Karlas Jägeris 1937-1938 m. Wikipedia nuotrauka

Vokiečių istorikas Wolframas Wette parašė karo metais Kaune rezidavusio štandartenfiurerio biografiją iškalbingu pavadinimu „Karlas Jägeris. Lietuvos žydų žudikas“ (Wolfram Wette. „Karl Jäger. Mörder der litauischen Juden, S. Fischer Verlag, Frankfurt am Main. 2012). Jau pats pavadinimas sako, kad labai reikšmingi knygos herojaus gyvenimo epizodai susiję su Lietuva. Mums ši studija svarbi ne vien dėl asmens, Lietuvos istorijoje palikusio kruviną pėdsaką, biografijos, bet ir dėl istorinio konteksto, atskleidžiančio iki šiol menkai ištirtus tam tikrus Lietuvos padėties karo metais aspektus. 

Šiais laikais tik istorikams žinomas Karlas Jägeris (1888 rugsėjo 20–1959 birželio 22 d.) nacių okupacijos metais Lietuvoje labai daug reiškė. Saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vadas, SS štandartenfiureris Karlas Jägeris 1941–1943 metais buvo aukščiausią laipsnį ir įgaliojimus turėjęs III Reicho saugumo pareigūnas Lietuvoje. Jis vadovavo 3-ajam operatyviniam būriui (Einsatzkommando 3), vykdžiusiam Lietuvos žydų žudynes. Jam buvo pavaldūs SD, gestapas, saugumo policija, kriminalinė policija. Jägerio parašu patvirtintame 1941 m. gruodžio 1 d. raporte konstatuota, kad būtent jam vadovaujant buvo išžudyti Lietuvos žydai. Tas dokumentas dabar yra vienas dažniausiai Holokausto tyrinėtojų cituojamų tekstų, kuriame detaliai išdėstyta, kaip sunaikinti Lietuvos žydai. Yra raporte ir tam tikra metodinė dalis, kurioje, remiantis Rokiškio pavyzdžiu, aiškinama, kaip reikia efektyviai organizuoti žudynes. Beveik nėra abejonių, kad štandartenfiureris asmeniškai lankėsi Rokiškyje.

Per Jägerio ir jo pavaldinių rankas pereidavo lageriams ar mirčiai pasmerktų žmonių bylos. Jei tik jis būtų panorėjęs, tai B. Sruoga, J. Noreika, V. Jurgutis, kunigai Stasys Yla, Alfonsas Lipniūnas ir kiti būtų išvengę išbandymų Štuthofe. Tačiau nepanorėjo. Galėjo net ir žydą paleisti iš geto. Galėjo ir vėl atgal sugrąžinti, jei panorėdavo. Arba nusiųsti tiesiai prie duobės.

W. Wette kiekvieną Jägerio biografijos teiginį paremia daugybe šaltinių, publikuotų ir neskelbtų archyvinių dokumentų. Knygoje – 586 nuorodos į įvairius šaltinius, publikacijas. Dalis jo cituojamų dokumentų, tyrimų ar net aptariamų faktų Lietuvoje yra žinomi tik siauram specialistų ratui. Būtų gerai bent menką dalį pačių svarbiausių dokumentų išleisti lietuviškai. Pirmiausia – Walterio Stahleckerio vadovaujamos Einsatzgruppe A, K. Jägerio Einsatzkommando 3 (EK 3) raportus ir apskritai visą dokumentaciją, susijusią su jų veikla Lietuvoje ir visame Ostlande.

Knygoje nėra nieko, kas leistų manyti, kad Lietuva nacių laikais turėjo bent minimalią veiksmų laisvę. Joje dažnai cituojamam Jägeriui tai buvo tiesiog dalis užkariautos erdvės, kurioje naciai vykdė tai, ką numatė įgyvendinti Rytuose.

1942 m. pradžioje Jägeris rašė, kad kai atvažiavo į Kauną, tai jo pirmosios priemonės buvo žydų žymėjimo įvedimas ir geto Vilijampolėje įkūrimas (p. 90). Tai padaryta Eisatzgruppe A (EG A) vado Walterio Stahlekerio nurodymu (p. 93). Geto įkūrimas buvo vienas pirmųjų Jägerio tarnybinių veiksmų Kaune. Pastarąjį teiginį Wolframas Wette pakartoja net kelis kartus. Apie Jurgį Bobelį ir jo vaidmenį kuriant getą nėra nė žodžio. Tą lietuviško naratyvo epizodą W. Wette apeina be komentarų.

Pradėdamas tarnybą Kaune Jägeris buvo 53 metų. Knygos autorius atkreipia dėmesį, kad daugeliui savo pavaldinių pagal amžių jis tiko į tėvus, buvo daug vyresnis už kitus panašias pareigas ėjusius vyrus. Ir išsilavinimas jį skyrė nuo analogiškas pozicijas užėmusių kolegų. Kiti buvo baigę teisės mokslus, apgynę disertacijas ir t. t. Jägeris tokiais mokslais pasigirti negalėjo. Buvo muzikas, turėjo atitinkamą išsilavinimą. Daroma prielaida, kad šie skirtumai galėjo turėti įtakos Jägerio uolumui ir nuožmumui, siekiant parodyti tinkamumą einamoms atsakingoms pareigoms, nepaisant palyginti garbaus amžiaus ir, atrodytų, ne visai tinkamo išsilavinimo. 1960 m. SS hauptšturmfiureris (kapitonas) Heinrichas Schmitzas apklausų metu teigė, kad apskritai Jägeris tokioms pareigoms visiškai netiko. „Vienintelis dalykas, ką jis galėjo pasiūlyti, buvo šaudyti ir pjaustyti“ (p. 149). Hauptšturmfiureris nebuvo vienintelis, taip vertinęs savo šefą.

1941 m. liepos 12 d. žudynės Paneriuose. Yad Vashem Photo and Film Archives nuotrauka

Gimė būsimasis štandartenfiureris Šveicarijoje, kultūringoje vokiečių katalikų šeimoje. Dar vaikystėje šeima persikėlė į Waldkircho miestelį Pietų Badene, netoli universitetinio Freiburgo, nes tėvas ten gavo muzikos mokytojo ir orkestro dirigento tarnybą. Sūnus irgi buvo gabus muzikai, baigė konservatoriją, grojo smuiku, pianinu, kitais instrumentais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo keliose įmonėse, gaminusiose muzikos instrumentus. Vedė fabriko savininko dukrą Emmą Weber, su kuria susilaukė trijų vaikų. Matyt, turėjo puikią reputaciją, nes tais laikais santuokos tarp skirtingos socialinės padėties žmonių nebuvo dažnos. 

Pirmojo pasaulinio karo metais K. Jägeris artilerijos daliniuose išsitarnavo iki feldfėbelio (puskarininkio). Buvo sužeistas, pelnė apdovanojimų. Jau nuo 1923 metų prisijungė prie A. Hitlerio vadovaujamų nacionalsocialistų. Sėkmingai vadovavo Waldkircho miestelio naciams. Buvo pastebėtas SS vadų ir palaipsniui darė karjerą. 1936 m. asmeniškai reichsfiureris Heinrichas Himleris jam patikėjo eiti svarbias pareigas SS, o 1938 perkėlė į Berlyną. 1940 m. Jägeris tapo SS štandartenfiureriu (pulkininku) ir priklausė saugumo tarnybos elitui. Išlikusiose pozityviose to meto tarnybinėse charakteristikose teigiama, kad štandartenfiureris neturi kokių nors pastebimų trūkumų ar silpnybių.

1941 m. karo su SSRS išvakarėse K. Jägeris dalyvavo mokymuose Prečo pasienio policijos mokykloje, netoli Wittenbergo. Jam buvo pavesta suformuoti ir vadovauti 3-iajam operatyviniam būriui. Šią Einsatzkomandą sudarė trys padaliniai, bendrai – 120 vyrų. K. Jägerio adjutantu ir vieno iš trijų „komandos“ padalinių vadu tapo Joachimas Hamannas. Būtent Hamannas buvo tas žmogus, kuris vėliau įvairiose Lietuvos vietose tiesiogiai vadovavo žudynėms.

Formaliai einsatzkomandos turėjo rūpintis saugumu okupuotose teritorijose, bet realybėje užsiėmė ne tik tuo.

1941 m. birželio mėn. Jägeris ir kiti panašioms funkcijoms numatyti SS karininkai (apie 50 asmenų) buvo sukviesti į Reicho saugumo tarnybos vyriausiąją būstinę Berlyne. Birželio 17 d. (iki žygio į Rytus buvo likusios nepilnos 5 paros!) H. Himlerio pavaduotojas R. Heydrichas išdėstė einsatzkomandoms numatytus uždavinius, tarp kurių buvo ir Rytų žydų naikinimas. Po karo keli instruktažo dalyviai liudijo, kad tuomet buvo pasakyta, jog Rytuose turės būti sunaikinti visi žydai, įskaitant vaikus ir moteris. Tokia R. Heydricho nubrėžta „gairė“ buvo naujiena pasitarimo dalyviams. Kad ir kaip būtų, anksčiau niekas iš dalyvių tokių dalykų nebuvo girdėję. Vienas karininkas, matyt, koks tikslumą vertinantis žmogus, netgi pasiteiravo, ar teisingai suprato, kad jiems reikės žydus žudyti. Heydrichas patvirtino: „Betgi savaime suprantama“ (vok. doch wohl selbstverständlich) (p. 48). Wette atkreipia dėmesį, kad istorikai iki šiol nesutaria, ar tikrai jau 1941 m. birželį buvo duotas Hitlerio įsakymas sunaikinti žydus. Tačiau einsatzgrupių vadams šis mūsų laikų istorikų diskutuojamas klausimas nekilo. Jie gavo nurodymus ir juos įgyvendino.

Vokiečių kariai Kaune 1941 metų birželį. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

1941 m. liepos 2 d. Jägeris su savo komanda dešimčia automobilių per Gumbinę, Eitkūnus, Kybartus atvyko į Kauną. Jau po karo tardytojams papasakojo, kad Kauną pasiekė prašmatniu „Opel Admiral“ automobiliu.

Ankstesniais laikais užėmus teritoriją būdavo stengiamasi, kuo greičiau atkurti rimtį, suvaldyti tokiais atvejais susidariusį chaosą. Kaune viskas atrodė kitaip. Kaune vokiečiai nesistengė įvesti tvarkos. Wette aprašo „Lietūkio“ garažo žudynes, pogromus. Pateikia istoriografijoje fiksuojamus aukų skaičius. Papasakojama apie nacių vaidmenį inicijuojant ir organizuojant išpuolius ir žudynes, kurias vokiečiai siekė pateikti kaip vietinių žmonių „apsivalymo“ akcijas. Koks reiklus skaitytojas galėtų priekaištauti, kodėl jis taip neišsamiai rašo apie garažo įvykius, kodėl remiasi tik vieno ar kito, bet ne dešimties liudytojų parodymais, kodėl tik trumpai užsimena apie vokiečių vaidmenį inicijuojant pogromus. Bet knyga juk ne apie pogromus, o apie Jägerį. Garažo ir kitos žudynės minimos kaip istorinis fonas.

Įvykių eiga, civilių beginklių žmonių šaudymai buvo netikėti net ir aukštiesiems Wehrmachto karininkams. Generolas Franzas von Roquesas, sužinojęs apie civilių žudymą užfrontėje, kreipėsi į feldmaršalą, armijų grupės „Šiaurė“ vyriausiąjį vadą Wilhelmą Josefą Franzą Leebą dėl neįprastos situacijos. Feldmaršalas atsakė kolegai, kad jis tiems įvykiams „jokios įtakos neturi ir tegali nuo jų toliau laikytis“ (p. 77). Gaila, kad šis epizodas neplėtojamas. Lieka neaišku, ar yra žinoma, kas ir kada feldmaršalui Leebui nurodė nesikišti į šiuos kruvinus reikalus.

Karlas Jägeris. Wikipedia nuotrauka

Atvykęs į Lietuvą Jägeris ėmėsi įgyvendinti jam iškeltą uždavinį, kaip jis pats rašė, „išspręsti žydų problemą“. Lietuvos žydų žudynės organizuotos nepaprastai efektyviai ir jau po penkių mėnesių, 1941 m. gruodžio 1 d., slaptame raporte Jägeris rašė (spausdino mašininkė):

„Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys Einsatzkommando 3 pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000. 

Ir šiuos žydus darbininkus bei jų šeimas aš norėjau sunaikinti, tačiau tam griežtai pasipriešino civilinė valdžia (reichskomisaras) ir kariuomenė, kurie pareikalavo, kad šie žydai ir jų šeimos nebūtų sunaikinti!“

Pagrindinis provincijos žydų žudynių vykdytojas buvo SS oberšturmfiurerio (vyr. leitenanto) J. Hamano vadovaujama rollkomanda (mobilusis būrys). Tas būrys į pasirinktą vietą nuvykdavo keliais automobiliais ir sušaudydavo prie duobių suvarytus žmones. Vietiniai pagalbininkai surinkdavo, konvojuodavo, saugodavo mirties laukiančius žmones, kai kurie prisidėdavo prie šaudančiųjų. Tų pagalbininkų vaidmuo buvo esmingai svarbus Hamano komandai.

1913 metais gimęs SS oberšturmfiureris J. Hamannas pagal amžių galėjo būti Jägerio sūnus. Istorikai nesutaria, kurio iš šių dviejų vyrų indėlis, į tai kas nutiko Lietuvoje, yra didesnis. Yra teigiančių, kad Jägeris, ataskaitos žodžiais tariant, „išspręsti žydų problemą Lietuvoje“, galėjo tik todėl, kad turėjo noru veikti tryškusį antisemitą Hamanną.

Jägeris detaliai suregistravo savo EK 3 veiklą. Tipiškas vienos dienos akcijos įrašas atrodo taip:

„1.9.41 Mariampolė 1763 Žydai, 1812 Žydės, 1404 žydų vaikai, 109 dvasios ligoniai, 1 Vokietijos pilietis, kuris buvo vedęs žydę, 1 rusė.“                

W. Wette knygoje pateikia daug svarbių detalių, praplečiančių mūsų žinojimą apie už sausų ataskaitos skaičių slypinčias istorijas ir Jägerio asmeninį indėlį.

Štai, praėjus kelioms dienoms po geto įkūrimo, rugpjūčio 18 d., Jägerio nurodymu buvo įvykdyta „Inteligentų akcija“. Raporte glaustai parašyta, kad IV forte nužudyta 711 inteligentų iš geto.

Knygoje aprašyta tos akcijos istorija. Pirmiausia Jägeris nurodė žurnalistui Josefui Kaspi-Serebrowicziui sudaryti išsilavinusių žydų – gydytojų, teisininkų, mokytojų, studentų – sąrašą. Esą jų reikia buvusių Lietuvos ministerijų archyvams sutvarkyti (p. 99). Serebrowiczius buvo žydas žurnalistas, kuris nepriklausomybės metais kritikavo kairiuosius žydus, vadino juos Stalino parankiniais ir t. t. Už tai sovietmečiu kalėjo, o karo pradžioje kartu su daugeliu kitų kalinių išėjo į laisvę.

Klastos neįtariantis Serebrowiczius kartu su iš Insbruko kilusiu gydytoju dr. Haberiu tokį reikalaujamą sąrašą sudarė. Kaip ir buvo nurodyta, ryte prie geto vartų susirinko 534 jauni žydai inteligentai. Išėjo žmonės pro geto vartus ir negrįžo.

Į VII fortą Kaune varomi žydai. Wikipedia nuotrauka

Jau kitą dieną geto policininkas Rosenfeldas žinojo, kas nutiko. Ant tilto tarp Šančių ir Panemunės kolonoje buvusiems žydams buvo liepta pakelti rankas ir taip žygiuoti iki žudynių vietos. Gete likusiems buvo sunku patikėti, kad daugiau nebematys artimųjų, bet Rosenfeldas neabejojo informacijos tikrumu, visiškai pasitikėjo žinių šaltiniu. Kaip viskas vyko, jam papasakojo geras pažįstamas lietuvis Stepšys, su kuriuo anksčiau jis Lietuvos kariuomenėje tarnavo ir su kuriuo naujomis aplinkybėmis „turėjo artimus kontaktus“.

Knygoje pateikiamas ir kito dažnai įvairiose publikacijose minimo Lietuvos istorijos fakto platus kontekstas. 1941 m. lapkričio mėn. IX forte sušaudyti apie 5000 žydų, atvežtų iš Vokietijos, Austrijos, buvusios Čekoslovakijos ir kitų šalių. 1941 m. rudenį iš Vakarų į Rytus buvo deportuota mažiausiai 265 000 žydų (p. 125). Apie 5000 iš jų pateko į Kauną. Kaip dabar žinoma, tie žmonės buvo numatyti perkelti į Rygą, o į Kauną pateko atsitiktinai. Pasirodo, Rygoje nebuvo suspėta pasiruošti perkeliamųjų priimti, todėl jie buvo išlaipinti Kaune. Jägeris negavo nurodymų, ką su tais atvykusiais žmonėmis daryti. Jis priėmė sprendimą varyti tiesiai į IX fortą (p. 126). Vėliau geto gyventojai tarp sušaudytų užsienio šalių piliečių daiktų rado dokumentų su įrašais „Perkeltas į Rygą“.

Yra žinoma ir kaip vyko žudynės. Ryte žmonės buvo surikiuoti eilėmis ir liepta daryti mankštą, o po to bėgti duobių link.

Kiek vėliau žudynių dalyvis vokietis apie tai, kaip viskas vyko, papasakojo Breslau (dab. Vroclavas) arkivyskupui, kardinolui Adolfui Bertramui. Matyt, žmogus, slegiamas baisos nuodėmės, pasistengė, kad išsipildytų Evangelijos žodžiai „Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.“

Jo liudijimu, žudikų komandą sudarė esesininkai, saugumo policininkai ir lietuviai, bet pabrėžė, kad Vehrmachto kareiviai nedalyvavo. „Visi buvo aprengti lietuviškomis uniformomis. Šaudymo scenos iš dalies (vok. teilweise) netgi buvo filmuojamos. Tie filmai turi įrodyti, kad ne vokiečiai, o lietuviai žydus sušaudė“ (p. 129).

Skiriamieji ženklai, kuriuos žydai turėjo nešioti įsakius naciams. [1941–1944 m.]. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap.58, b. 11713/3, I. 210.

Jägeris ne tik pats stengėsi kuo daugiau žydų sunaikinti, bet žiūrėjo, kad ir kiti tą patį darytų. Po karo Šiaulių gebietskomisaras Hansas Gewecke liudijo, kad jam 1941 rugsėjo 3 d. Jägeris davė nurodymą likviduoti visus Šiaulių žydus. Kiek vėliau įsakė sunaikinti dalį geto. Gebietskomisarui tų įsakymų vykdymo pavyko išvengti tik su reichskomisaro Hinricho Lohse pagalba (p. 151). Šis gebietskomisaro Gewecke liudijimas patvirtina Jägerio raporte esančios informacijos tikrumą bei štandartenfiurerio ketinimų rimtumą: „Ir šiuos žydus darbininkus bei jų šeimas aš norėjau sunaikinti, tačiau tam griežtai pasipriešino civilinė valdžia (reichskomisaras) ir kariuomenė, kurie pareikalavo, kad šie žydai ir jų šeimos nebūtų sunaikinti!“

Istorija yra apie tai, kas buvo, o ne kas galėjo būti. Tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad jei niekas nebūtų stabdęs Jägerio, tai getų istorijai Lietuvoje taškas galėjo būti padėtas dar 1941 metų rudenį.

Taip pat Jägeris siekė, kad kiekvienas jo pavaldinys vokietis asmeniškai dalyvautų šaudymuose. Jägeriui pavaldus kriminalinės policijos komisaras dr. Fritzas Bartmannas 1959 m. liudijo, kad jam Jägeris yra sakęs: „Ir tu kada nors tame būsi.“ Kai kuriems, vengusiems dalyvauti, net ginklu grasino. O kartą vieno gestapo tarnautojo tarmiškai perklausė: „Ar tu prie duobės jau stovėjai?“ (p. 151).

1943 spalio 4 d. Posene (dab. Poznanė) vyko aukšto rango esesininkų pasitarimas. Jame kelių valandų kalbą (istorikams labai įdomią) pasakė Himleris. Kreipdamasis į susirinkusius, jis kalbėjo: „Daugelis iš jūsų žino, ką reiškia, kai guli šimtas lavonų, kai guli 500 arba 1000. Tą reikia atlaikyti ir, nepaisant žmogiškų silpnybių, išlikti padoriam [t. y. nepraskysti, neparodyti silpnumo. – R. J.]. Tai padarė mus stiprius“ (p. 153).

Jägeris turėjo būti ir siekė būti tarp tų „stipriųjų“, bet tikrovė buvo kitokia. Štandartenfiureriui dėl darbo Kaune ir provincijoje „specifikos“ pakriko nervai. Kaip vėliau liudijo jo pavaldinys, per vieną pasisėdėjimą Jägeris prisipažino, kad nebegali miegoti, kad nuolat prieš akis stovi mirštančios moterys, vaikai, kad nebegali važiuoti namo, kur turi ir vaikų, ir anūkų.

Naciams atėjus į valdžią, kol dar buvo įmanoma, nemažai Vokietijos žydų persikėlė į kitas šalis. Nežinia, kiek jų atvyko į Lietuvą, bet tokių imigrantų buvo. Keleto iš jų istorijos papasakotos pristatomoje knygoje, nes glaudžiai siejasi su Jägeriu.

Nacionalsocialistų matais matuojant, Berlyne gyvenęs kompozitorius, dirigentas, poetas Edvinas Geistas buvo „pusžydis“ (vok. Halbjude). 1938 metais jis emigravo į Lietuvą, čia dirbo, vedė pianistę Lydą Bagrianski. Atėjus į Lietuvą naciams, abu atsidūrė gete. Geistui šiaip ne taip pavyko iš geto ištrūkti su sąlyga, kad išsiskirs su žmona. Atsidūręs laisvėje, pasinaudodamas pažintimis su įvairiais įtakingais veikėjais, įskaitant tekstuose apie Kauno getą dažnai minimą Raucą, jis dėjo pastangas išvaduoti žmoną. Net pristatė dokumentus, rodančius, kad jo žmona tik ketvirtadaliu žydė. Reikalu susidomėjo pats Jägeris ir Lyda iš geto buvo paleista. Tačiau irgi su sąlyga, kad savo sąskaita jis ar ji sterilizuosis, kad neturės vaikų. Galima tik spėlioti, kodėl Jägeris susidomėjo tais žmonėmis. Manoma, kad priežastis galėjo būti sentimentai muzikams.

Lyda įsidarbino Ievos Simonaitytės vadovaujamoje aprūpinimo tarnyboje. Rašytoja 1965 m. išleistoje autobiografijoje (III dalyje) rašė apie Geistų istoriją.

Buvo patariančių Edvinui ir Lydai dingti vokiečiams iš akių, bet jie liko Kaune. 1942 pabaigoje Geistas vėl atsidūrė gete. 1942 gruodžio 3 d. Jägeris asmeniškai nurodė „žydą muziką ir kompozitorių Geistą“ laikyti geto kalėjime (p. 138). Netrukus jį išgabeno į IX fortą sušaudyti. Po mėnesio kompozitoriaus žmona Lyda nusižudė.

Tokia tad buvo Karlo Jägerio tarnybos Kaune kasdienybė.

Karui pasibaigus štandartenfiureris iš Vokietijos niekur nebėgo. Tiesa, jis nutraukė ryšius su antrąja žmona, nesilankydavo bendražygių susitikimuose, bet gyveno iš esmės nesislapstydamas, užsiregistruodamas pagal visus reikalavimus savo tikru vardu ir pavarde. Net ūsų nenusiskuto.

Tačiau Jägerio vardas vis iškildavo įvairiose bylose, o informacijos apie jo praeitį daugėjo. 1959 m. balandžio 10 d. jis buvo suimtas. Prasidėjo kvotos. Jägerio byla ėmė pilnėti. Naktį iš birželio 21 į 22, nesulaukęs 71-ojo gimtadienio, buvęs muzikas ir štandartenfiureris pasikorė. Po mirties ekspertai konstatavo „bilanzselbstmord“. Esą štandartenfiureris neatlaikė prisiminimų naštos ir t. t. Atsisveikinimo laiške jis neigė bet kokią kaltę ir apgailestavo „dėl baisaus likimo“ (p. 168). Šiaip jau Jägeriui nebuvo reikalo žudytis – nuo 1949 m. Vokietijoje panaikinta mirties bausmė. Jam grėsė tik kalėjimas su galimybe išeiti į laisvę pirma laiko.

Dėl savižudybės byla negalėjo būti užbaigta (būtų likusi labai vertinga medžiaga Lietuvos istorijai), bet ir turimų duomenų pakako vokiečių teisininkų išvadai, kad „Štandartenfiureris Karlas Jägeris turėtų greta Hitlerio, Himmlerio ir Heydricho pirmoje eilėje būti atsakingas už Lietuvos žydų egzekucijas“ (p. 152).

Lietūkio garažo žūdynės Kaune. Wikipedia nuotrauka

Dr. Wette plačiai ir labai kritiškai, ypač vokiečių atžvilgiu, aptaria dabartinę istorinės atminties situaciją. Žudynėmis, Jägerio nusikaltimais ir panašiomis temomis domisi labai menka Vokietijos ir Lietuvos visuomenės dalis. Nežinoti, nutylėti yra patogu. Istorinės atminties situacija Lietuvoje aptariama vertinant ilgametį sovietinį laikotarpį ir tuo metu nustatytas istorijos atminties ir faktų interpretacijos normas, „kalbos reguliavimą“: nutylint etninę aukų priklausomybę, visi nužudyti Lietuvos žydai tapo „taikiais sovietiniais piliečiais“. Apskritai sovietmečiu vykdyta žydų istorijos trynimo politika. W. Wette nemini, bet mes Lietuvoje žinome, kad net aukų atminimo įamžinimas Paneriuose sulaukė sovietų saugumo dėmesio, o pirmasis paminklas, pačių žydų pastatytas, buvo nugriautas. Vėliau pastatytas kitas, bet jau be įrašų žydų kalba ir vien apie sovietinių žmonių naikinimą. Būtent sovietmečiu buvo sunaikinta ir didžioji Lietuvos žydų kapinių dalis. Dažnai primenama, kad Vilniuje kapinės naikintos, paminklai išvežami, panaudoti kitiems reikalams ir t. t. Bet kapinės masiškai naikintos ir provincijoje. Kapinių naikinimo vajus persirito per Lietuvą 1971–1972 m. Dalis atvejų, pvz., Skuodo, kur kapines niokojo, paminklus griovė Melioracijos statybos valdybos (MSV) buldozeriai, yra gana detaliai aprašyti kraštotyrininkų. Kažin ar kapinės naikintos vietinių funkcionierių iniciatyva, matyt, jie gavo komandą iš viršaus. Apskritai ši tema dar laukia tyrėjų dėmesio.

Aptardamas situaciją po nepriklausomybės atkūrimo, W. Wette konstatuoja, kad šiuo metu lietuviškoje istorinėje atmintyje dominuoja sovietinės okupacijos tema ir pateikia iliustraciją nuomonei paremti. Ant pastato Kaune, kur sovietmečiu buvo saugumo būstinė, o nacių laikais rezidavo Jägeris su savo bendradarbiais, šiuo metu pakabinta lentelė su užrašu, kad čia sovietinės okupacijos metais veikė KGB ir buvo kankinami Lietuvos patriotai. Ir, deja, jokios užuominos apie tai, kas čia buvo 1941–1944 metais, nors, kaip gerai žinome, naciai irgi neglostė lietuvių patriotų, o žydų kilmės Lietuvos piliečius masiškai naikino.

Paskutiniame knygos skyriuje „Karlas Jägeris: kaip subtilus muzikas masiniu žudiku tapo“ nubrėžiami apibendrinantys pasakojimo štrichai. Pasiremdamas savo, kitų istorikų, antropologų ir t. t. tyrimais, dr. Wette pateikia įdomių įžvalgų. Prieš tapdamas Lietuvos žydų žudynių organizatoriumi, Jägeris buvo normalus, išsilavinęs, korektiškas, muzikalus žmogus. Vaikystės aplinka, auklėjimas, krikščioniškos vertybės, kurias perteikė šeima, kirtosi su jo kaip egzekutoriaus elgesiu karo metais ir galiausiai sukėlė „dvasines reakcijas“ – visišką nervų sistemos pakrikimą ir asmenybės krizę.

Jägerio metamorfozė iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų panašaus kalibro veikėjų, kurie, kaip rodo analizė, atlikta įvairių sričių mokslininkų, dažniausiai buvo išsilavinę, priklausė viduriniam vokiečių visuomenės sluoksniui, tačiau tie „normalūs“ žmonės darė protu nesuvokiamus dalykus. Civilizacijos sluoksnis yra plonas ir tam tikromis aplinkybėmis visiškai sueižėja.

Pasakojimas apie štandartenfiurerį baigiamas iš tikrųjų nestandartiškai ir, sakyčiau, drąsiai, nepasiduodant madingoms tendencijoms, atmetant nusistovėjusius svarstymų tokiomis temomis štampus. Kai kalbama arba rašoma apie karą ir Holokaustą, labai dažnai kartojama frazė „niekada daugiau“ (nie wieder, never again) (p. 203).

Dr. Wolframas Wette paskutiniame biografijos sakinyje, atrodo, gerai pasvertame ir apmąstytame, išvengia banalybių: „Dėl ateities jokių garantijų nėra – viskas pasilieka įmanoma.“ „Alles bleibt möglich“ (p. 203).

Kultūros barai