Pečorų Švč. Dievo Motina. XIX a., Kijevo sritis. Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus nuotrauka

Anykščių sakralinio meno centras šiemet švenčia dešimties metų jubiliejų. Ta proga jis surengė parodą „Angelo atvaizdas XVIII–XX a. Ukrainos liaudies ikonose“, kuri į Anykščius buvo atvežta iš Radomyslio pilyje įsikūrusio Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus „Ukrainos dvasia“.

Šio muziejaus įkūrėja gydytoja, politikė, medicinos ir filosofijos mokslų daktarė Olga Bogomolec rinkti savamokslių Ukrainos tapytojų darbus pradėjo daugiau nei prieš dvidešimt metų. Šiandien jos kolekcijoje per 5000 ikonų, XVII–XX a. sukurtų įvairiuose Ukrainos regionuose – Kijevo srityje, Slabadų Ukrainoje, Podolėje, Voluinėje, Polesėje, Bukovinoje, Galicijoje, Užkarpatėje, Zaporožės srityje ir kt. Pasak kolekcininkės, šiose ikonose atsispinti Ukrainos tautos dvasia. Skirtos ne cerkvių, o paprastų kaimo ir miesto žmonių namų interjerams, jos lydėjo ukrainiečius nuo gimimo iki mirties, tapdamos neatsiejama jų kasdienio gyvenimo dalimi. Paprastai vienuose namuose būdavo nuo 6 iki 10 skirtingų siužetų ikonų, o pas turtinguosius – ir gerokai daugiau. Kiekvienai šeimai ikonos buvo parenkamos arba pagal specialų užsakymą nutapomos individualiai. Ikonoms buvo skiriamas garbingiausias namų kampas (božnica). Jos buvo naudojamos religinių apeigų, žyminčių svarbiausius gyvenimo įvykius, metu (per vestuves, gimus kūdikiui, persikeliant į naują būstą, per laidotuves ir kt.), joms namiškiai patikėdavo visus savo rūpesčius, viltis ir svajones.

Šv. arkangelai Mykolas ir Gabrielius. XIX a., Slabadų Ukraina. Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus nuotrauka

Anykščių sakralinio meno centro jubiliejui pažymėti ikonų paroda buvo pasirinkta ne atsitiktinai. 2009 m. centras savo veiklą pradėjo nuo Anykščių parapijai dovanotos ilgamečio jos klebono monsinjoro Alberto Talačkos kolekcijos ekspozicijos įrengimo. Monsinjoro kolekcijoje greta Lietuvos ir Vakarų Europos dailininkų sukurtų sakralinės ir pasaulietinės dailės kūrinių galima pamatyti keletą stačiatikių ikonų. Surengti parodą, plačiau pristatančią Rytų krikščionių Bažnyčiai būdingą ikonų tapybos tradiciją, buvo sena Sakralinio meno centro direktoriaus Tomo Tuskenio svajonė. Ją įgyvendinti padėjo iš Anykščių krašto kilęs, Kijeve gyvenantis istorikas, leidėjas ir meno mecenatas Virginijus Strolia, centro darbuotojus supažindinęs su Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus atstovais ir padėjęs suorganizuoti šią parodą.

Iš daugybės Ukrainos liaudies tapyboje populiarių siužetų parodai buvo pasirinkta angelo tema (parodos kuratorė Margarita Milašienė). Angelo atvaizdas šią parodą susiejo su antra nuolatine Sakralinio meno centro ekspozicija – nuo 2010 m. čia veikiančiu „Angelų muziejumi“, įkurtu kultūrininkės ir meno mecenatės Beatričės Kleizaitis-Vasaris Anykščių miestui padovanotos kolekcijos pagrindu.

Parodoje eksponuojami 36 tapybos darbai ir 3 skulptūros. Net 14-oje ikonų yra pavaizduotas šv. arkangelas Mykolas. Liaudies tapyboje tai vienas populiariausių siužetų. Galingiausias iš arkangelų, Dievo valios vykdytojas, dangiškas karys ir gynėjas kovoje su blogiu, šv. arkangelas Mykolas buvo svarbus kiekvienam žmogui. Tikėta, kad šv. arkangelo Mykolo ikonos saugo nuo piktojo žabangų, padeda kovoje su priešais, fizinėmis ir dvasios ligomis, nukreipia sielas į doros, tiesos ir išganymo kelią.

Šv. arkangelas Mykolas. XIX a., Kijevo sritis. Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus nuotrauka

Ikonose šv. arkangelą Mykolą matome tiek vieną, stovintį su kardu rankoje ar skriejantį ant sparnuoto žirgo, tiek kartu su kitais šventaisiais. Dažnai jis vaizduotas poroje su šv. arkangelu Gabrieliumi. Liaudis tokias ikonas vadinamo „Šventieji arkangelai“ ir labai vertinamo. Buvo manoma, kad dėl ikonose pavaizduotų dviejų aukščiausių dangiškų jėgų atstovų, jų galia padvigubėja. Taigi ir tie, kas per jas šaukėsi šv. Mykolo apgynimo, ir tie, kas meldė šv. Gabrielių padėti susilaukti kūdikio, tikėjosi, kad jų maldos bus išklausytos su dviguba jėga.

Šv. arkangelas Mykolas ir šv. Barbora. XIX a., Kijevo sritis. Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus nuotrauka

Dar viena liaudies tapyboje populiari šventųjų pora buvo šv. arkangelas Mykolas ir šv. Barbora. Ji buvo siejama su laiminga mirtimi – tikėta, kad šv. Barbora saugo nuo staigios ir netikėtos mirties (ypač nuo žaibo, gaisro) ir užstoja tuos, kas mirė nespėję priimti Švč. Sakramento, o šv. arkangelas Mykolas globoja mirštančiuosius, lydi jų vėles į dangų ir gina jas nuo tamsos jėgų.

Šv. arkangelas Mykolas buvo ir jo vardą turinčių asmenų globėjas. Stovintį greta kitų šventųjų jį atpažįstame pagal individualų užsakymą nutapytoje ikonoje, vaizduojančioje šeimos šventuosius globėjus. Parodoje eksponuojamose ikonose matome ir kitus arkangelus – šv. Gabrielių, šv. Rapolą. Tikintieji jų ikonas įsigydavo ir kaip jų vardą turinčių asmenų šventųjų globėjų atvaizdus, ir dėl bendrų jiems priskiriamų savybių. Į šv. arkangelą Gabrielių buvo kreipiamasi ne tik prašant kūdikio, bet ir patekus į sudėtingą situaciją, kai reikėjo priimti svarbų sprendimą. Šv. arkangelui Rapolui buvo priskiriama gydymo galia. Liaudis tikėjo, jog šv. arkangelo Rapolo ikonos padeda pasveikti ir sumažina fizinį skausmą. Dažnai liaudies dailininkams buvo užsakomos ir asmeniškai kiekvieną žmogų globojančio angelo – šv. Angelo sargo ikonos.

Angelas su veraikonu. XIX a. vidurys, Polesė. Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus nuotrauka

Angelai ir arkangelai minimi daugelyje Šventojo Rašto epizodų. Juos matome ikonose, vaizduojančiose Apreiškimą, Jėzaus maldą Alyvų kalne. Kaip dangaus karalystės gyventojai ir šventumo simboliai jie supa ir adoruoja Jėzaus Kristaus, Dievo Tėvo, Švč. Dievo Motinos, šventųjų atvaizdus.

Iš Švč. Dievo Motinos atvaizdų itin didelę paklausą tarp paprastų žmonių turėjo „Švč. Dievo Motinos – Nesudegančio krūmo“ ikonos. Kadaise jas buvo galima pamatyti kiekvienoje troboje, nes, kaip tikėta, šios ikonos saugojo nuo gaisro. Net tik visuotinis kultas, bet ir asmeninė tikinčiųjų piligrimystė į didžiausią bei žymiausią Ukrainos (o ir bendrai Stačiatikių Bažnyčios) vienuolyną – Kijevo Pečorų laurą, lėmė šios šventovės stebuklingųjų ikonų „Švč. Dievo Motinos Ėmimas į dangų (Užmigimas)“ ir „Pečorų Švč. Dievo Motina“ populiarumą liaudies tapyboje.

Ukrainoje labiau nei kitų krikščioniškų šalių tapyboje paplito „Jėzaus – Vynmedžio“ atvaizdai. Juose buvo vaizduojamas iš žaizdos Jėzaus krūtinėje išaugęs vynmedis, iš kurio kekės teka sultys (kraujas-vynas) į angelo laikomą taurę. Šios ikonos simboliškai perteikė atperkamosios Jėzaus Kristaus aukos ir Eucharistijos – susivienijimo su Jėzumi Kristumi per Švenčiausiąjį Sakramentą idėją: „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15, 1-8).

„Jėzus – Vynmedis“. XIX a., Slabadų Ukraina. Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus nuotrauka

Liaudies ikonų autoriai buvo paprasti žemdirbiai ir amatininkai, neturėję specialių ikonografijos ar ikonų tapybos technologijos žinių. O ir kūrė jie ne teologams, ne dvasinei aukštuomenei, o tokiems pat paprastiems žmonėms, kurie norėjo ikonų, bet neturėjo daug pinigų. Dauguma tiek tapytojų, tiek užsakovų buvo beraščiai, jie nesijaudino dėl ikonose pasitaikančių rašybos klaidų ar ikonografijos netikslumų. Liaudies dailininkai nenaudojo ikonų tapybos dirbtuvėse įprastų iš anksto paruoštų kontūrinių piešinių (prorisi) ar trafaretų (perevody). Jie vadovavosi savo nuojauta, asmeniniu santykiu su vaizduojamais siužetais, kaip pavyzdžius pasitelkdavo jiems pasiekiamus kūrinius ne tik iš stačiatikių, bet ir iš katalikų religinės dailės. Šventieji liaudies ikonose atrodo paprasti ir žmogiški, neretai primena vietinius kaimiečius, o jų veiduose atspindi natūralios emocijos – džiaugsmas, liūdesys, švelnumas, susimąstymas... Pasitaikančios ikonografijos klaidos nesumažina savamokslių dailininkų tapytų ikonų religinės vertės, o leidžia prisiliesti prie liaudiškojo dvasingumo, gyvenimiška patirtimi besiremiančios paprastų žmonių išminties.

Parodos lankytojai gali pamatyti keletą labai įdomių liaudiškų tradicinės ikonografijos interpretacijų. Užrašas „Živanosni Istočnik“ („Gyvybės Šaltinis“) ant Slabadų Ukrainoje nutapytos ikonos „Jėzus – Vynmedis“, vertinant pagal kanoną, būtų klaida. Stačiatikių ikonografijoje taip vadinama viena iš stebuklingų Švč. Dievo Motinos ikonų. Tačiau, užrašo prasmė puikiai tinka ir „Jėzaus – Vynmedžio“ atvaizdui. O tai ir buvo svarbiausia kūrinį nutapiusiam dailininkui.

Kanono neatitinka ir abi parodoje rodomos „Švč. Dievo Motinos – Nesudegančio krūmo“ ikonos. Tai sudėtingos, iš profesionalios ikonų tapybos perimtos kompozicijos, kuriuose Mozės regėtas degantis ir nesudegantis krūmas yra palyginamas su Švč. Dievo Motinos nekaltumu prieš pagimdant Dievo Sūnų ir po jo. Pagal kanoną, šio tipo ikonose Švč. Dievo Motinos atvaizdas yra įkomponuojamas į du susikertančius rombus, sudarančius žvaigždę. Vienas iš rombų būna žalias arba mėlynas (žaliuojančio krūmo spalvos), antras – raudonas (ugnies spalvos). Liaudies dailininkų tapytose ikonose spalvų simbolikos neliko, tačiau, dar labiau išryškėjo žvaigždė, Švč. Dievo Motiną prilyginanti „tamsios naktis šviesiausiai žvaigždei“ – vienoje ikonoje abu rombai yra raudoni, kitoje rombai visai išnyko, susiliedami į vientisą aukso spalvos žvaigždę.

Šv. arkangelas Mykolas. XIX a. antroji pusė, Centrinė Ukraina. Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus nuotrauka

Iš dviejų parodoje eksponuojamų ikonų, šv. arkangelą Mykolą vaizduojančių kaip vyriausią dangiškos kariaunos vadą eschatologinėje gėrio ir blogio kovoje, viena beveik atitinka kanoną. Arkangelas joje pavaizduotas skrendantis ant raudono sparnuoto žirgo, trimito garsais skelbiantis Antrąjį Kristaus atėjimą ir besiartinantį Paskutinįjį teismą, ietimi smeigiantis šėtoną. Tarp plačiai ištiestų arkangelo rankų – vaivorykštė, o viršuje kairėje nutapytas altorius ir Jėzus Emanuelis. Antrosios ikonos autoriaus sąmonėje šv. arkangelo Mykolo, kaip dangiškos kariaunos vado, paveikslas persipinė su liaudis tapyboje itin populiaria šv. Jurgio, užmušančio drakoną, vaizdavimo tradicija, turinčia tą pačią gėrio pergalės prieš blogį prasmę. Šv. Mykolas šioje ikonoje joja ne ant raudono, o ant balto žirgo. Ietimi jis smeigia ne šėtoną, kuris tradiciškai yra vaizduojamas kaip antropomorfinė pabaisa, o po žirgo kojomis gulintį drakoną. Dailininkas nesuprato, todėl aklai nekartojo ir kitų aptariamam ikonografiniam tipui būdingų detalių – nenutapė vaivorykštės, altoriaus, į prarają griūnančio miesto... Vietoj jų ikonos viršutinėje dalyje jis įkomponavo Dievo apvaizdos trikampį – visiems gerai pažįstamą Dievo globos, jo rūpinimosi viskuo, nuo mažiausių dalykų iki didžiųjų pasaulio įvykių, ženklą.

Šv. arkangelai Mykolas ir Gabrielius. XIX a., Slabadų Ukraina. Ukrainos liaudies ikonų ir antikvarinių daiktų muziejaus nuotrauka

Kartais savamoksliai dailininkai savo darbams pasirinkdavo ikonų tapytoje įprastą pagrindą – medžio lentą su ant jos priklijuota gruntuota drobe. Tačiau, dar dažniau jie tapė tiesiai ant medžio (dažnai net negruntuoto), arba kaip pagrindą naudojo namuose austą drobę. Vietoj kanoninei ikonų tapybai būdingos temperos technikos, jie dažniau rinkosi tapybą aliejiniais dažais.

Liaudies ikonų kompozicijos nesudėtingos, piešinys primityvus, spalvų gama ribota – mėgstamos žemės spalvos, šilti rusvi, rausvi, gelsvi tonai, lokaliniai raudonos, mėlynos, baltos spalvos deriniai. Lygius vienspalvius ikonų fonus dažnai puošia gėlių ornamentai. Ukrainos ikonose jie labai įvairūs, vešlūs, spalvingi. Ypač mėgstamas rožių motyvas. Kiekvieno regiono ikonos išsiskiria savo stilistika, tapybos technologija, mėgstama spalvų gama, ornamento, ikonografijos detalėmis.

Oficialioji stačiatikių bažnyčią į liaudies ikonas žiūrėjo nepalankiai. Nemokšiškai nutapytose atvaizduose ji matė nepagarbą šventiesiems, draudė jais prekiauti turguose, net konfiskuodavo. Bet jos pastangos sukontroliuoti šią produkciją buvo bevaisės. Ji buvo pigesnė ir geriau atitiko paprastų žmonių poreikius.

Pripažįstant, kad liaudies ikonų meninė kokybė yra labai nevienoda, tenka pripažinti ir tai, kad tarp paprastų žemdirbių ir amatininkų buvo dailininkų, kuriems gamta nepagailėjo tapytojo talento. Dauguma Anykščių sakralinio meno centre eksponuojamų Ukrainos liaudies ikonų yra ne tik šios šalies papročių, paprastų jos žmonių religingumo liudytojos, bet ir labai įdomūs bei išraiškingi liaudies meno kūriniai, nepaliekantys abejingo nei vieno žiūrovo.