Erika Petunovienė „Tikslas. Mano burės – visas dangus“ (akrilas, mišri technika, drobė, 2018 m., 90 x 80 cm).

Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Tikintieji ne mirtį aukština, o Kristų, kuris savo skaudžiu „susinaikinimu“ ant kryžiaus (pasak teologų, Dievo pavidalo išmainymu į vergo egzistenciją dėl žmonių), mus išvadavo iš amžinai gėdingos mirties. Kasmet švęsdami Visus Šventuosius ir Vėlines, vis giliau suvokiame, jog Kryžiaus skersiniai simbolizuoja mirimo savo ego ir gyvenimo Jėzuje tapatybę. Kaip be mirties nėra Ateities, taip be asmeninio šventumo siekimo nėra tikrosios gyvenimo Dieve prasmės. Bažnyčios kanonizuotų šventųjų šviesa ryškiausiai apšviečia tiesiausią žmonijos egzistencijos kelią, vedantį Namo...

Kristaus kryžius ir Jo prisikėlimo iš numirusių pergalė vienija visus atpirktuosius: gyvenančius dar žemėje, galutinai nutyrinamus skaistykloje ir amžinai esančius Jo meilės pilnatvėje. Šv. Teodoras Studitas, gyvenęs 9-ame amžiuje, rašė: „Kryžiumi buvo nužudyta mirtis ir atgaivintas Adomas. (...) Per kryžių mes, Kristaus avys, esame surinktos ir atvestos į dangaus avidę. Per kryžių nuvejame aistras ir pasirenkame šį pasaulį pranokstantį gyvenimą. Tas, kuris ant pečių neša kryžių, seka Kristų ir tampa akivaizdžiu Jo šlovės dalininku.“ Dievo žodis stiprina mūsų tikėjimą artėjančių įvykių išsipildymu: „Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 11–12). Taigi šie laimingieji jau skendi pasiekto Viešpaties džiūgavimo triumfe, o žemiškosios kelionės piligrimams tai – dar siekiamybė...

Pasak Katekizmo, „nėra geresnių pavyzdžių už šventuosius ir nėra geresnių pagalbininkų bei užtarėjų nei jie. Vadintis kokio nors šventojo vardu, vadinasi, turėti draugą pas Dievą“. Bet čia turi būti dialogas. Jei asmuo, už kurį, pavyzdžiui, meldžiasi jo angelas sargas, pats niekada nesikreipia į šį savo globėją, nes abejoja ar netiki jo teikiama pagalba, tuomet dėl to žmogaus tikėjimo stokos blokuojamas angelo sargo antgamtinis veikimas. Anot rašytojo Maurice‘o Robertso, „tikintysis atsiduria dvasiniame pavojuje, jei leidžia sau nors trumpai atsitraukti nuo Kristaus meilės... Kai mūsų širdies nebepasiekia Kristaus teikiamas šventėjimas, mūsų sielos tyliai patraukia ieškoti kitų mylimųjų“. Štai kodėl Jėzus yra labai rimtai kalbėjęs apie radikalų vidinį žmogaus pasikeitimą: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 5). Jėzus ne gąsdina pražūtimi, bet primena nieku kitu nepakeičiamą kiekvieno žmogaus atsivertimo būtinybę. Tai – ne žmogaus prigimtį žalojančio kraštutinio apsimarinimo praktikos, bet tikėjimu bei malda grindžiamas gyvenimo būdas, kurį liudija kasdienybės darbai.

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Tikėjimo darbams priklauso ir maldos už mūsų mirusiuosius, kurie iš tiesų yra apsaugoti nuo amžino sunykimo, nes jie, kaip ir mes, apdovanoti amžinuoju nemarumu. Ypač per Vėlines Eucharistinės aukos aukojimas ir joje dalyvavimas, „kad amžinoji šviesa jiems šviestų“, byloja apie mūsų vidinį troškimą pagelbėti skaistyklos sieloms, pavyzdžiui, skiriant joms visuotinius atlaidus. Jiems gauti Bažnyčia nustačiusi sąlygas: tikintieji Vėlinių dieną lankosi bažnyčioje ar viešoje koplyčioje ir ten sukalba „Tėve mūsų“ maldą ir Tikėjimo išpažinimą. Taip pat per Vėlinių aštuondienį pamaldžiai aplanko kapines ir bent mintimis pasimeldžia už mirusiuosius.

Tomas Kempietis rašė: „Dabar darbuokitės ir gyvenkite taip, kad mirties valandą galėtumėte džiaugtis, o ne bijoti. Jei turi gryną sąžinę, mirtis nebaugina.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šventųjų karžygiškos dorybės spindi kaip naktį žvaigždės, kurios mums yra nepasiekiamos. Bet jei mes kasdien stengiamės sąžiningai vykdyti savo pašaukimą ir su malda širdyje darome tai, ką turime daryti, viską skirdami Dievo garbei bei padėdami aplinkiniams, palaimingai bręstame Amžinybei... Vienas žmogus sakė: „Aš noriu patekti ten pavargęs. Noriu išeikvoti visą man Dievo skirtą energiją. Nuovargis po sunkaus, kruopštaus darbo yra apdovanojimas, o ne prakeikimas. Amžinas poilsis laukia visų, kurie pažįsta Kristų, tai kodėl mes dabar užsiimame kitais dalykais? Mirtis tampa mūsų „tarnaite“, kai mes, mąstydami apie ją, pertvarkome savo prioritetus ir Viešpaties malonės dėka augame šventumu.“

Tegul mūsų vidinėje gelmėje naujai nušvinta Jėzaus kvietimas nuolat siekti atsivertimo malonės. Tik išdrįsdami  Dievo šviesoje apnuoginti savo sielą tampame atversta knyga, kurioje pagaliau patys pastebime tas susigūžimo bei uždarumo savyje puikybės klaidas, trukdžiusias mums radikaliau keisti savo mintis bei gyvenimo būdą ir panašėti į šventuosius. Pasak filosofo ir teologo E. P. Evdokimovo, „į Dievą panaši žmogaus struktūra padaro neįmanomą bet kokį autonominį žmogaus paskirties problemos sprendimą. Siela yra buvimo ir susitikimų vieta, jos prigimtis yra santuokinė...“

Šis trumpas gyvenimas baigsis, bet mūsų atlikti tikėjimo darbai yra amžinojo gyvenimo garantija Dieve.