EPA nuotrauka

Vilniaus musulmonų sunitų religinė bendruomenė visai neseniai gavo iš sostinės savivaldybės sklypą Žirnių gatvėje, Liepkalnyje, kuriame ketinama statyti mečetę. Gana greitai Lietuvos totorių bendruomenė atsisakė būti siejama su šios mečetės statybomis. Šis sklypas anksčiau buvo siūlytas ir jai, bet ši jo atsisakė: į sklypą įeina buvusios marijavitų kapinės, netoliese yra degalinė.

Anot Vilniaus universiteto istorikės prof. Tamaros Bairašauskaitės, viena pagrindinių Lietuvos totorių atsisakymo dalyvauti šios mečetės statymo projekte priežasčių yra istorinio teisingumo siekis. Lietuvos totoriai Vilniuje iki sovietų okupacijos turėjo mečetę Lukiškėse, todėl teisėta būtų, jei totoriai atgautų jiems priklausiusį turtą. Totoriai nenori, kad naujoji mečetė būtų statoma jiems teisėtai priklausančios mečetės sąskaita, t. y. visuomenė ir valstybė galvotų, jog totorių bendruomenei buvo atiduotas jų turtas. 

Dviejų bendruomenių požiūriai išsiskyrė. Prof. Egdūnas Račius kalba apie tai, kad pleištas Lietuvos musulmonų bendruomenėje atsirado po 2016 m. nepavykusio perversmo Turkijoje. Turkijos visuomenė skilo, todėl skilo ir Lietuvoje esanti musulmonų bendruomenė, kuriai iki tol didelę įtaką darė ši valstybė. 

Sklypą mečetei gavusios bendruomenės pirmininkas, muftijus Aleksandras Beganskas sako, kad apie konkrečias statybas dar anksti galvoti, tačiau mečetės poreikis akivaizdus – vieta, kurioje dabar meldžiamasi (Islamo kultūros ir švietimo centras Smolensko gatvėje, Vilniuje), yra tiesiog per maža augančiai bendruomenei. Jeigu Lietuvos valstybė neprisidės prie mečetės statybų, tikėtina, kad pinigai ateis iš kokios nors islamiškos šalies, todėl verta paklausti: o ką tai reiškia?

A. Beganskas: dabartinė maldos vieta nebeatitinka bendruomenės poreikių

Nors 2017 m. paskelbtas „Pew Research“ tyrimas rodo, kad Lietuvoje musulmonų skaičius nėra didelis (apie 0,1 proc.), tačiau, lygiai taip pat kaip ir visoje Europoje, jis po truputį auga. Didėjantis skaičius Lietuvoje (o ypač Vilniuje) kelia klausimų apie mečetės sostinėje, kuri suteiktų galimybę melstis kuo didesniam skaičiui žmonių, atsiradimą. Šiuo metu dalis Vilniaus musulmonų renkasi Smolensko g. Islamo kultūros ir pažinimo centre, kuriame ir meldžiasi. Anot centro direktoriaus A. Begansko, šios patalpos nebeatitinka bendruomenės poreikių – jos tiesiog yra per mažos, kad galėtų sutalpinti didėjantį norinčių melstis skaičių. 

Anot A. Begansko, dabar kalbėti apie mečetės statybas dar per anksti. Šiuo metu rengiamas projektas, reikės laukti, kol jį patvirtins savivaldybė. „Mečetę statysime visiems musulmonams: ir totoriams, ir lietuviams, ir užsieniečiams. Islame draudžiama skirti žmones pagal rasę, tautybę, lytį. Mūsų bendruomenė nėra vien tik totoriams ar vien tik lietuviams, visiems žmonėms yra atviros durys“, – kalba Vilniaus musulmonų sunitų religinės bendruomenės pirmininkas A. Beganskas. 

2019 m. kovo mėnesį A. Beganskas įkūrė antrąjį Lietuvos muftiatą ir tapo dalies musulmonų bendruomenės dvasiniu vadovu. Paklaustas, kodėl išsiskyrė jo bendruomenės ir originaliojo muftiato keliai, A. Beganskas atsako, kad svarbus buvo ir mečetės klausimas: „Per dvidešimt metų raštų rašymo ir prašymo skirti mečetei sklypą jokių rezultatų nebuvo. Negalime laukti dar dvidešimt metų – mūsų bendruomenė auga, netelpame ten, kur dabar meldžiamės“, – kalba A. Beganskas. 

Aleksandras Beganskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pokalbio metu pašnekovas kelis kartus pabrėžė, kad, nors pats yra totorius, nesieja mečetės ir islamo tikėjimo tik su totoriška bendruomenės puse. Anot jo, „bendruomenė yra ne vien tik totoriams ar vien tik lietuviams, o visiems žmonėms“. Svarbu pažymėti, jog A. Beganskas akcentavo ir religinį aspektą: jis mano, kad jo suburta bendruomenė skirta tiems, kurie praktikuoja maldą ne „du kartus per metus, o ateina kiekvieną dieną melstis“. 

Atsakydamas į kritiką, kad jis nėra teisėtas muftijus, A. Beganskas kvietė kreiptis į LR teisingumo ministeriją. „Ji tikrina visus norinčios įsisteigti bendrijos dokumentus“, – kalba pašnekovas. Pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, „Valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.“ A. Begansko atstovaujama bendrija išpažįsta musulmonų sunitų religiją. 

Mečetės finansavimo šaltinis gali būti svarbus 

Pirmininkas, paklaustas apie tai, ar tikisi paramos mečetės statyboms iš Lietuvos valstybės, atsako, kad supranta Lietuvos finansinę situaciją ir nenorėtų būti valstybei našta, todėl sieks pinigų pritraukti iš kitų valstybių: „Pagrindinis mūsų partneris nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Turkijos Respublika. Šiuos santykius tęsiame ir palaikome gerus ryšius. Neatmenate galimybės gauti finansavimą ir iš kitų valstybių: Saudo Arabijos ir Kataro. Jeigu galime pritraukti investicijų iš išorės, kodėl to nepadaryti?“ – klausia A. Beganskas.  

Mečetės finansavimas yra svarbus klausimas ne tik Lietuvoje, bet ir pasauliniame kontekste – kartu su finansavimu iš islamiškų valstybių gali ateiti ir politinė, socialinė bei kultūrinė įtaka. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytoja, islamo tyrėja dr. Ieva Koreivaitė sako, kad yra kelios šalys, kurios plečia savo politinę, kultūrinę ir socialinę įtaką finansuodamos mečečių statybą arba bendruomenes kitose valstybėse, tai – Turkija, Saudo Arabija (ir jos įtakoje esančios kitos Persų įlankos šalys) ir Iranas. Dvi iš šių valstybių, anot A. Begansko, yra potencialūs finansiniai donorai ir galimai Lietuvoje iškilsiančiai mečetei: Turkija ir Saudo Arabija – abi jos, skirtingai nei Iranas, propaguoja sunitų islamą. 

Anot I. Koreivaitės, Saudo Arabija yra socialiai gerokai konservatyvesnė nei Turkija: „Saudo Arabijoje vyrauja vahabistinis islamo interpretavimas. Ši interpretacijos kryptis yra itin socialiai konservatyvi. Savo esmė ji yra prieš mokslo pažangą, moteris, progresą, intelektualumą. Didžiausia vertybė – sugebėjimas išlaikyti šariatą politinėje, moralinėje, kultūrinėje erdvėje. Saudo Arabija laikosi tokios nuostatos, kad ji turi užsiimti intrabendruomenine ir ekstrabendruomenine dava (dawah). Dava – misionieriška veikla, islamo sklaida, o dar tiksliau šiuo atveju – vahabistinio islamo interpretavimo sklaida. Intrabendruomeninė dava reiškia musulmonų bendruomenę, t. y. ne tik Saudo Arabijos visuomenę, bet kalbama visą musulmonų bendruomenę, kad ir kur jie gyventų“, – kalba pašnekovė. 

Kaip vieną iš Saudo Arabijos įtakos sklaidos per bendruomenių finansavimą pavyzdžių I. Koreivaitė pateikė Čečėnijos atvejį: „Daug Vidurio Rytų gyventojų keliavo į Saudo Arabiją tada, kai ji netikėtai pralobo 1973–1974 m. iš naftos. Darbininkai iš Vidurio Rytų norėjo užsidirbti ir vėliau grįžo į savo šalis, tačiau parsivežė ne tik sutaupytų pinigų, bet ir su vahabistinėmis idėjomis. Kalbant apie Čečėniją – į ją grįždavo indoktrinuoti asmenys ir pradėdavo skleisti idėjas, tuo pačiu metu finansuodami neturtingas šalių bendruomenes aplinkui save, pavyzdžiui, skersdami kiekvieną penktadienį gyvulius ir dalindami mėsą. Taip įtraukdavo žmones į religines grupes.“

Dr. Ieva Koreivaitė. VU TSPMI/Vyto Nevieros nuotrauka

„Kad intrabendruomeninė dava yra labai aktyvi, galima pastebėti per įvairias Saudo Arabijos kuriamas labdaros organizacijas, fondus, nevyriausybines organizacijas. Viena iš garsiausių – Pasaulinė musulmonų lyga. Skiriami didžiuliai pinigai, pavyzdžiui, Korano egzempliorių leidybai. Milijonai egzempliorių buvo išdalinti nemokamai visame pasaulyje. Sakoma, kad tiek Afrikos mečetėse, tiek Indonezijoje, tiek socialiniuose būstuose Europos Sąjungoje galima rasti lygiai tų pačių leidinių, nes jie buvo paskleisti labai plačiai po visą pasaulį. Taip pat buvo daug investuojama į mečečių statybą, įvairių musulmonų bendruomenių pasaulyje veiklas“, – apie Saudo Arabijos strategiją pasakoja I. Koreivaitė. 

I. Koreivaitė pabrėžė, kad sunku pasakyti, kiek Saudo Arabija turi galimybių prieiti prie Lietuvoje esančių musulmonų bendruomenių. Anot jos, tai – „diskusinis klausimas“. Kur svarbesnė yra Turkija, kuri nuo pat nepriklausomybės atkūrimo mezga glaudžius santykius su Lietuvos musulmonų bendruomene – tai vyko ir dar iki bendruomenės skilimo. Pavyzdžiui, Turkijos ambasada finansavo Islamo kultūros ir švietimo centro atidarymą, kuriame dabar meldžiasi dalis Lietuvos musulmonų bendruomenės.  

„Kalbant apie Turkiją – ji visai neseniai, dabartiniam prezidentui R. T. Erdoganui ir jo partijai atėjus į valdžią, pradėjo eiti reislaminazacijos keliu. Turkija turi ryšių su Lietuvos musulmonų bendruomene vien jau per tai, kad Lietuvos muftijai – legalistinio islamo atstovai ir sergėtojai Lietuvoje – keliauja į Turkiją mokytis. Turkijos pozicija darosi agresyvi Europos Sąjungoje. Matyt, girdėjote 2017 m. įvykusį skandalą, kai Erdoganas išvadino Nyderlandų politikus fašistais dėl to, kad neleido jo ministrams atvykti į Nyderlandus ir skatinti žmones balsuoti jo konstituciniame referendume. Turkija gina poziciją, ypač „vidaus rinkai“ skirtose kalbose, kad reikia paremti turkus ir jų musulmoniškumą, musulmoniškas idėjas Europos Sąjungoje“, – apie besikeičiančią situaciją Turkijoje pasakoja I. Koreivaitė. 

EPA nuotrauka

Turkijoje šiuo metu stiprėja islamistinės nuotaikos, t. y. stengiamasi islamą paversti politiniu. Anot I. Koreivaitės, „Turkija skleidžia hanafi teisinės mokyklos islamizmą. Ši šalis ilgą laiką buvo laicistinė valstybė, t. y. politika kontroliavo religiją, tačiau dabar įtraukiama vis daugiau islamiškų dalykų į darbotvarkę. Tačiau Turkijos islamistinis požiūris skiriasi nuo islamistinio Saudo Arabijos požiūrio. Saudo Arabija yra itin socialiai konservatyvi, o Turkija yra mažiau socialiai konservatyvi“, – apie esminius šių dviejų šalių skirtumus pasakoja VU TSPMI dėstytoja. 

I. Koreivaitė pabrėžia, kad Lietuvos musulmonų bendruomenė nėra vienalytė. Ją sudaro totoriai, gyvenantys Lietuvoje daugybę šimtmečių, taip pat sovietmečiu į Lietuvą atvykę azerai, uzbekai, taip pat į islamą atsivertę lietuviai (konvertitai) ir atvykusieji po nepriklausomybės atkūrimo: „Daugelis totorių, uzbekų, azerų yra daugiau kultūriniai, nominalūs musulmonai. Neabejotinai tarp jų gali būti kanoninių musulmonų, bet jų nėra tiek daug. Turbūt islamistinės (politinio islamo – red. past.) nuotaikos dažniau pasitaiko tarp konvertitų arba atvykusiųjų. Totorių bendruomenės aktyvūs nariai yra pasakę, kad jie norėtų, jog valstybė kontroliuotų religiją ir neleistų suvešėti radikalioms pažiūroms ir grupėms, propaguojančioms tokias pažiūras“, –  pasakojimą baigia I. Koreivaitė.