Poetas Raineris Maria Rilke. Wikipedia.org nuotrauka

Literatūros mėnraštis „Metai“ (2019 m. Nr. 10)

Septyniasdešimt penktam Arvydo Šliogerio rugsėjui

Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės: 

Auch in abnehmender Frist, auch in den Wochen der Wendung

niemand verhülfe uns je wieder zum Vollsein, als der

einsame eigene Gang über der schlaflosen Landschaft.

„Elegie“

An Marina Zwetajewa-Efron1

Elegija, skirta Marinai Cvetajevai, su kuria R. M. Rilke susirašinėjo, artima „Duino elegijoms“, būties temos variacijos sukonkretinamos kreipiniais, iš bendravimo iškylančiomis situacijomis, bet išlaikoma bendroji žmogaus santykio su pasauliu apmąstymo ir permąstymo linija. Kai tarsi nutolstame nuo savęs, o kartu ir nuo pasaulio, niekas negali mums taip padėti į save sugrįžti ir pasaulį susigrąžinti kaip vienišas, bet savas, įprastas ėjimas per amžinai gyvą, nemiegantį, būdraujantį landšaftą. Per mišką, lauką, keliais ir takais, palei upę, ežerą, pro žmonių namus. Pro ir per tai, kas radosi savaime, pačios gamtos valia, ir kas sukurta žmogaus. Landšafto žodyje yra kūrybos, kūrybingumo sandas, gamta, palytėta žmogaus, vienaip ar kitaip veikiančios jo valios. Einantis pro ar per nėra veikiantis, labiau žiūrintis-matantis, vienu metu žvelgiantis į išorę ir į vidų, į save, jei ir nesistengiantis gyvenimo suprasti. Viename iš ankstyvųjų eilėraščių: „Du musst das Leben nicht verstehen, / dann wird es werden wie ein Fest“ (tu neturi gyvenimo suprasti / ir tik tada jis bus kaip šventė). Vienišojo kelio vaizdinys, vienišojo, kuris atlieka ir ryšio su pasauliu atkūrimo, visabūties susigrąžinimo misiją, ryškiau pasirodo vėlesniame R. M. Rilke’s kūrybos etape. Kaip ir poetinė mintis, kad pasaulio nėra niekur kitur, tik viduje („Septintoji elegija“).

Pirmą sykį ši R. M. Rilke’s citata iš elegijos M. Cvetajevai A. Šliogerio įrašyta „Būties ir pasaulio“ mašinraštinėje keturknygėje (1977–1980) – ranka, žodžius dar paryškinant.

Užrašyta iš atminties, ne visai tiksliai. Antrąkart – kaip epigrafas – „Elegijos“ pabaiga pasirodo „Bulvės metafizikoje“ (2010); tekstas tikslus, patikrintas. Epigrafą atitinka knygos viršelio fotografija – Zitos Šliogerienės. Per didelį lauką einančio vienišo žmogaus siluetas gali būti identifikuotas: taip, tai Šliogeris. Filosofo dienoraščiai, tampantys knygomis, galiausiai juk irgi yra sielos būdravimai, vienišojo vaikščiojimai būties keliais.

Šiame etiude, kaip jau pasakyta pradžioje, tesiekta nedaug – tik pasiaiškinti citatos prasmę, bet tiesaus kelio pasiaiškinimui nerasta. Prisiėjo sukti aplinkkeliu, šiek tiek paliečiant A. Šliogerio filosofiją, filosofijos ir poezijos santykį, iš naujo klausiant, kodėl filosofai atsigręžia į poeziją?

Filosofas Arvydas Šliogeris. Igno Stanio / Bernardinai.lt archyvo nuotrauka

Skustuvo ašmenys – pasikartojanti A. Šliogerio filosofijos metafora, kartu sąvoka-vaizdinys, galiausiai ir simbolis, galbūt atsiremiantis į vadinamąjį „Okamo skustuvą“, į XIII amžiaus anglų filosofui ir teologui Williamui Ockhamui priskiriamą mąstymo taupumo principą. Žmogus tarsi vedamas noro susitikti, pamatyti, suvokti. Bet tai, kas iš tiesų gali įvykti, įvyksta ant pačios būties briaunos, ant pačio krašto (senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose reiškiančio ir krantą).

Ta aštriausia būties briauna svarbi ir filosofijai, ir poezijai, ir jų susitikimui, retai, bet įvykstančiam. A. Šliogeris šiame jam svarbiame mąstymo lauke yra išskyręs R. M. Rilke’ę; kaip mąstymo sutelktis šis vardas pirmiausia pasirodė „Būties ir pasaulio“ horizonte. O jau kaip egzistencinio mąstymo atrama – studijoje „Daiktas ir menas“ (1988); ir būtent poezijos ir filosofijos sąlyčio aspektu. R. M. Rilke „sugebėjo (o gal ir nepajėgė nesugebėti) susieti poeziją su filosofija“; „jis galėjo tai padaryti todėl, kad nugrimzdo į pačią poezijos (ir filosofijos) gelmę“; „todėl, kad dialogas tarp poezijos ir filosofijos yra galimas iš principo, o R. M. Rilke buvo ne šiaip sau eilėraščių rašinėtojas, bet gyveno paties poezijos principo erdvėje, vadinasi, gyveno ant skustuvo ašmenų – ten, kur susiliečia poezija ir filosofija“2.

Susiliečia, vadinasi, paliečia tą patį gyvąjį būties nervą. „Daiktas ir menas“ parašytas remiantis dvigubu santykiu: filosofo, kuriam svarbus grynasis mąstymas, pagal kurį į mąstymo akiratį patenka tik tai, kas patenka savaime, nieko specialiai neatsirenkant, netaikant mąstymo prievartos, ir tyrėjo, kuriam būdingas ir sutelktas, vadinasi, sąmoningai orientuotas žvilgsnis. Tyrėjas ryžtasi klausti (o klausdamas ir atsakyti): „Kur yra tie skustuvo ašmenys, ant kurių balansuoja žmogus, suliejantis į vieną daiktą meninį vaizdą ir proto abstrakciją? Kur mes turime jo ieškoti? Poezijoje? Ar tai nėra rizikinga? Ar tada mes nepaversime poezijos abstrakčių filosofinių principų iliustracija, pigiu simbolizmu, infantiliška „būties formulių“ demonstracija. Tad gal poezijos ir filosofijos sąlyčio principas yra filosofijoje?“3 Vis dėlto ne, nes filosofija pagal „Daikto ir meno“ koncepciją yra mokslas, jos orientyras yra tiesa. Lieka tik poezijos ir filosofijos sąlyčio principas.

Tas sąlytis sunkiai konkretizuojamas, vieta, kur jis vyksta, lieka sunkiai apčiuopiama, nusakoma neapibrėžiamai: kažkokiame, kažkaip. „Toji vieta tvyro kažkokiame sunkiai apčiuopiamame Tarp, kuris nėra nei poezija, nei filosofija, nei jų samplaika ir vis dėlto kažkaip aprėpia abi stichijas ir net įsilieja į teksto audinį.“ Išeitis viena – „išeiti anapus filosofijos ir poezijos tekstų“4. Ir eilėraštis, ir filosofijos tekstas pagal A. Šliogerį gali būti pavadintas daiktu, tekstai yra daiktiškistovėsenos priešais žmogų prasme. Arba pirminės tikrovės prasme.

Svarbi A. Šliogerio mintis: „Filosofija neatsiranda iš filosofijos, poezija – iš poezijos, meno kūrinys – iš meno kūrinio“5. Ir poezija, ir filosofija, o pradinėmis ištakomis ir poetinė, ir filosofinė būsena suleidžia šaknis į kažką bendra: tai yra žmogaus pasaulis, kas akimirką verčiamas į kalbą, iš dalies ir tarsi savaime į kalbą virstantis. Tad ir iš šio taško žvelgiant galima suprasti, kodėl A. Šliogeriui kalba yra alfa ir omega. Jis yra kalbos filosofas (net tada, kai yra kalbos kritikas), patiriantis (kitaip neįmanomas nei poezijos, nei filosofijos organiškumas) ir formuojantis ir nefilologinį požiūrį į kalbą. Toks požiūris sustiprina kalbos pozicijas bekalbio daikto akivaizdoje, filosofui vis aiškiau atsistojant daiktų pusėje.

Ir galbūt kaip tik todėl tiek daug dėmesio skiriama gamtai, gamtos daiktams, kaip arčiausiai esančiam nežmogiškumui. Gamtos gamtiškumui, atskirumui, bet ir žmogaus bei gamtos sąlyčiui, kuris, panašiai kaip filosofijos ir poezijos, įvyksta ant skustuvo ašmenų; ten kažkur, kur paliečiama pati būties substancija, pati gyvastis. Kalbama ne apie žmogaus artimumą gamtai, ne apie susiliejimą su gamta – tai atskirybių, jei ir sąlyginių, sąskambis, momentinis, nykstantis, gęstantis.

„Ne pažinti, o susipažinti“6 – filosofinis A. Šliogerio principas, atitinkantis susitikimą, jei tik ir ant skustuvo ašmenų. Toks susitikimas tekstualiai vyksta jau „Būtyje ir pasaulyje“, pirmajame autentiškos A. Šliogerio filosofijos tekste, artimam poezijai išėjimais anapus: anapus reikmės filosofuoti arba poetizuoti, tylos pauzėmis. Meilės laukas, kaip filotopijos centras, galėjo būti aptiktas ir apibūdintas tik iš žvilgsnio artumos. Artuma, kuri nesitraukia ir tolstant – einant begalinį mirtingojo kelią. Medis yra tos artumos sargybinis; medis – pati rupiausia realybė, medis – „nuostabiausia esinijos sąrangos metafora“; „medis egzistuoja Tarp būties ir santykio: šakos – būties šviesoje, šaknys – „materijos“ tamsoje“7. Matymas neatskiriamas nuo ėjimo, vaikščiojimo, nuo kinestezijos, nuo judesių estezės. Ėjimas, jei nurimęs, harmoningas, išjudina kūno galias, išlaisvina sielą, sielos ir kūno sąveiką. Eiti, kol kas nors sustabdys, – čia, prie pat kojų, po pat akimis tai, ko galbūt ieškai ir net nežinai, kad ieškai ir ko. Eiti, kol žvilgsnis nutolins, – iki pat horizonto, kur susiliečia dangus ir žemė. Bet takas liks po kojomis, kad ir kiek eitum.

Literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

R. M. Rilke’s atskiras dėmesys gamtos vaizdiniams, peizažui, landšaftui, nors jo kūryboje ir nėra to, ką galima būtų pavadinti peizažine lyrika. Poetui rūpėjo šis tas bendriau. Dar kūrybos pradžioje pagal vienos leidyklos užsakymą jis rašė apie Vorpsvedės menininkus peizažistus, knygos įžangoje svarstė apie landšafto svarbą žmogui. Lyg apie kokią išjudinančią, sielą atveriančią galią, klausdamas: kodėl menininkai, piešiantys tą pačią vietą, kiekvienas ją mato kitaip. 1907 metais baigtame rinkinyje „Nauji eilėraščiai“ išspausdintas eilėraštis „Landšaftas“: išnyrantis senas dangus, aplūžęs tiltas, namai saulėlydyje; Ortschaft, vieta, vietovė, kaimas, vieta, kuri yra tarsi sukurta, kuriama ir matančiojo žvilgsnio. Ir to, kas sukurta, nykimas neatskiriamas nuo kūrybos. Matyti nykstantį reiškia tvirtinti tai, kas neišnyksta.

Vėl klauskime – kodėl R. M. Rilke buvo svarbus XX a. filosofams? Gali būti, kad dėl ypatingo savo anapus: kažkokiame filosofijos ir poezijos bendrume, kalboje, bet prie pat bekalbiškumo šaknų, prie daiktų, neužgožtų kalbos. A. Šliogeris yra savitai tą R. M. Rilke’s anapus pajutęs. Ir jo santykį su didžiuoju poetu galima būtų apibūdinti kaip gebėjimą bent sekundės dalį išbūti tarsi ant skustuvo ašmenų, kalba (nebūtinai filosofine) reaguojant į tai, kas įvyksta poeto tekstuose, ypač „Duino elegijose“. Svarbiuosiuose sielos įvykiuose (ir nušvitimuose, praregėjimuose) kaip būtinasis sandas dalyvauja gamta: ir atskirais gamtos daiktais (itin svarbus medis), ir ypatingu gamtiniu bendruomeniškumu, kurį labiausiai išreiškia landšaftas, peizažas, gamtovaizdis, kraštovaizdis.

Vokiečių kalbos Landschaft į lietuvių kalbą verčiamas kaip vietos vaizdas, kraštovaizdis, bet ir landšaftas, peizažas, kraštas. Lietuvių kalbos žodžiai gamtovaizdis, kraštovaizdis nauji, neįgiję substancialumo; suprantama, kad landšaftas, peizažas neišvengiami ne tik specifikacijose (landšafto architektūra, peizažinė tapyba), bet ir bandant suvokti poeziją ar filosofiją. Ir vis dėlto visais šiais atvejais prarandame tai, kas glūdi landšafto vokiškume. Lietuviškai „eiti“ reiškia eiti keliu, mišku, lauku, miškais, laukais, pievomis, takais, eiti per mišką, lauką. Jei reikia tokio apibendrinimo, kaip R. M Rilke’s „Elegijoje“, apibendrinimo, kuris reiškia ir sielos ėjimą, siekimą sugrįžti į save ir savumą susigrąžinti, tai tokį apibendrinimą vertime galėtų pakelti tik žemė. Vienišojo ėjimas per žemę – ir filosofo, ir poeto lemtis.

A. Šliogerio „Melancholijos archipelagus“ (2009) galima laikyti ir bandymu žodžiais bei vaizdais (fotografijomis) suvokti akims atsiskleidžiančią žemės vaizdiniją. „Matyti ir būti man yra viena ir tas pat. Pasaulis ir jo daiktų intensyvumas pirmiausia man yra reginys . Nuostabaus grožio peizažo akivaizdoje staiga prabusdavo visiško svetimumo, atskirties, nepasiekiamybės skausmas – tarsi tas peizažas nuo manęs būtų atskirtas storos, nors šiek tiek perregimos, stiklo sienos“8. Bandyti tą sieną įveikti kalba galiausiai reiškia patirti liūdesį, nusivylimą, melancholiją. Didinti pasitikėjimą poezijos žodžiu, mąstyti, kad poetiniame žodyje daugiausia Esmo; daugiausia poezija pasako tada, kai nenori nieko pasakyti.

Kai nesiekiama nieko pasakyti, Niekiui ir nepralaimima. Arba bent pralaimima mažiau. „Tam, kuris daugybę metų eina kalbos keliu, ištuštėja ir pabosta Dangus, ir jis pasiilgsta Žemės“9. Bulvė, bulvės metafizika yra Žemės atsakas. Bet palydėtas R. M. Rilke’s epigrafo.

1 Cituojama iš: Rilke R. M. Gedichte. – Moskau: Verlag Progress, 1981. – P. 395–397. Laisvas vertimas: „Ir laikui nykstant, ir netikėtų posūkių metu / niekas taip nesugrąžina mūsų mums patiems, / kaip savas, vienišas ėjimas per nemiegantį, būdraujantį landšaftą.“

2 Šliogeris A. Daiktas ir menas. – Vilnius: Mintis, 1988. – P. 14.

3 Ten pat. – P. 15.

4 Ten pat. – P. 18.

5 Ten pat. – P. 21.

6 Šliogeris A. Būtis ir pasaulis. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 72.

7 Šliogeris A. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – P. 108.

8 Šliogeris A. Melancholijos archipelagai. – Vilnius: Apostrofa, 2009. – P. 9–10.

9 Ten pat. – IV viršelis.