Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti.
    Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“
    O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.
    Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

Skaitiniai ABC (621)

Išm 11, 22 – 12, 2: Visų tu gailingas, nes myli štai visa, kas tik egzistuoja

Ps 145, 1–2. 8–9. 10–11. 13cd–14. P.: Dieve, mano Valdove, aš tavo vardą garbinsiu amžiais.

2 Tes 1, 11 – 2, 3a: Kristaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame


Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Jėzus atkeliauja į Jerichą. Be abejo, apie Jo atvykimą sužino daugelis. Ko gero, ir tais laikais reklama dirbo savo darbą... Tačiau šios eilutės tikrai ne apie tai.

Pažiūrėti į Jėzų trokšta ir Zachiejus. Muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis, kaip sakoma Evangelijos tekste. Vienu žodžiu, tas, kuris negalėjo pretenduoti į kokią nors pagarbą ar malones, nes tarnavo okupacinei valdžiai, o rinkdamas muitus, ko gero, gaudavo ir nemažai nešvaraus pinigo.

Tačiau jau pats šio žmogaus vardas – tas, kurį Dievas prisimena – simbolizuoja ką kita. Tas žmogus nori matyti Jėzų. Tačiau susiduria su problema: mažas ūgis, kaip sako evangelistas. O gal ir aplinkinių nenoras, kad tas čia būtų.

Zachiejus greitai ir išradingai išsprendžia problemą, pasinaudodamas greta kelio, kuriuo turėjo eiti Jėzus, augusiu šilkmedžiu. Jam atrodė, kad čia bus saugus, galės įvykdyti viso savo gyvenimo svajonę – nors akies krašteliu pamatyti Jėzų. Tačiau, Jėzui praeinant pro šilkmedį, prasideda nenumatyti dalykai. Viena vertus, galima sakyti, Jėzus demaskuoja Zachiejų. Tą, kuris norėjo tik pasižiūrėti ir likti anoniminis. Kita vertus, Jėzaus žvilgsnis sulaužo stereotipus ir minioje, be abejo, sukelia sąmyšį: Mokytojas pažvelgia į muitininką ir netgi sustoja ties tuo šilkmedžiu, į kurį, ko gero, genamas įvairiausių priežasčių, anas buvo įsiropštęs.

To negana – Jėzaus žvilgsnis keičia gyvenimus, keičia nusistovėjusią tvarką. Zachiejui tenka palikti saugią vietelę, bėgti į namus ir rengtis susitikimui su Jėzumi. Maža to, žmogus ryžtasi viską, ką gavo iš nešvaraus pinigo, išdalinti.

Kartais ir mes užkimbame už saugių vietelių jauko, manydami, kad mums užteks tik pasižiūrėti į Jėzų. Svarbu nepamiršti, kad žmogaus ir Dievo žvilgsniai visada turi susitikti. Ir Jėzus tikrai atras laiko bei galimybių praeiti pro tą saugią vietelę, kurioje esame įsikūrę, ir pažvelgs į mus. Tad tegul tas Dievo žvilgsnis keičia mūsų gyvenimus. Keičia ir nusistovėjusias taisykles. Nepamirškim atėjus laikui, kaip Zachiejus, palikti saugų šilkmedį ir bėgti į savo namus ruošti juose Jėzui vietą.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai