Recenzija perpublikuojama iš šeštojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

David E. Fishman, Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: Partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių, iš anglų kalbos vertė Olga Lempert, Vilnius: Baltos lankos, 2019, 416 p., 2500 egz. Dailininkas Zigmantas Butautis

Senosios Europos sostinės savyje talpina daugelį atminties ir užmaršties klodų: architektūros stilių kaitą, miesto perstatymo projektus, gyventojų tautinių ir socialinių migracijų ženklus bei karinių konfliktų pėdsakus. Ypatingą reikšmę turi tos sostinės, kurioms yra tekę patirti okupaciją ar priklausomybės valstybei kaitą. XX a. buvo ypač turtingas tokiomis situacijomis, kai net atokiausi Europos kampeliai patyrė akistatas su dviem pasauliniais karais. Antrojo pasaulinio karo metai negrįžtamai pakeitė ne tik fizinius tokių miestų kaip Varšuva ar Berlynas veidus, bet ir sudraskė iki tol juose gyvavusį sociokultūrinį tinklą, žmogiškąją miesto dvasią. Okupuoto ir išlaisvinto Paryžiaus akivaizdoje iš lėto nyko ir tragiškai žuvo Rytų Europa – žydai, baltarusiai, lietuviai, lenkai, estai, latviai, ukrainiečiai ir kitos tautos, o jų fizinis naikinimas dviejų totalitarinių režimų susidūrimo akivaizdoje vyko lygiagrečiai sistemingam kultūros ir meno vertybių grobstymui. Čia aptariama knyga sujungia pasakojimą apie dvi tragiškas žūtis – žmogiškojo ir daiktiškojo žydų Vilniaus griūtį, bei vieną prisikėlimą – Šiaurės Jeruzalės atminties išsaugojimą.

Pradėdamas pasakojimą apie vieną iš skaudžiausių Vilniaus netekčių Antrojo pasaulinio karo metais, amerikiečių istorikas Davidas E. Fishmanas prisipažįsta, kad bandys papasakoti asmeninę istoriją. Tačiau skaitant iškart ima aiškėti, kad asmeninė Vilniaus geto knygnešių istorija reiškia suasmenintą visų žydų, viso Vilniaus, visos europietiškos kultūros tragediją ir bandymus laikytis įsikibus jos likučių, „išgelbėti savo ir mūsų žmogiškumą“ (p. 13). Taigi norėdami šiek tiek supažindinti su Knygų gelbėtojais Vilniaus gete, pasirinkome tris galimus objektus – žmones, knygas ir istoriją. Žinoma, visi jie yra susipynę į vieną daugiaplanį ir daugiaprasmį pasakojimą, koks vis dar yra Vilnius, Wilno, Vilna.

Pristatydamas žmones, kurie bus pagrindiniai šios istorijos veikėjai, Fishmanas nekuria moksliniams istoriniams veikalams būdingo biurokratinio faktografiškumo įspūdžio, apsiriboja keliais bruožais, kurie, jo nuomone, svarbūs apibrėžti veikėjo tipažą: pavyzdžiui, svarbiau ne kur ir kada herojus gimė, o kiek jam buvo metų dramatiškiausiu Vilniaus geto laiku 1942–1943 m. Tačiau autorius taip pat vengia grožinės literatūros siūlomo ir pasakojant skaudžias istorijas gana palankaus veikėjų nuasmeninimo, kuriant neegzistavusį „to laikotarpio žmogų“. Ne, jo pasakojimo pradžioje su nuotraukomis ir vardais į kovų lauką stoja ne tiek du Poetai, Bibliotekininkas, Mokslininkas, Mokytoja ir Nacis, o konkretūs Šmerkė Kačerginskis, Abraomas Suckeveris, Hermanas Krukas, Zeligas Kalmanovičius, Rachelė Krinski ir Johanesas Polis – visi su savo charakteriais, silpnybėmis, pasirinkimais ir pasiryžimu siekti užsibrėžtų tikslų, keičiantis Gėrio ir Blogio veidams.­

Slapto knygų gabenimo į Vilniaus getą, jų slėpimo, atradimo ir pokarinio gelbėjimo istorijos veikėjai skaitytojui piešiami intymiai, bet ne šališkai, nes daugumoje vietų pateikiami jų pačių pasakojimai – geto dienų užrašai, atsiminimai, laiškai, tačiau nepamirštant papasakoti ir kituose dokumentuose aptiktų liudijimų, veiksmų paaiškinimų ar galimų elgesio motyvų. Nė viename iš pasakojimo pjūvių autorius nesiekia skirstyti poelgių moralinių, politinių ar etinių kategorijų principu. Leisdamas žmonėms prabilti kiek įmanoma paprasčiau ir asmeniškiau, jis leidžia pasakoti prieštaringas, žiaurias ir neįtikėtinas istorijas nepagražintas, necenzūruotas ir neišdailintas, bet dėl to tokias prisotintas gyvybės ir aistros gyventi, kad tai beveik leidžia įveikti tiek laiko, tiek sąlygų barjerus, skiriančius skaitytoją nuo aprašomų įvykių. Čia nesiūloma įsijausti į veikėjų vaidmenis ir neapsimetama, kad tai kaip nors įmanoma, bet tiesiog per baimės, meilės, keršto ir vilties siužetus pasakojama, kaip žmonės randa būdų išgyventi, nepaisydami bandytos įteigti nykimo ir naikinimo regimybės. Paprastas nepaprastumas kasdieniuose darbuose ir rizika dėl tikslų, didesnių nei vieno žmogaus gyvenimas – taip būtų galima apibūdinti šios knygos idėją. Ši istorija būtų neįtikėtinai gero filmo scenarijus, jeigu nebūtų nutikusi iš tikrųjų, tačiau taip ją papasakoti irgi reikia meistriškumo. Būtent tai juntame tiek teksto konstrukcijoje, tiek faktiniame ir poetiniame istorijos lygmenyje – neleidžiama pamiršti, apie kokį laiką ir kokią vietą pasakojama, bet niekada neleidžiama nutolti į bendrybes tiek, kad skaitytojas nebejaustų mirusiųjų ir išgyvenusiųjų alsavimo. Šiurpiai įdomus, jaudinantis, giliai kiekvienu sakiniu paliečiantis tekstas.

Tad kas šioje knygoje papasakotoje istorijoje susiejo tokius skirtingus žmones, jų patirtis iki nacių okupacijos, jų laikysenas geto sąlygomis ir jų nuožmumą pasibaigus karui? Fishmanas tai įvardija kaip meilę knygoms, raštui, švietimui ir kultūrai. Galima tai dar labiau apibendrinti kaip žydiškosios civilizacijos gelbėjimą, jaučiant pareigą išsaugoti tai, kas buvo iki tol, ką žydai patyrė per karą ir kas bus po to – bet kokia kaina perduoti, kad Vilniaus Jeruzalė nežuvo, kad ji atsikurs ir gyvuos.

Mažasis Vilniaus getas. „Go Vilnius“ nuotrauka

Palaidoti mirusiuosius ir pamaitinti gyvuosius – būtent tam Vilniaus geto kaliniai neturėjo progos, jų suspaustą baimės ir teroro erdvę krečiant vis naujiems neramumams. Netgi ramiausiomis gyvenimo gete dienomis visi jo gyventojai žinojo, į kurią pusę driekiasi Panerių miškai ir kasdien skaičiavo, kiek pažįstamų jau nesutiks buvusio žydų kvartalo gatvėse. Tačiau šioje okupuoto Vilniaus erdvėje veikė teatras, buvo rašoma, skaitoma, dainuojama ir kuriama. Vienas pagrindinių knygų gelbėjimo operacijos veikėjų Kačerginskis kūrė liūdesio ir siautulio pilnus žydų jaunimo suvienijimo himnus, kol jo draugas Suckeveris rašydavo lopšines ir ilgesiu persmelktus eilėraščius. Būtent tuo metu pasaulietinės knygos gete buvo itin geidžiamos ir graibstomos, o Strašūno bibliotekoje įsikūrusi skaitykla tapo visos bendruomenės centru ir intelektualine užuovėja. Religinės knygos net ir nereligingiems žydams ir taip buvo pagarbos bei rūpesčio reikalaujantys objektai, tad jų gausa Vilniuje galėjo didžiuotis kiekvienas miesto gyventojas. Todėl kilus net menkiausiai galimybei, jog bent dalis nacių imto grobstyti žydiškojo lobyno gali būti išgelbėta, literatų būrelio nariai, bibliotekos darbuotojai ir jų pagalbininkai ėmėsi darbo slėpti norėtas sunaikinti ar išvežti į Vokietiją knygas, kurias jiems buvo paskirta atrinkti ir paruošti popieriaus ­fabrikams.

Buvusiame YIVO pastate dabartinėje Vivulskio g. 18 įsikūrus ERR (Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg), žydiškų knygų ir dokumentų grobikų būstinei, ir joje priverstinai pradėjus dirbti mūsų minėtiems veikėjams, susikūrė „Popieriaus brigada“, įvairiais būdais į geto teritoriją nešusi ir slėpusi Toros ritinius, senuosius spaudinius, meno ir mokslo garsenybių rankraščius. Būtent ši operacija tapo visos knygos istorijos ašimi. Neįtikėtina ne tik tai, kad daugumą išneštų kultūros lobių pavyko rasti po nacių pasitraukimo iš Vilniaus, bet ir tai, kaip tai buvo daroma: kitiems bandant bet kokį turtą išnešti iš geto ar mainyti jį į maistą, perduoti miestiečiams ir taip išgelbėti vaikus, keistoki poetai į geto rūsius tempė knygas. Netgi aršus komunistas Kačerginskis gelbėjo Toros pergamentus, tarsi kiekvienas reikštų jo tautos likučių galimybę išgyventi ir papasakoti apie Vilniaus tragediją.

Istorinis dėmuo šiame pasakojime stipriausiai sukrečia tada, kai konkreti veikimo istorija baigiasi, o įvykio laikas persikelia į atminties laiką. Faktinė istorija siūlo neįtikėtinų sąsajų istoriniams tyrimams ir patyrimams – nuo tragiškų asmeninių likimų iki persipynusių geto kalinių ryšių su įvairių tautų pasipriešinimais – išsaugoto „knygų lobio“ likimas taip pat neišsisprendžia su sovietinės okupacijos pradžia. Atrodo, išsigelbėję nuo vieno demono, du draugai poetai priversti bėgti nuo kito. Pokarinis Vilnius nebegali būti nei žydiškas, nei lenkiškas, nei lietuviškas – jam tenka būti sovietiniu. Todėl tęsdami atminties gelbėjimo odisėją, nuo Tel Avivo iki Buenos Airių ir Niujorko, Suckeveris ir Kačerginskis tampa beveik bibliniais herojais, o jų draugė Rachelė Krinski – tikra šventąja, išgyvenusia getą, Štuthofą ir kelionę atgal į motinos ir žmonos gyvenimą. Tiek asmeniniai, tiek kolektyviniai išgyvenusiųjų likimai neleidžia skaitytojui ramiai atsitraukti, verčia vis klausti kaip ir kodėl? Kaip tiek triumfo ir skausmo akimirkų gali tilpti vieno žmogaus gyvenime ir kodėl mūsų žmogiškumui tiek daug pavojų? Ne tik tuose laikuose, bet visose negandose ir nusikaltimuose, visais laikais.

Fishmano sugebėjimas mažų didingų žmonių patirtis perteikti antlaikiškame kontekste nesiūlo mums jokio moralo, nors apie moralę kalba itin daug. Bet ne prikišamai ir priekaištingai, o romiai ir užtikrintai parodo, kad pasirinkimas visada yra – tam tikra prasme nenumirti ir nepasiduoti irgi yra pasirinkimas. Suckeveris tikėjo, kad tai bus įmanoma, kol jis rašys poeziją. Mūsų kiekvieną dieną gelbėjamas žmogiškumas tikriausiai ir galėtų būti ta poezija.

Taigi ši knyga bando nepagražintą ir nemitologizuotą žydiškojo Vilniaus legendą grąžinti namo, į Lietuvą. Sukrečiančią ir keliančią daugybę klausimų šiandienai, net jeigu ir įmanoma į juos atsakyti praeities plotmėje. Šiandienai, kurioje gyvenantiems labiau negu bet kada reikia skaityti tokius pasakojimus garsiai, vaikščiojant senamiesčio gatvėmis, kartojant žuvusiųjų ir išgyvenusiųjų vardus. Grąžinti žydų gyvenimą į Lietuvą reiškia susigrąžinti savo Lietuvą.

Naujasis židinys