Kristinos Alšauskienės ir Gintaro Dabašinsko rankų darbo urnos. Memorus.lt archyvo nuotrauka
Keramikė, urnų kūrėja Kristina Alšauskienė. Memorus.lt archyvo nuotrauka

Būti kremuotiems – tokia šiomis dienomis vis įprastesnė, paprastesnė ir patogesnė tampa išlydėjimo į amžinybę tradicija, kai anapus palydimi ne karstai su velionių palaikais, o urnos su jų pelenais. Mitai apie kremavimą jau išsklaidyti, viskas šiuolaikiška, tausojant aplinką ir galvojant apie tvarumą. Vis dėlto kremavimo urna – ne toks ir kasdienis pirkinys, kai savaime suprantamas atrodo vienoks ar kitoks pasirinkimas. Kokią urną rinktis savo mylimo artimojo pelenams ilsėtis, kokia turėtų būti jos forma, spalva, medžiaga – kuo brangesnės, iškilmingesnės, meniškesnės ar atvirkščiai – kuo praktiškesnės, ekologiškesnės? O gal viskas suderinama?

Kai renkamės urną, pirmiausia galvojame apie velionį, kuriam ji skirta, kokį jį prisimename, kaip jam šiomis paskutinio atsisveikinimo valandomis norime išreikšti meilę, pagarbą, mintyse atkuriame jo gyvenimą, asmenybę, aplinką, daiktus. Išlydėti savo artimąjį amžinybėm visų pirma norime asmeniškai. Todėl idealu, kai ir urna – jos forma, spalva, faktūra – su tuo susijusi. 

Keramikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė KRISTINA ALŠAUSKIENĖ, profesionaliosios keramikos parodose dalyvaujanti nuo 2006-ųjų, tokias urnas ir lipdo savo rankomis – yra sukūrusi dešimties urnų kolekciją, kurią galima peržvelgti kapų dizaino ir priežiūros įmonės „Memorus“ tinklalapyje. Pirmoji Kristinos urna minkant molį tarp pirštų gimė prieš porą metų, nors iš tiesų, pasak menininkės, viskas anuomet prasidėjo nuo jos pagaminto kapinių žibinto. Tuomet, „Memorus“ vadovės Eglės Balčiūnienės paraginta, keramikė pabandė sulipdyti savo pirmąją urną, ir ši veikla ją greitai bei stipriai įtraukė. K. Alšauskienė pasakojo, kad į tokį kūrinį kaip urna minčių galima sudėti daugybę, daug šiuo laidotuvių aksesuaru galima pasakyti – rankų darbo urnos, jos manymu, atsisveikinimą su mirusiuoju padaro asmeniškesnį, šiltesnį, šviesesnį, o ir molis – labai natūrali, gamtinė ir jauki medžiaga. 

Kristinos Alšauskienės rankų darbo urna. Memorus.lt archyvo nuotrauka
Kristinos Alšauskienės rankų darbo urnos. Memorus.lt archyvo nuotrauka
Kristinos Alšauskienės rankų darbo urnos. Memorus.lt archyvo nuotrauka

Šviesos paletė ir žaismė

K. Alšauskienės kuriamos urnos – šviesių, natūralių, iš gamtos atkeliavusių spalvų, jų formos griežtumo irgi nesuvaržytos – nuo apskritimo, ovalo iki kvadrato. Urnos puoštos subtiliais gamtos įkvėptais elementais, potėpiais, primenančiais jūros bangas, kopas, besimainančius kraštovaizdžio peizažus, amžiną judėjimą, virsmą ir gamtos gyvybę.

„Supratau, kiek daug galiu įdėti į šį daiktą – urnoje užkoduoti pozityvią mintį žmogui, kuris tuo metu atsisveikina su savo brangiu artimuoju. Daugelį dalykų gyvenime vertinu teigiamai, ir urnų kūrimas man atrodo pozityvi veikla. Mano manymu, žmogaus kelionė žemiškuoju gyvenimu nesibaigia – ji tęsiasi, ji gali būti visokia, tik mes nežinome, kokia. Todėl šioje srityje man norisi įnešti kuo daugiau šviesos. Tikiuosi, mano urną pasirinkę velionio artimieji tą šviesą pajus, ir tai jiems nebus tiesiog daiktas, simbolizuojantis gyvenimo pabaigą. Viliuosi, kad urna įprasmins besitęsiančią kelionę“, – svarstė jų kūrėja. 

Gražu, kad į urną, kaip daiktą, gali sudėti visus šviesius prisiminimus, todėl menininkė ir nesirenka jas kurti tamsių, niūrių – atvirkščiai, K. Alšauskienės visos urnos spinduliuoja – juk, kaip tikino ji, žmogaus gyvenimas kupinas grožio, spalvų, norėtųsi, kad ir urna tai įprasmintų. 

„Taip ta dešimties urnų kolekcija ir susidėliojo – spalvinga, su daug gražių elementų, nestandartinių formų, faktūrų, su daug visko iš gamtos. Apskritai, mano manymu, gamta ir žmogus yra neatsiejami. O kodėl dešimt? Norint viską pasakyti, vieno daikto turbūt neužtenka. Sukūriau vieną urną, tada pagalvojau, kad norėčiau pabandyti nulipdyti ir kitokią, kad ir kitoks modelis gali būti gražus“, – pasakojo K. Alšauskienė ir pridūrė, kad molis ją visų pirma žavi kaip neribotų galimybių medžiaga. 

Ji prisipažino, kad kaip keramikei sukurti urnų kolekciją buvo ne toks ir paprastas darbas, pareikalavęs gana daug laiko, pastangų. Lygindama, kuo urnų lipdymas iš molio skiriasi nuo kitų keramikos dirbinių, kuriuos kuria: suvenyrų, indų, papuošalų ar didelių interjero detalių, K. Alšauskienė minėjo, kad nemenkas iššūkis kyla dėl to, kad lipdydamas urną turi paisyti ertmės kapsulei su pelenais įdėti dydžio reikalavimų, bet ir kartu galvoti, kaip iki galo patraukliai išpildyti meninę idėją, atrasti teisingą spalvų ir faktūrų santykį. 

„Reikia įgūdžių, kad sukurtum daiktą tokį, kokį sugalvojai, – aiškino urnų kūrėja. – Ne taip, kaip tau išeis, bet kaip esi sumanęs. Ir tai nėra lengva. Jeigu reikalingos ir papildomos priemonės, tokios kaip gipsinės formos, procesas dar užsitęsia, kol viską padarai iki galo. Pasitaiko, kad spalva ne iš karto išeina tokia, kokios nori, todėl tą patį daiktą gali tekti degti 3–4 kartus.“ 

Urnose – vienas akcentas

Keramikė kalbėjo niekada neimanti į rankas minkyti molio urnoms, kai žino, kad tam neturės pakankamai laiko. Kadangi keramika jos gyvenime – ne tik specialybė, bet ir gyvenimo būdas (K. Alšauskienė taip pat dirba ir pedagoginį darbą), urnų lipdymu ji užsiima vasarą. Tada, prisipažino, ir mintys kitaip dėliojasi, ir grynas oras, ir graži gamta veikia, ir savaime daugiau laisvės atsiranda. Aptarėme su menininke, kad simboliška, jog į daiktą, susijusį su mirtimi, ji stengiasi sudėti visą vasaros gyvybę, kurią dovanoja gamta. 

„Kadangi urnas kuriu įkvėpta gamtos, subtilias, man svarbu jų neperkrauti puošyba, elementų gausa, įvairiomis faktūromis. Kiekvienoje urnoje akcentuoju kokį nors vieną dalyką – ar žaismingumą, ar šviesos estetiką, nes jeigu perkrausi – urna nebeįprasmins esmės. Kita vertus, kai kuriu jas, visada galvoju ir apie tą, kurio pelenams ji bus skirta. Kvadratinės formos urna greičiausiai bus skirta vyrui – solidžiam, turėjusiam tvirtą nuomonę, išlavintą skonį. O aptakių formų, ko gero – moteriai, ryškiai asmenybei. Esu sukūrusi ir labai minimalistinių urnų, lengvų, švelnių, tarsi skrajojančių“, – teigė meniškų urnų kūrėja. 

Paklausta, ar kuriant urnas aplanko pamąstymai apie mirtį, kitokį jos supratimą, K. Alšauskienė sakė, kad mirtį ji priimanti pozityviai: „Aš jaukinuosi mirtį. Mes visi apie ją galvojame – sąmoningai ar nesąmoningai. Tik man ją lengviau priimti, nes, kaip minėjau, kuriu urnas su užkoduota šviesos idėja, nelaikau, kad mirtis yra visa ko pabaiga. Tačiau, žinoma, ji ir gąsdina kartu, labiausiai kaip moterį, kaip mamą. Ir ne vien aš turbūt pasakyčiau, kad mažiausiai norėtųsi, jog mirtis būtų susijusi su vaikais. Urnas kurti vaikams sunkiausia – kaip suderinti, kad būtų ir estetiška, ir kuo mažiau skausminga, ir kartu švelnu. Man dar sunku apie tokius darbus galvoti“, – pasakojo keramikė.

Kaip gimsta K. Alšauskienės rankų darbo urnos – žingsnis po žingsnio

Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka
Memorus.lt archyvo nuotrauka