Istorikas Tomas Hollandas.

Charlie Hopkinson nuotrauka (tom-holland.org)

„Niekas Vakarų mąstymo taip nepaveikė kaip krikščionybė“, – sako anglų istorikas, TV ir radijo laidų vedėjas Tomas Hollandas. Už savo populiarias knygas daugybę apdovanojimų pelnęs autorius domisi klasikine ir Viduramžių istorija, taip pat – islamo religijos ištakomis.

Šiemet T. Hollandas išleido naują knygą „Viešpatavimas: Vakarų mąstymo kūrimas“ („Dominion: The Making of the Western Mind“, 2019 m.). Siūlome trumpą šio kūrinio ištrauką, kurioje istorikas teigia, kad Jėzaus Kristaus kančios ir mirties prasmės suvokimas pagimdė iki šiol vyraujančią Vakarų žmogaus moralės sampratą.

Šiandien, slūgstant Vakarų valdžios galios ir įtakos potvyniui, Europos ir Amerikos liberalų vizijos rizikuoja likti neįgyvendintos. Dalykai, kuriuos jie stengėsi primesti ir laikė universaliais, niekada tokie nebuvo. Mėginimai įtvirtinti XXI a. Vakarams būdingus požiūrius kaip nors kitaip, nei pripažįstant, kad jie yra išskirtinis šios kultūros padarinys, vis labiau pasirodė bevaisiai.

2002 m., kai Pasaulio humanistų kongresas patvirtino „asmens vertę, orumą ir savarankiškumą bei kiekvieno žmogaus teisę į kuo didesnę laisvę, suderinamą su kitų teisėmis“, jis paskelbė dogmą, o ne mokslinį faktą. Nepaisant humanistų nenoro su tuo sutikti, toks tvirtinimas buvo ne ką mažesnis mitas, nei Biblijos pasakojimas apie tai, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą.

Nėra tiesa, kad mokslas ugdo moralės sergėtojus. Jis siūlo tik veidrodį. Rasistai pritaria rasistinėms vertybėmis; liberalai – liberalioms. Pirminė humanizmo dogma – „kad moralė yra neatsiejama žmogaus prigimties dalis, pagrįsta supratimu ir rūpinimusi kitais“ – moksle neturi patvirtinimo lygiai taip, kaip ir nacių dogma, kad visi neprisitaikantieji ir silpnieji turėtų būti sunaikinti. Humanistinių vertybių užuomazgos slypi ne prote, ne įrodymais grįstame mąstyme, o praeityje, konkrečiame pasakojime apie kultą, įkvėptą nusikaltėliui įvykdytos mirties bausmės seniai išnykusios imperijos pakraštyje. Anot žinomo žydų mokslininko Danieliaus Boyarino, šis kultas tapo „galingiausias iš pirmaujančių kultūrinių sistemų pasaulio istorijoje“.

Cathopic.com nuotrauka

Šio pasakojimo centre yra kančios istorija. Anot ano meto Romos intelektualų, nukryžiavimas buvo bausmė, ypač tinkanti vergams. Būti pakabintam nuogam, bejėgiui atbaidyti klastingus paukščius, „ilgai kankintis“, kaip teigė filosofas Seneca, „tinstant bjauriems randams ant pečių ir krūtinės“, buvo pats blogiausias likimas. Be to, nukryžiuotojo demonstravimas visuomenės žvilgsniui buvo paradoksalus. Tokį pasibjaurėjimą sukeldavo pūvančios mėsos tvaikas, kad daugelis jautėsi sutepti vien tik žiūrėdami į nukryžiuotą asmenį. Suprantama, kad ne daug kam rūpėjo detaliai apie tai mąstyti. Svarbiausia buvo tvarka, mylima dievų ir palaikoma teismo pareigūnų, kuriems suteikta visa valdžia, pasireiškianti didžiausia galia žemėje, o ne tokių kenkėjų toleravimas, kurie, kaip manoma, mėgino ją ginčyti. Kai kurios mirtys buvo tokios niūrios ir niekingos, kad buvo geriau uždengti jas visas šydu.

Stebina ne tai, kad senovės literatūroje tiek nedaug detalių nukryžiavimo aprašymų, bet tai, kad visgi keli yra. Nepaisant visuotinės tylos, nuo antikos laikų išliko keturi išsamūs proceso, per kurį žmogus gali būti pasmerktas nukryžiuoti ir paskui kentėti šią bausmę, aprašymai. Šiuos pasakojimus, be abejo, galima rasti Naujajame Testamente. Nėra pagrindo jais abejoti. Net skeptiškiausi istorikai buvo linkę juos priimti. Vieno garsiausių iš jų – Gezos Vermes žodžiais tariant, „Jėzaus iš Nazareto mirtis ant kryžiaus – įrodytas faktas, turbūt tai vienintelis patvirtintas faktas apie jį“.

Cathopic.com nuotrauka

Be abejo, prieštaringiausiai vertinamos istorijos yra tos, kurios pasakoja, kas nutiko vėliau. Moterys, nuėjusios prie kapo, rado akmenį nuo įėjimo angos nuristą; kad Jėzus per 40 dienų pasirodė savo sekėjams ne kaip vaiduoklis ar reanimuotas lavonas, bet kaip asmuo, perkeistas į naują ir šlovingą formą: vakarieniaujant „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių" (Lk 24, 30–31); kad jis buvo išaukštintas ir pažadėjo grįžti; kad ateis laikas ir jis vėl bus garbingai sutiktas ne tik kaip žmogus, bet kaip Dievas. Iškentėjęs kiek įmanoma įsivaizduoti skaudžiausią likimą, jis nugalėjo pačią mirtį: „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme...“ (Fil 2, 9–10) – sako apaštalas Paulius.

Didžiajai daugumai Romos imperijos gyventojų nuostabą kėlė ne tai, kad mirtingasis gali būti sudievintas. Nebuvo aiškios ribos tarp dangiškos ir žemiškos plotmių. Tačiau dieviškumas buvo skirtas didžiausiems iš didžiųjų: nugalėtojams, didvyriams ir karaliams. Didumas buvo matuojamas pagal galią kankinti priešus, o ne jų pačių kentėjimais. Net krikščionys pirmaisiais kulto metais galėjo krūptelėti, žvelgdami į Jėzaus mirties būdą. Jie kaip ir visi kiti puikiai suprato, su kuo asocijuojasi nukryžiavimo egzekucija. Paulius, sėkmingiausias ir įtakingiausias iš pirmųjų misionierių, Kristaus egzekuciją vadino „papiktinimu“: „Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 22–23). Jos siaubas turėjo ilgalaikių padarinių. Tik praėjus šimtmečiams po Jėzaus mirties, nukryžiavimą pagaliau ima vaizduoti menininkai. Apie 400 metus į kryžių nustojama žvelgti kaip į kažką gėdingo. Prieš dešimtmečius krikščionių imperatoriui Konstantinui uždraudus bausti nukryžiavimu, kryžius ėmė tarnauti Romos žmonėms kaip nuodėmės ir mirties pergalės simbolis. Menininkas, droždamas sceną iš dramblio kaulo, vaizdavo Jėzų kaip siauru apdaru vilkintį atletą. Čia jis visiškai neatrodo palaužtas, jis yra ne ką mažiau raumeningas ir ne menkesnis už bet kurį iš senovės dievų.

Cathopic.com nuotrauka

Esame vėlesnio, daug labiau provokuojančio Kristaus nukryžiavimo vaizdavimo paveldėtojai. Viduramžių menininkų nutapytas ar iškaltas Jėzus vaizduojamas perkreiptas, kruvinas, mirštantis – tokia kankinimų subjaurota auka, kokią būtų atpažinę jo tikrieji mirties bausmės vykdytojai. Tačiau reakcija į tokį reginį nebuvo panaši į senąjį kerštą ir panieką, būdingą senovėje. Viduramžiais krikščionys, žvelgdami į savo Viešpaties atvaizdą ant kryžiaus, į vinių pervertas sausgysles ir kojų kaulus, į ištiestas rankas, plėšiamas nuo medžio dėl kūno svorio, į erškėčiais vainikuotą galvą, pasvirusią ant krūtinės, nejautė paniekos, o greičiau užuojautą, gailestį ir baimę. Tai, kad Dievo Sūnus, gimęs iš moters ir nuteistas vergo mirtimi, mirė neatpažintas tų, kurie jį teisė, vertė žiaurius monarchus stabtelti ir susimąstyti dėl savo poelgių. Jėzaus mirtis viduramžių krikščionių sąmonėje pasėjo svarbią nuojautą: kad Dievas yra arčiau silpnųjų nei galingųjų, neturtingųjų nei turtingųjų. Bet kuris elgeta, bet kuris nusikaltėlis gali būti Kristus. Taigi „paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20, 16).

Krikščionybė pasauliui atskleidė reikšmingą tiesą: būti auka gali reikšti stiprybę. Niekas naujaisiais laikais to nematė aiškiau nei patys genialiausi ir negailestingi religijos kritikai. Dėl krikščionybės, rašė Friedrichas Nietzsche, „pagal žmogaus užuojautos dydį mažiesiems ir kenčiantiesiems matuojamas jo sielos kilnumas“. Dabar vadovaujamas pozicijas Vakarų kultūroje gali užimti žmonės, kurie atmeta krikščionybę kaip prietarą; tačiau jų instinktai ir prielaidos išlieka ne mažiau krikščioniški. Jeigu Dievas iš tikrųjų miręs ir jo atšalęs kūnas niekam neberūpi, jo šešėlis, didelis ir bauginantis, šmirinėja toliau. Prisikėlusio Kristaus negalima nepastebėti paprasčiausiai atsisakius juo tikėti. Tai, kad persekiojamieji ir nuskriaustieji turi teisę priekaištauti privilegijuotiems – šiandien dauguma žmonių Vakaruose laiko savaime suprantamu dalyku – toli gražu nėra akivaizdi tiesa. Krikščionybės, kaip palaikančios patriarchalines, represines ar hegemonines apraiškas, smerkimas kyla iš vertybių sistemos, kuri iš pagrindų yra krikščioniška.

Krikščioniško pasakojimo įsisąmoninimas padarė mus nebe jautrius tam, ką Paulius ir Nietzsche visiškai skirtingais būdais aiškiai įžvelgė – papiktinimą. Kryžius, senovinis įrankis imperatoriškai galiai išreikšti, išlieka toks, koks jis visada buvo: žmonijos perkeitimo simboliu su giliais ir toli siekiančiais padariniais kaip joks kitas istorijoje. „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (1 Kor 1, 27). Būtent krikščionybės drąsa – drąsa sukruvintame ir sumaitotame kūne matyti visatos Kūrėjo šlovę – aiškiau nei kas kitas rodo krikščionybės keistumą ir padeda paaiškinti civilizaciją, kurią ji pagimdė.

Vertė kun. Vytautas Sadauskas SJ.