EPA nuotrauka

Jei norime suprasti Krymo aneksiją, turime žvelgti žymiai giliau į praeitį, nei vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų pasirodymas. Taip teigia istorikas, knygos „#KrymasYraMūsų: rusiško mito istorija“ autorius Serhijus Hromenka. Radijuje „Svoboda“ dirbantis istorijos mokslų daktaras teigia, kad dar XIX amžiuje buvo imtas formuoti mitas puikiai iliustruoja tiek rusiškąjį nacionalizmą, tiek tai, kaip Maskva manipuliuoja istorija siekdama savo geopolitinių tikslų. 

Kaip gimė Krymo mitas? 

Šio mito ištakos veda į laikus prieš 200 metų. Tuomet Rusijos imperija pirmą kartą užėmė pusiasalį. Kai XVIII amžiaus šeštajame dešimtmetyje prasidėjo naujas Rusijos imperijos ir Turkijos karas, tada atsirado idėja užkariauti ne tik Krymą, bet ir platesnę erdvę prie Juodosios jūros. Buvo svajojama net apie Konstantinopolio paėmimą ir Bizantijos imperijos atkūrimą su stačiatikių valdovu iš Romanovų dinastijos priešakyje. Vykdant šį projektą, užimtoms teritorijoms buvo dalijami graikiški pavadinimai, taip siekiant sukurti sąsajas su antikine Graikija. Daugeliu atveju taip kilo kuriozų, nes, pavyzdžiui, senovinis graikų Odesas buvo visiškai kitoje vietoje. Miestams buvo grąžinami seni arba suteikiami nauji pavadinimai, kurie turėjo simbolizuoti sugrįžimą prie ištakų. Be to, buvo kuriamas mitas, kad Krymas priklausė senovės rusų valdovams, todėl Romanovai kaip Riurikovų įpėdiniai taip pat turi dinastinę teisę į Krymą. 

Serhijus Hromenko (asmeninio archyvo nuotr.)

Kaip keitėsi Krymas atsidūręs carų įtakoje?

Kai XVIII amžiaus pabaigoje dauguma Krymo totorių išvyko iš pusiasalio, Krymas po karo ir maro epidemijos patyrė nuosmukį. Buvo svarstoma pasikviesti užsienio kolonistų. Užkariautojai jautėsi esą viršesni ir lengva ranka naikino musulmonų kultūros ženklus. Tai lėmė ne koks nors genocidas, o paprasčiausias vandalizmas, nes paminklai nebuvo laikomi vertingais. Pavyzdys yra chano rūmai, kurie buvo rekonstruoti Jekaterinos vizitui, tačiau rekonstruojami pagal rusų architektų įnorius, visiškai nekreipiant dėmesio į autentiškumą. 

XVIII pabaigoje–XIX amžiaus pradžioje sustiprėjo mitas, kad Krymas yra stačiatikybės lopšys, kad teritorija anksčiau priklausė seniesiems Rusios valdovams, o pastaruoju metu čia gyveno tarsi savotiški aborigenai, kurie buvo svetimi šiai žemei ir jokios įtakos joje nepadarė. 

Tiesa, kiek vėliau, XIX amžiaus pirmajame trečdalyje, šis mitas kiek atslūgo prasidėjus romantizmo epochai, kai ir užsieniečiai ėmė keliauti į Krymą bei žavėtis tenykšte gamta, griuvėsiais. Štai savo disertacijoje aš daugiau dėmesio skyriau lenkų romantikams. Pavyzdžiui, Kryme lankęsis Adomas Mickevičius kalbėjo apie tai, kaip žaidė šachmatais su paskutiniuoju chano rūmų raktininku. Be to, rusų literatūroje svarbus yra Aleksandro Puškino kūrinys „Bachčisarajaus fontanai“. Šiame romantiniame kontekste Krymas buvo imtas traktuoti kaip neužbaigtas rojus, kaip žmogaus rankos nepaliestas kampelis. Tačiau politiniu lygmeniu niekas nepasikeitė.

Ką turite omenyje?

Turiu mintyje antrąją politinio mito kūrimo fazę, kuri buvo susijusi su Krymo karu. Kaip žinote, tą karą Rusijos imperija skaudžiai pralaimėjo. Tada įsijungė kompensacinis mechanizmas, kuris skatino rasti pralaimėjimo paaiškinimą ir įvardinti kaltuosius. Kodėl buvo pralaimėta? Dėl to, kad priešas buvo labai stiprus, nors patys rusai ir kovėsi iš visų jėgų. 

Kaip pavyzdį paimkime Sevastopolio miestą, kurio carinė Rusija neteko 1855-ųjų rudenį. Jau po kelių mėnesių, 1856 metų sausį, galime skaityti vieno dekabristo laišką kitam, kuriame rašoma, kad Sevastopolis krito su tokia šlove, kokios neužtarnaus ir dešimtys pergalių. Formuojamas herojiško pralaimėjimo mitas. Be to, ten tarnavo ir grafas Tolstojus, kurio „Sevastopolio apsakymai“ tapo tiesiog privalomu skaitiniu. Sevastopolis kaip auka, kaip krauju aplaistyta žemė, ilgam įgijo tam tikrą sakralinį statusą. O juk iki Krymo karo apie šį sąlyginai jauną miestą nelabai ir buvo kalbama.

O kaip dėl kaltininkų? 

Kaltė buvo suversta Krymo totoriams. Esą jie nubuvo klusnūs Rusijos valdžiai, tarnavo kaip turkų karių vedliai. Prasidėjo totorių kaltinimo kampanija, buvo kurstoma neapykanta jų atžvilgiu. Prie viso to prisidėjo ir ekonominės priežastys, kai dėl totorių emigracijos rusų skaičius tapo panašus ar net didesnis nei totorių. 

Toks diskursas buvo plėtojamas iki pat Pirmojo pasaulinio karo, nes Rusijos imperija reguliariai kariavo su turkais. Maskva nuolat taikėsi į Konstantinopolį, ir dar 1916 metais buvo planuojamas desantas šiam miestui užimti.  

Kokia situacija klostėsi po karo?

Rusija, kaip žinome, Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjo. Negana to, įvyko revoliucija. Lenino valdymo metais Krymo mitas buvo kiek primirštas. Tą iliustruoja ir faktas, kad buvo nuverstas paminklas Sevastopolį gynusiam admirolui Nachimovui. Sovietinė valdžia buvo jam abejinga. 

Situacija pasikeitė po to, kai prasidėjo Žiemos karas su Suomija. Kas padeda suomiams? Prancūzai ir anglai. Tai buvo puiki akimirka Maskvos propagandistams prisiminti Krymo karą, akcentuojant, kad laikas bėga, tačiau priešai nesikeičia. Ir tada, ir dabar, suprask, tenka kovoti su tais pačiais. 

Be to, labai svarbu akcentuoti, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sovietinėje Rusijoje apskritai įvyko svarbus pokytis, nes nuo socializmo buvo pereita prie nacionalizmo. Trumpai tariant, proletariato diktatūros idėją pakeitė tautinis šovinizmas. Buvo atstatytas paminklas admirolui Nachimovui. Anksčiau sovietinė valdžia buvo jam abejinga, o dabar Nachimovas jau imamas traktuoti kaip nuostabus rusų herojus. Nebebuvo kreipiama dėmesio į tai, kad jis tarnavo cariniam režimui, prieš kurį kaip ir skelbėsi esą bolševikai. 

1941 metais, jau vykstant Antrajam pasauliniam karui, Krymas susidūrė su nacių apsiaustimi. Ta situacija buvo išnaudota kurti mitologiją apie Krymą. Buvo rašomos knygos, kuriamos dainos vis akcentuojant, kad tada gynėmės didvyriškai, dabar pakartosime tą patį. Tačiau 1942 metais Krymas krito. Galiausiai 1944-aisiais jis vėl atsidūrė Sovietų Sąjungos teritorijoje. Kartu liko ir visas Krymo mitas, kuris stipriai rėmėsi XIX amžiaus mitologija. 

1944 metais įvyko dar vienas svarbus įvykis – Krymo totorių ir po to taip pat armėnų bei bulgarų deportacijos. Dauguma miestų, išskyrus kelis Kryme, buvo totorių arba graikų. Svarbu pabrėžti, kad iki deportacijos rusai sudarė santykinę, tačiau ne absoliučią daugumą. Į deportuotųjų vietą buvo atkelti nauji gyventojai. Pastarieji nesidomėjo istorija ir tuo, kas čia anksčiau gyveno. Buvo masiškai keičiami miestų, kaimų pavadinimai. Taip pat buvo kuriamos ir įvairios pseudomokslinės teorijos, kurių tikslas buvo parodyti, kad Krymas buvo ir yra rusų žemė. Totoriai buvo vaizduojami kaip atvykėliai, agresoriai, išdavikai. Galima sakyti, kad tokia situacija tęsėsi iki 1954 metų, kai Krymas perėjo Ukrainai. Buvo siekiama ištrinti regiono istoriją.  

Rusija okupuoja Balaklavos kurortą (Krymas)

Kaip mitas kito po Sovietų Sąjungos žlugimo? 

1991-aisiais, kai Sovietų Sąjunga žlugo, Maskva staiga atsibudo ir pamatė, kad Krymas lieka ne Rusijos teritorijoje. Taip nuo 1992 iki 1997 metų prasidėjo nauja mito kūrimo banga. Buvo aiškinama, kad Nikitos Chruščiovo sprendimas perduoti Krymą Ukrainos sovietų socialistinei respublikai buvo neteisėtas, kad sprendimą jis galbūt priėmė girtas, jog nebuvo atsiklausta žmonių valios. 

Be to, buvo skleidžiamas mitas, kad rusai ir ukrainiečiai iš tiesų yra viena tauta. Kitas mitas teigė, kad, jei jau kalbame apie Ukrainą, tai dera kalbėti tik apie kąsnelį žemių aplink Dnieprą, nes kitas teritorijas Ukrainai esą dovanojo Rusija. Galima sakyti, kad mito kūrimas klojo pamatą pateisinti regiono aneksiją.

Projektą „Kintančios dezinformacijos kaukės“ iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.