iotibenedico.info nuotr.

Lapkričio 1-ąją minime visus žinomus ir nežinomus šventuosius, tai yra, po mirties mylinčiojo Dievo veidą reginčius žmones. Ši iškilmė siekia dar IV a., kai Visi Šventieji būdavo minimi pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Dabartinę šventės datą nustatė popiežius Grigalius III (731–741 m.), o popiežius Grigalius IV (827–844 m.) išplėtė šią šventę visos Bažnyčios mastu.

Kokia šios šventės prasmė? Apie vieną iš jos aspektų – šventųjų bendravimą – kalbėjo popiežius Pranciškus 2013 m. spalio 30 d. bendrosios audiencijos katechezėje.

Šventųjų bendravimas yra viena labiausiai guodžiančių tikėjimo tiesų, nes ji mums primena, jog nesame vieni, kad yra gyvenimo bendrystė, kurią sudaro visi priklausantys Kristui.

(…) Bažnyčia savo giliausia esme yra bendrystė su Dievu, draugystė su Dievu, meilės bendrystė su Kristumi ir su Tėvu Šventojoje Dvasioje, o jos tęsinys – žmogiškoji bendrystė. Jėzaus ir Tėvo ryšys yra tarsi ryšių tarp krikščionių „provaizdis“; jei esame vidujai įsitraukę į šį „provaizdį“, tą kaitrų meilės židinį, tuomet iš tikrųjų galime tapti tarpusavyje viena širdis ir viena siela, nes Dievo meilė sudegina mūsų egoizmą, išankstinius nusistatymus, vidinius ir išorinius susiskaldymus. Dievo meilė taip pat sudegina mūsų nuodėmes.

Mūsų tikėjimui reikia kitų palaikymo, ypač sunkiais momentais. Jei esame susivieniję, mūsų tikėjimas tampa stiprus. Kaip gražu palaikyti vieniems kitus nuostabiame tikėjimo nuotykyje! Tai kalbu dėl to, kad tendencija užsidaryti savo privatume palietė ir religijos sferą, todėl dažnai sunku prašyti dvasinės pagalbos iš tų, su kuriais dalijamės krikščioniškąja patirtimi. Kuris iš mūsų nepatyrė netikrumo, sąmyšio ir net abejonių tikėjimo kelyje? (…) Toje komunijoje – komunija reiškia vienybę bendrystėje – esame didelė šeima, kurioje visi nariai padeda vieni kitiems ir remia vieni kitus.

Dvasinė vienybė, kuri kyla iš krikšto ir nėra nutraukiama mirties.

Pereikime prie dar vieno aspekto: šventųjų bendravimas pranoksta žemiškąjį gyvenimą, jis siekia anapus mirties ir yra amžinas. Mūsų tarpusavio vienybė pranoksta laikinumą ir tęsiasi kitame gyvenime; tai dvasinė vienybė, kuri kyla iš krikšto ir nėra nutraukiama mirties, o prisikėlusio Kristaus dėka jai lemta pasiekti pilnatvę amžinajame gyvenime. Glaudus ir nepertraukiamas ryšys sieja tuos, kurie kaip piligrimai tebekeliauja šioje žemėje, tai yra mus, ir tuos, kurie jau peržengė mirties slenkstį, kad įeitų į amžinybę.

Visi pakrikštytieji, gyvenantys šioje žemėje, skaistyklos sielos ir jau rojuje esantys palaimintieji sudaro vieną didžiulę šeimą. 

Visi pakrikštytieji, gyvenantys šioje žemėje, skaistyklos sielos ir jau rojuje esantys palaimintieji sudaro vieną didžiulę šeimą. Bendrystė tarp žemės ir dangaus įgyvendinama ypač užtarimo malda.

Brangūs bičiuliai, turime tą gražų dalyką! Tai tikrovė, kuri mums visiems priklauso, kuri daro mus broliais, lydi mus gyvenimo kelyje ir leidžia iš naujo susirasti vieniems kitus danguje. Eikime tuo keliu su pasitikėjimu ir džiaugsmu.

Krikščionis turi būti džiugus, džiaugtis, kad turi tiek pakrikštytų brolių, einančių drauge su juo; jį savo pagalba palaiko broliai ir seserys, tuo pačiu keliu keliaujantys į dangų; palaiko taip pat broliai ir seserys, esantys danguje ir besimeldžiantys Jėzui už mus. Eikime pirmyn šiuo keliu su džiaugsmu.

Vertė „Bažnyčios žinios“