Eglė Petrauskienė. Aurafoto nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš 6-ojo 2019 m. žurnalo „Ateitis“ numerio

EGLĖ PETRAUSKIENĖ – ateitininkė, odontologė, mokslininkė ir mama. jau daugiau nei penkerius metus Londono universiteto koledže besigilinanti į Lietuvoje mažai kam žinomą odontologinės visuomenės sveikatos sritį. Šiame interviu – apie studijas, galimybes kurti sveikesnę visuomenę, svarbias pergales sveikatos srityje ir motinystę svetur.

Egle, kaip kilo mintis magistro studijose gilintis į odontologinę visuomenės sveikatą?

Studijuodama odontologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete turėjau galimybę dirbti su specialiųjų poreikių vaikais „Atgajos“ mokykloje. Kartu su kolegomis turėjome padėti šiems vaikams pagerinti jų burnos sveikatą. Taip pat su viena universiteto dėstytoja vykdėme programą apie vaikų auklėjimo stilius, jų įtaką burnos sveikatai. Programos metu keliavome į Trakus tirti vaikų. Šios dvi patirtys, taip pat ir pačios dėstytojos padrąsinimas pasidomėti šios srities studijomis užsienyje paskatino vykti į Londono universiteto koledžą (angl. University College London), kuriame pasirinkau odontologinę visuomenės sveikatą. Po dvejų ištęstinių studijų metų parašiau mokslinį darbą apie Lietuvos vyresnių žmonių burnos sveikatos socialinį tolygumą. Baigusi magistro studijas gavau pasiūlymą tęsti doktorantūros studijas. Studijuodama taip pat atlieku klinikinį darbą – esu gydytoja odontologė. Gavusi licenciją, penkerius metus dirbu Britanijos valstybinėse odontologijos klinikose. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę suderinti mokslinio ir klinikinio darbo karjerą.

Ar galėtum plačiau papasakoti apie savo studijuojamą sritį?

Angliškai mano specialybė vadinasi „Dental public health“. Lietuviškai tikslaus vertinio nėra, tačiau siūlyčiau tokius vertimus: „Odontologinė visuomenės sveikata“, „Visuomenės sveikata odontologams“, „Burnos visuomenės sveikata“. Tai specialybė, paremta bendrais visuomenės sveikatos principais. Esminiai šios srities klausimai: kaip išvengti ligų, kaip paskatinti žmones sveikiau gyventi, kaip sukurti sveikesnę aplinką tiek namuose, tiek sveikatos sektoriuje, tiek darbe.

Visuomenės sveikatos principai grindžiami prielaida, jog pagrindinės ligų priežastys yra ne asmeninės, o socialinės. Pavyzdžiui, mes galvojame, kad burnos ir daugelio kitų vėžio formų priežastis yra rūkymas, tačiau tai – vėlyvoji pasekmė. Rūkymas yra tiesioginis fizinis veiksnys, bet manoma, kad visų rizikos veiksnių, į kuriuos įeina ir per didelis alkoholio, cukraus, riebalų vartojimas, fizinio judrumo trūkumas, esama dėl socialinių priežasčių. Tie žmonės, kurie turi mažesnes pajamas, menkesnį išsilavinimą, priklauso žemesnei socialinei grupei, patiria daugiau rizikos veiksnių (pavyzdžiui, jie turi daugiau depresijos požymių, tad yra labiau linkę turėti žalingų įpročių).

Visuomenės sveikata siekia kreipti dėmesį nuo asmeninės atsakomybės prie kolektyvinės. Manoma, kad, jei nori paskatinti sveiką gyvenimo būdą, pagerinti tam tikros visuomenės, šalies ar miesto sveikatą, turėtum pirmiausia orientuotis į socialinę politiką, į reguliavimą valstybės, bendruomenių mastu, stengtis sukurti tinkamą aplinką, įgalinti žmones būti sveikesnius. Jei nori paskatinti žmones važinėti dviračiu, neužteks plakato, reikėtų nutiesti daugiau dviračių takų, nes tyrimai rodo, kad gyventojai tų miestų, kuriuose yra daugiau galimybių judėti, būti lauke, sveikatos rodikliai yra žymiai geresni.

Kolektyvinės atsakomybės prielaida yra išskirtinis visuomenės sveikatos elementas. Užsiimu klinikine praktika, tad pastebiu, jog klinikinėje praktikoje gaji aukos kaltinimo (angl. victim blaming) praktika. Įprasta, kad, kai ateina pacientas, kuris daug rūko, nesveikai maitinasi, vartoja daug cukraus, riebalų, turi diabetą, širdies ligą bei daug ėduonies burnoje, mes galvojam: jis visai nusigyvenęs. Gi visuomenės sveikatos specialistai remiasi šūkiu: „Padaryti sveikus sprendimus lengvais sprendimais“ (angl. Making healthy choices easy choices). Jei norime, kad žmonės valgytų daugiau vaisių ir daržovių, jie neturėtų būti brangūs. Nepakanka daugiavaikei mažas pajamas turinčiai mamai pasakyti: „valgykite daug vaisių ir daržovių“, jei jie žymiai brangesni už kitą maistą. Reikia ieškoti būdų, kaip padaryti labiau įperkamus tuos produktus, kurie yra sveiki. Radus išeitį, žmonės galės rinktis minėtas sveikas alternatyvas. Šis procesas, kai orientuojamasi į mokestines lengvatas, yra sveikatos fiskalinės politikos dalis, kurioje visuomenės sveikatos specialistai dalyvauja ypač aktyviai. Šių specialistų dalyvavimas įstatymų leidybos procese yra vienas iš svarbiausių šios srities elementų.

Visuomenės sveikata neatskiriama ir nuo edukacijos. Visgi, net jei žmogus ir pamatys reklamą, jis vis tiek parduotuvėje nusipirks tai, kas pigiausia ir lengviausiai paruošiama. Būtent dėl to edukaciją rekomenduojama derinti su fiskaline politika, į edukacinę veiklą įtraukiant darbą su bendruomenėmis, kuris įgalintų žmones gyventi sveikai. Kaip vieną iš sėkmingų tokio darbo su bendruomenėmis pavyzdžių paminėčiau maisto gaminimo kursus mamoms. Nemokančioms gaminti mamoms yra daug paprasčiau nusipirkti šaldyto maisto (pusfabrikačių), kuris yra nebrangus arba maisto, turinčio daug riebalų ar cukraus. Todėl įvairūs praktiniai užsiėmimai gali atnešti daugiau pokyčio visuomenėje, nei tik informacinės žinutės platinimas.

Galiausiai į odontologinę visuomenės sveikatą įeina akademinė veikla. Reikalinga gera duomenų bazė, kad būtų žinoma, koks yra ligų paplitimas. Atlikus duomenų analizę, pateikus pagrįstas mokslines išvadas, galima spręsti, kokius įstatymus priimti, kiek paskirstyti sveikatos priežiūros paslaugų visuomenei. Vėliau stebima, kaip ligų paplitimas kinta po šių socialinės politikos pokyčių.

Vaizdingai mano studijuojamą sritį yra apibūdinęs vienas profesorius – jis sakydavo, kad ligos – kaip virtuvėje atsuktas čiaupas: grindys apsemtos, vanduo jau siekia kelius, o mes tik šluostom grindis (tą darome mes, dirbantys su pacientais). Visuomenės sveikatos darbas – stengtis tą čiaupą šiek tiek užsukti, kitaip tariant, apsaugoti nuo ligų. Žinoma, šis pavyzdys yra kiek išpūstas, bet aiškus.

Eglė pristato savo doktorantūros projektą Vankuveryje, Kanadoje. 2019 m. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Vienas pagrindinių odontologinės ir bendrai visuomenės sveikatos elementų yra fiskalinė politika. Kokie reguliavimai šioje srityje yra dažniausi?

Padidinti mokesčiai alkoholiui yra klasikinis visuomenės sveikatos principų pavyzdys. Kai išgirdau, jog Lietuvoje pradedama vykdyti šią politiką, pamaniau: oho, padaryta kaip visuomenės sveikatos vadovėlyje! Žinoma, tai sulaukė didelio pramonės pasipriešinimo – juk esama daug finansinių interesų. Odontologams svarbiausias yra cukraus reguliavimas, t. y. fiskalinė politika saldumynams ir saldiems vaisvandeniams, nes cukrus – dantų ėduonies priežastis.

Visose visuomenės sveikatos konferencijose būna bent kelios paskaitos apie tai, kaip sekasi dalyvaujančioms šalims įgyvendinti mokestinę politiką saldžių produktų atžvilgiu. Škotija, įsivedusi mokestį saldiems gėrimams, pastebėjo, kad po šio reguliavimo iškart nukrito tų gėrimų suvartojimas. Kai kurie gamintojai netgi pradėjo mažinti porcijų dydį. Škotijoje paskelbus apie minėtą saldžių vaisvandenių apmokestinimą, kompanija „Coca-cola“ pranešė, kad mažins taros talpą, taigi ir porciją. Tai parodo, jog labai sunku šiuos įstatymus priimti, nes yra didelis pasipriešinimas iš pramonės pusės, tačiau, jei teisinis procesas sutvarkomas sėkmingai, būna didelė nauda visuomenei, vartojimas sumažėja.

Visuomenės sveikatos sritį, matyt, būtų galima palyginti su tinklu, kuriame dalyvauja skirtingi veikėjai ir institucijos: mokslininkai, politikai, gydytojai, verslo atstovai, valstybės tarnautojai, miesto architektai, ministerijos, savivaldybės, universitetai, įmonės ir t. t. Kaip tokiame plačiame tinkle pavyksta rasti bendrų sprendimų?

Kad tame tinkle būtų išgirstas visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros specialistų balsas, pirmiausia reikia stiprių visuomenės sveikatos centrų (tokių centrų turime ir Lietuvoje). Jungtinėje Karalystėje jie yra labai svarbūs; jie bendradarbiauja su universitetais, kviečiasi mokslininkus, dalyvauja įstatymų leidžiamosios valdžios konsultacinėse grupėse.

Sunkiausia yra pasiekti pramonę, nes jie turi komercinių interesų, o siūlomi įstatymai dažniausiai nėra jiems finansiškai naudingi. Visgi galima pastebėti, kad daugėja įmonių, kurioms yra svarbios socialinės atsakomybės, tvarumo idėjos. Kompanijos, kurios rimtai galvoja apie savo ateities perspektyvas, stengiasi sukurti ir parodyti visuomenei savo gerąją pusę. Šiuo atveju visuomenės sveikatos specialistų pareiga yra juos sudominti ir pasiūlyti visuomenės sveikatai naudingų iniciatyvų: tapti socialiai atsakinga įmone, bendradarbiauti konkrečioje kompanijoje, kartu ieškoti būdų gaminamą produktą padaryti sveikesnį: galbūt sumažinti riebalų kiekį, restorano meniu pasiūlyti daugiau daržovių. Net „McDonald‘s“ į savo meniu yra įtraukęs salotas, o į mėsainius deda salotos lapelį, nes jiems rūpi jų įvaizdis, o šiuo metu visuomenėje esama geros tendencijos labiau domėtis sveikata, stengtis sveikai gyventi.

Žinoma, yra tokių įmonių, kurios niekada nesutiktų bendradarbiauti, tai – tabako, alkoholio kompanijos. Tada reikia kietos visuomenės sveikatos specialistų ir įstatymų leidėjų rankos. Čia visuomenės sveikatos atstovams reikia gerų lobizmo įgūdžių, kurie padėtų sudominti politikus tapti sveikatos ambasadoriais.

Kaip manai, kuo labiausiai skyrėsi tavo studijos svetur nuo studijų čia?

Odontologijos studijos Vilniaus universitete yra tikrai gerai vertinamos. Jų dėka jaučiamės tinkamai paruošti, tad užsienyje esame tiek pat vertinami kaip ir vietiniai gydytojai. Žinoma, mūsų tyrimų centras Vilniuje yra mažesnis, daugiausia orientuotas į klinikinę praktiką, tad nors mus paruošia puikiais odontologais, tačiau platesnio požiūrio ir specialybės, orientuotos į odontologinę visuomenės sveikatą, VU nėra. Londone fakultetas didesnis, yra tyrimų grupė, skirta visuomenės sveikatai.

Kaip vieną iš skirtumų paminėčiau neformalų bendravimą su dėstytojais. Lietuvos akademiniame pasaulyje (bent jau tarp medikų) pabrėžiama hierarchija, kiekvieno asmens įvardijimas akademiniais titulais, o Londone iškart buvo paprašyta dėstytojų nevadinti daktarais ir kreiptis tik vardais. Tam prireikė kelių mėnesių ir nuolatinio priminimo nevadinti dėstytojų profesoriais. Beje, jau pirmų susitikimų metu dėstytojai pasakė, kad galime visko klausti, nes paskaitos yra skirtos mums. Kartais net gaudavome iš kuratoriaus pastabų dėl per mažo aktyvumo paskaitose (jas perduodavo kuratoriui mūsų dėstytojai). Aktyvus studentų įtraukimas į paskaitą ir skatinimas patiems mąstyti man buvo nauja. Lietuvoje medikų paruošimas yra gan standartinis: sukramtai informaciją, per egzaminą ją „atrajoji“ ir didžiąją dalį pamiršti. Londone mus mokė galvoti peržengiant visas ribas, originaliai. Visuomenės sveikatos specialistams tai svarbu, nes jie turi daug plačiau matyti visą veiksmų lauką.

Londono universiteto koledžas pasižymi ypač kokybiškomis studijomis ir yra penktoje vietoje pasaulio universitetų reitinge. Mūsų universitetas save pristato kaip globalų universitetą, tad jie vykdo daug tyrimų kitose šalyse. Jie net turi visą tyrimų centrą Rytų Europai. Taip pat pradėjo studiją Rytų Europos sveikatos tyrimams.

Ar galėtum plačiau papasakoti apie šią studiją?

Studijos pristatymą reikėtų pradėti nuo jos atsiradimo priežasties. Dėl Vakarų visuomenėse vykstančio senėjimo proceso visuomenės sveikatos srityje vis aktualesnė tampa senėjimo tema. Kadangi sveikatos priežiūros sektoriui dėl šios priežasties tenka didelis svoris (ateityje jis dar labiau didės), auga ir senesnių žmonių tyrimų skaičius, keliami klausimai, kaip senus žmones išlaikyti sveikus ir darbingus, kaip jais rūpintis. Amerikoje tokia studija vadinasi tiesiog „Amerikos senėjimo studija“. Ji tiria vyresnių žmonių sveikatą, ligų priežastis, daugelį sveikatos faktorių.

Nors Vakaruose senėjimo procesai yra tyrinėjami aktyviai, Rytų Europoje tokio tyrimo, deja, nebuvo, nors šiame regione sergamumas ir mirštamumas, palyginti su Vakarų Europa, yra žymiai didesnis. Taigi mano universitetas pradėjo tyrimą apie senėjimą ir ligų priežastis Rytų Europoje. Studija vadinasi HAPIEE (angl. Health, Alcohol and Psychosocial factors in Eastern Europe). Tyrime dalyvauja keturios šalys: Lietuva, Lenkija, Čekija ir Rusija. Iš pavadinimo galima pastebėti, jog yra galvojama, kad Rytų Europoje ligų priežastys ir mirtingumas labiausiai nulemtas alkoholio suvartojimo ir socialinių faktorių (prastesnės socialinės padėties). Beje, savo magistro darbą rašiau būtent iš šių duomenų, kuriuos mano universitetas surinko Lietuvoje, konkrečiai – Kaune. Stebėjau, kaip vyresnių žmonių burnos sveikata priklauso nuo socialinių faktorių.

Tyrimas atskleidė, kad burnos sveikatos skirtumai tarp skirtingų socialinių grupių yra žymiai didesni nei Vakarų Europos tyrimuose. Esama labai didelių burnos sveikatos skirtumų pagal išsilavinimą ir skurdo rodiklį. Pastebėjome, jog šie skirtumai koreliuoja ir su kitomis ligomis. Darėme išvadą, kad esama didelės socialinės atskirties, ir ši atskirtis atsispindi Lietuvos žmonių sveikatoje. Tai patvirtina ir mano kolegų tyrimai.

Eglė su vyru Tautiškos giesmės aplink pasaulį giedojimo šventėje Londone, 2019 m. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Paminėjai Lietuvą. Ką manai apie mūsų sveikatos sistemą: kas pagirtina, o kas labiausiai skauda?

Palyginti su Vakarų šalimis, Lietuvos sveikatos sistema pagirtina dėl paslaugų prieinamumo – jos yra padengtos iš socialinio draudimo ir gyventojams nekainuoja. Kitose šalyse sveikatos draudimą turi apmokėti patys žmonės arba dažnai naudotis privačiomis paslaugomis. Verta paminėti profesionalų medikų paruošimą, paremtą šiuolaikinėmis vakarietiškomis rekomendacijomis. Kompetencijos šioje srityje mums nestinga.

Daug kas priklauso nuo sveikatos sistemos finansavimo, kuris, palyginti su Vakarų šalimis, yra labai mažas, o kaštai nėra daug mažesni nei kitų šalių (aparatūra, medžiagos kainuoja tiek pat). Mažesnėms ekonomikos šalims vykdyti tokio paties lygio sveikatos priežiūrą kaip turtingesnėms yra sudėtinga.

Taip pat manau, kad mūsų sveikatos sistemoje būtų galima geriau sujungti medikų ir socialinių darbuotojų bendradarbiavimą, užtikrinti pacientų priežiūros tinklą. Dirbdama gydytoja užsienyje, turiu bendradarbiauti su paciento socialiniu darbuotoju (jei jis tokį turi), slaugytoju (jei kažkas pacientą prižiūri) ir visada pranešti apie asmens sveikatos padėtį. Jei pacientas neturi socialinio darbuotojo ir jam atėjus pasitikrinti burnos sveikatos pamatau, kad jam kažko trūksta, jis yra pažeidžiamas (vyresnis, vienišas ar negalintis savimi pasirūpinti žmogus arba vaikas, kurio tėvai neskiria pakankamai priežiūros), mano kaip gydytojos pareiga padėti, informuoti socialines tarnybas (lankome specialius kursus, kaip padėti tokiems asmenims). Praktikoje tai vadinama signalizavimo pareiga (angl. whistle blowing). Lietuvoje galėtume pasimokyti pasirūpinti žmogumi iš visų pusių. Gydytojo kontaktas su pacientu yra trumpas, tad, kai žmogus išeina iš ligoninės ar klinikos, svarbu, kad jo priežiūra tęstųsi. Pastarosios situacijos su vaikų priežiūros aktualijomis, soc. darbuotojų priežiūros gerinimu atspindi, kad stengiamės patobulėti, visgi reikėtų nepamiršti, jog ir vyresni žmonės yra prioritetas. Šioje srityje turėtume pasitempti.

Paradoksalu, nors Vakarų valstybės rečiau apmoka savo piliečių gydymą, jose nėra tokios didelės atskirties tarp žmonių kaip Lietuvoje, o burnos sveikatos problemų yra mažiau nei pas mus. Kaip tau atrodo, kodėl taip yra?

Burnos sveikata yra tolygi kitoms ligoms: dėl tų pačių priežasčių atsiranda ir burnos, ir kitos ligos. Svarbiausias bruožas, lemiantis minėtus skirtumus tarp šalių – bendras valstybės indėlis į sveikatos netolygumų priežiūrą, kuri apima skirtingas sritis ir sektorius. Kaip pavyzdį pateiksiu būsto sektorių, kuris yra labai svarbus sveikatai – jei gyveni oriai, tavo sąlygos namie geros, namas šiltas, gerai vėdinamas, tau užtenka vietos, tuomet ir psichinė bei fizinė sveikata yra geresnė. Daug žmonių Vakaruose gyvena socialiniame būste, kurį gauna lengvatinėmis sąlygomis. Ar mes padedame pažeidžiamoms grupėms įsigyti būstą? Manau, kad valstybė galėtų labiau reguliuoti būsto sektorių.

Socialinei atskirčiai mažinti svarbus ir darbo vietų sukūrimas. Jei žemesnio išsilavinimo žmonių, dirbančių nekvalifikuotą darbą, atlyginimas yra orus, jie galės vartoti kokybiškesnį maistą, sveikiau gyventi ir sveikata bus geresnė. Paminėtinas transporto sektorius. Jei viešasis transportas veikia kokybiškai, žmonės juo dažniau važinėja, mažiau sėdi automobilyje, daugiau juda eidami nuo stotelės iki namų. Jei prie kelio yra dviračių takas, jie važiuoja juo į darbą. Svarbu skatinti žmones judėti.

Taigi visi sektoriai yra susiję su sveikata – tai ir yra visuomenės sveikatos voratinklis. Svarbu, kad visuomenės sveikatos specialistų būtų visose konsultacijose, vykdomose visuomenės mastu. Jei kažkas planuoja kurti naują rajoną – ar bus pagalvota apie žaidimų aikšteles vaikams pažaisti, dviračių takus žmonėms važiuoti, žalias zonas jiems bėgioti? Todėl sveikatos specialistų indėlis yra svarbus planuojant žmonių gyvenimą.

Eglė su dukra Kanadoje. 2019 m. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokias matai tavo studijuojamos specialybės perspektyvas Lietuvoje? Ką galėtų veikti šias studijas pabaigęs jaunas žmogus?

Galimybių veikti yra nemažai. Įvairios įtakos grupės, sveikatos komitetai, vyriausybinės organizacijos nėra didelės, tačiau siekia augti, nuolat ieško specialistų. Patys visuomenės sveikatos centrai turi daug galimybių didėti, rašyti projektus, siūlyti naujų iniciatyvų. Mūsų didieji miestai vis dar plečiasi, todėl visuomenės sveikatos specialistams atsiveria naujos galimybės prisidėti prie jų plėtros, įdėti svarų sveikatinimo indėlį. Sename dideliame Europos mieste tokių galimybių yra daug mažiau, nes socialiniai tinklai daug labiau susiformavę, biurokratinės sistemos sunkiai paveikiamos. Mūsų šalyje daug kas keičiasi gan greitai, ji maža, tad tavo balsas gali būti daug labiau išgirstas nei stipriai institucionalizuotoje erdvėje. Beje, vis dar galime rašyti Europos Sąjungos sveikatinimo projektus. Šią galimybę svarbu išnaudoti.

O kas tave pačią joje domina labiausiai, kur šiame lauke norėtum matyti save?

Šiuo metu dar tik pradedu doktorantūrą, tad idealiu atveju norėčiau grįžti į Lietuvą ir dirbti akademinį darbą bei galbūt paraleliai sveikatos ir prevencijos projektuose. Lietuvoje sveikatinimo programų burnos sveikatai labai trūksta, tad norėčiau prisidėti prie naujų programų sukūrimo, padėti jas vykdyti. Norėčiau, kad atsirastų mūsų šalies prevencijos siauru burnos sveikatos odontologams lygiu tradicija. Žinoma, laikui bėgant atsiranda naujų horizontų, tad galbūt kada nors galėčiau dirbti platesnėje visuomenės sveikatos srityje, tačiau kol kas mano kompetencijos susijusios konkrečiai su burnos sveikata.

Mane labai įkvepia škotų pavyzdys. Jie turi nacionalinę prevencijos programą vaikams „Child smile“ (liet. vaiko šypsena), kuri buvo išties sėkminga: tyrimai parodė, kad per kelerius programos įgyvendinimo metus Škotijos vaikų burnos sveikata itin pagerėjo. Tikrai galima pasimokyti gerosios praktikos iš Vakarų šalių, tad pradžioje norėčiau dirbti su tokiomis programomis.

Eglė su vyru Jonu ir dukrele Agota. Aurafoto nuotrauka

Pakalbėkime apie gyvenimą svetur: kas išvykus labiausiai stebino, trikdė?

Daugiau nei pusė Londono – užsieniečiai, tad vos tik atvykusi susidūriau su kultūriniu šoku, stebėjausi, kokių skirtingų bendruomenių gali būti viename mieste. Kita vertus, JK visuomenė yra persisotinusi atvykėliais, patys britai buriasi panašiuose socialiniuose ratuose, tad atvykėliams tenka bendrauti su kitais atvykėliais. Jautiesi kaip burbule arba tarptautiniuose mainuose, kuriuose žmonės nuolatos keičiasi: tik užmezgi draugystę su drauge ar draugu, o jis po kelių mėnesių ar pusmečio išvyksta. Tai apsunkina galimybes megzti ilgalaikius santykius. Vėliau, dirbdama odontologe, atradau draugų, su kuriais užsimezgė rimtesnės draugystės: kviesdavome vieni kitus į svečius, susipažindavome su šeimomis. Kai patys sukūrėme šeimą, žmonių kaitos problema jau nebuvo tokia aktuali. Turint šeimą yra žymiai lengviau gyventi svetimoje šalyje.

Ar galėtum daugiau papasakoti apie šeimyninį gyvenimą svetur?

Britanijoje žmonės myli šeimas ir laikosi tokio „visuomeninio etiketo“: jei eini mieste su kūdikiu, aplinkiniai jį kalbina, nusišypso, paklausia tavęs apie vaiką. Jautiesi atsipalaidavęs, tai labai smagu. Kai grįžtu su Agota į Lietuvą, žmonės neprieina, nekalbina. Šiek tiek pritrūksta šilumos iš žmonių.

Londone stengiamės bendrauti su lietuviais, turime draugų lietuvių, tačiau iš mūsų bendraamžių dar tik pirmieji turime vaiką. Čia žmonės planuoja vaikus vėliau, nes rūpinasi savo karjera; reikia laiko, kol įsitvirtina darbuose, įsigyja būstą. Kiek juokinga, bet vis dar esame jauni tėvai, nors mums 30, tačiau aš džiaugiuosi, kad jau sukūrėme šeimą.

Čia, Anglijoje, vaikams organizuojama labai daug veiklų: kiekvienoje seniūnijoje yra vaikų centrai, kur organizuojami užsiėmimai mamytėms ar tėveliams su vaikais, plaukimo, muzikos pamokėlės. Čia ypač vertinama psichologinė sveikata (ypač mamų), todėl stengiamasi, kad jos išeitų iš namų, užmegztų kontaktą su kitais tėvais, atrastų bendruomenę. Tokia praktika Anglijoje gaji, matyt, ir dėl to, kad čia motinystės atostogos yra daug trumpesnės (12 mėnesių, iš kurių tik pusė yra valstybės finansuojamos). Yra didesnis spaudimas mamoms finansiškai (kai kolegoms pasakau, kad turime 2 metus motinystės atostogų, jie nustemba dėl tokių puikių sąlygų). Britanijoje vaikų priežiūra labiau deleguota valstybei, kadangi karjera yra vertinama labiau, stengiamasi kuo greičiau grąžinti mamas į darbo rinką. Man tai psichologiškai priimti nebuvo lengva, nes žinojau, kad turėsiu gan greitai grįžti iš atostogų, tačiau turiu tiek draugų, tiek universiteto palaikymą. Jie yra gan lankstūs ir supranta, kad grįžusi dirbsiu kiek lėčiau, tad manau, jog bus įmanoma grįžti į darbus.

Eglė su vyru Jonu ir dukrele Agota. Aurafoto nuotrauka

Daug metų priklausai Ateitininkų federacijai. Kuo tau svarbi ši organizacija?

Ateitininkija man padėjo išsiugdyti visuomeniškumo principą, o tai iš dalies lėmė mano pasirinkimą studijuoti visuomenės sveikatą. Tad pirmiausia ateitininkams ir esu už tai dėkinga – kad įkvėpė mane akademiniam ir visuomeniniam darbui.

Neseniai Seimas 2020-uosius metus paskelbė ateitininkų metais. Kokią mintį, linkėjimą, pasveikinimą norėtum pasakyti ateitininkijai?

Noriu palinkėti, kad nenustotume mažuose darbuose su ta pačia ugnele ugdyti ir įkvėpti jaunus žmones. Mes galime tikrai labai daug. Žinau, kiek daug pasitikėjimo ir įkvėpimo gali suteikti šiek tiek vyresni vadovai, mokytojai. Per mažus darbus gimsta liepsnelės jaunų žmonių širdyje, o jos veda į priekį ir skatina svarbiems darbams savo profesijoje, savo šeimoje, savo aplinkoje.