svetlanos senelė iš tėvo pusės.

„Mus auklėjo ateistai tėvai, pasaulietinė mokykla ir giliai materialistinė visuomenė. Apie Dievą nebuvo nė kalbos. Vis dėlto pirmieji trisdešimt šešeri metai, kuriuos nugyvenau ateistinėje Rusijos valstybėje, nebuvo visiškai be Dievo, – rašė Aliliujeva savo autobiografijoje „Dvidešimt laiškų draugui“. – Mano senelė iš tėvo pusės, Jekaterina Džiugašvili, buvo beveik neraštinga, anksti našle tapusi valstietė, kuri puoselėjo tikėjimą Dievu ir Bažnyčia. Būdama labai pamaldi ir darbšti, ji svajojo apie tai, kad jos vienintelis likęs gyvas sūnus – mano tėvas – taptų kunigu.“

Kaip žinome, ši svajonė niekada netapo tikrove.

Svetlana Aliliujeva, 1970 m.

Wikipedia.org nuotrauka

Svetlanos senelė iš motinos pusės, Olga Aliliujeva, irgi suvadino savo vaidmenį. Svetlana rašė, kad ji „mums švelniai kalbėdavo apie Dievą – tai iš jos mes pirmą kartą išgirdome žodžius apie sielą ir Dievą. Jai Dievas ir siela buvo pats gyvenimo pagrindas.“

Ji sakė: „Aš dėkoju Dievui, kad Jis leido mano brangioms senelėms perduoti mums tikėjimo daigus. Nors išoriškai atrodė vergiškai paklusnios naujajai tvarkai, giliai savo širdyse jos išlaikė tikėjimą Dievu ir Kristumi.“

Šie „tikėjimo daigai“ buvo maitinami gyvenimo patirtimi ir laistomi ašaromis. Aliliujeva prisimena, kaip pirmą kartą gyvenime meldėsi Dievui dėl savo sunkiai sergančio aštuoniolikmečio sūnaus. „Aš nemokėjau jokios maldos, net Tėve mūsų“, – rašė ji. – Bet Jis girdėjo mane, aš tai žinojau. Po išgydymo mane užplūdo labai stiprus Dievo buvimo šalia jausmas.“

Laikui bėgant ji sutiko kunigą Nikolajų Golubcovą, kuris slapta krikštydavo suaugusiuosius. „Man reikėjo sužinoti fundamentalias krikščionybės tiesas“, – rašė ji. Svetlana buvo pakrikštyta Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje 1962 m. gegužės 20 d.

Svetlana Aliliujeva, 1697 m.

Wikipedia.org nuotrauka

Po penkerių metų, pasitraukusi iš Sovietų Sąjungos ir apsigyvenusi Šveicarijoje, ji pirmą kartą susidūrė su Romos katalikais. Vėliau, persikėlusi į Jungtines Valstijas, moterį ištiko stulbinama religinių tradicijų gausa.

„Šioje konfesijų masėje man reikėjo atrasti tai, kas tikra, ir aš nebežinojau, kas esu ir kuo iš tikrųjų tikiu. Ieškojau atsakymo stačiatikybėje. Tačiau tie atsakymai į mano klausimus atrodė pernelyg abstraktūs. Nepaisant mano draugystės su ortodoksais intelektualais, mano dvasinis troškulys liko nepatenkintas.“

Vieną dieną Svetlana gavo laišką nuo katalikų kunigo iš Pensilvanijos, tėvo Garbolino, kuris pakvietė ją atlikti piligrimystę į Fatimą, Mergelės Marijos apsireiškimų 50-io proga. Ji negalėjo vykti, tačiau beveik 20 metų susirašinėjo su tėvu Garbolinu. 1976 m. ji susidraugavo su katalikų pora iš Kalifornijos ir gyveno kartu su jais du metus. „Jų taktiškas pamaldumas ir pagarba man bei mano dukrai giliai mane sujaudino“, – rašė ji.

1982 m. Svetlana su dukra persikėlė į Kembridžą Anglijoje. „Mano ryšiai su katalikais visada buvo natūralūs, ramūs ir drąsinantys, – prisimena ji. – Gerai žinomų knygų, tokių, kurias parašė Raisa Mariten [Žako Mariteno rusė žmona ir konvertitė į katalikybę], skaitymas padėjo man vis labiau ir labiau artėti prie Katalikų Bažnyčios.“

Galiausiai ji tapo katalike ir pradėjo kas dieną lankytis Mišiose. „Prieš tai nenorėjau nei atleisti, nei pati atgailauti, ir niekada nesugebėdavau mylėti savo priešų, – rašė Svetlana. – Bet nuo tada, kai pradėjau kasdien lankytis Mišiose, jaučiuosi visiškai kitaip. Eucharistija man tapo gyva ir būtina. Išpažintis, Susitaikymo sakramentas su Dievu, kurį mes kas dieną įžeidžiame, apleidžiame ir išduodame, dėl to mus užplūstantis kaltės ir liūdesio jausmas – štai kodėl mums būtina ją dažnai atlikti.“

Verstas iš Johno Burgerio straipsnio „How Stalin's daughter became a Catholic“ (aleteia.org).