Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.
    Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika, pavadindamas juos apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
    Jis nužengė su jais nuo kalno ir apsistojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio, kurie susirinko jo pasiklausyti ir pasigydyti nuo savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji.
    Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.

Skaitiniai Š (217)

Ef 2, 19–22: Užstatyti ant apaštalų pamato

Ps 19, 2–3. 4–5. P.: Per visą žemę eina jų aidas.


Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Šiandien minime dviejų apaštalų – Simono ir Judo (Tado) šventę. Tai skirtingi žmonės. Simonas buvo vadinamas kanaaniečiu arba zelotu. Judas – vieno iš Apaštalų laiškų autorius.

Apie pastarojo veiklą po Sekminių nedaug žinoma. Manoma, kad apaštalavo Judėjoje, vėliau – Sirijoje ir Mesopotamijoje, kur susitiko Simoną ir kartu su juo buvo nužudytas. Tokios skurdžios biografinės žinios. Galbūt taip ir turi būti – juk, kai kalbama apie apaštalus, niekuomet nereikia susikoncentruoti į asmenį. Apaštalas – pasiuntinys. Šiuo atveju – tas, kuris pats pripildytas Kristaus, nešantis kitiems Kristų. Tas, kuris dalijasi, kuris dirba Dievo darbą.

Ką tai galėtų reikšti? Pirmiausia, kai mąstom apie apaštalus, turime turėti prieš akis paprastą širdį, kurioje užtenka vietos tik dviem dalykams: Dievo iniciatyvai ir žmogaus atsakui. Visa kita padaro Šventoji Dvasia. Taip tampa įmanoma Evangeliją įnešti ir į muitines, ir į žvejų gyvenimus, į ten, kur giminaičiai guli karščiuodami, taip pat į miestų gatves, kad daugelis išgirstų bei suprastų.

Taigi, apaštalas – paprasčiausias Kristaus indas. Gal jis ir nėra per daug išmanus, tačiau Dievas net ir tokiu geba pasinaudoti. Šiandien dėkokime Viešpačiui, kad Jis pasirenka tuos, kurie iki pat žemės pakraščių nešta bei liudija Žodį. Tik tiek. Tačiau čia ir glūdi visa gyvenimo prasmė. Tad tegul žmogaus širdyje lieka vietos tik Dievo užkalbinimui ir asmeniniam atsakui į jį. Tiek nedaug. Tačiau nuo to juk viskas „įrūgsta“, viskas prasideda. Dėkokime Viešpačiui, kad Jis savo Bažnyčią nepaliauja statęs ant apaštalų pamato.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai