Asmeninio archyvo nuotrauka.

„[...] tiesos apie žmogų ieškojimas ir jos perteikimas yra iškiliausias visuomenės komunikavimo pašaukimas“ – iš popiežiaus Benedikto XVI žinios 42-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga.

„Nebuvo lengva priimti brolių pranciškonų pasiūlymą. Pirma – tais laikais mažai ką tesupratau apie interneto žiniasklaidos specifiką, antra – internetas mane apskritai vargino, trečia – dienraščio formatas man buvo gana svetimas – per gausu informacijos, skubos, neįsiklausymo į tai, ką darai. Ankstesnė mano patirtis dirbant savaitraštyje, vėliau – mėnraštyje suformavo viziją, kad Bernardinuose turi būti daugiau refleksijos negu naujienų, daugiau gylio negu informacijos. Rūpėjo atvirumas, diskusija, galimybė patraukliai kalbėti apie Bažnyčios nuostatas, potvarkius ir kitus neva savaime suprantamus dalykus“, pasakoja pirmoji dienraščio „Bernardinai.lt“ vyriausioji redaktorė Elvyra Kučinskaitė.

Prisijungti prie kuriamo dienraščio 2004 m. jai pasiūlė brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis ir Andrius Navickas, po pusantrų metų tapęs ilgamečiu „Bernardinai.lt“ vyr. redaktoriumi.

„Sandoros“ patirtis

Tuo metu Elvyra talkino jėzuitų įkurtame katalikiškame portale „Skrynia.lt“, prieš tai redagavo katalikišką intelektualinį žurnalą „Sandorą“, dirbo kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“, kur pačiame vidinių ieškojimų įkarštyje pradėjo rašyti religijos temomis. Tačiau labiausiai jos kaip „Bernardinai.lt“ redaktorės viziją suformavo patirtis kuriant žurnalą „Sandorą“. 1998 m. Lietuvos vyskupų konferencija ją pakvietė atgaivinti vos 2 tūkst. tiražo žurnalą „Katalikų pasaulis“, labai suprastėjusį nuo leidybos pradžios 1989 m., kai, redaguojant kun. Vaclovui Aliuliui, tiražas siekė net 100 tūkst. Ambicingoji Elvyra pakeitė viską – pavadinimą, koncepciją, atsivedė naujų žmonių. Komandą sudarė Daina Parulskienė, Rimantas Meškėnas, Kunotas Vildžiūnas, Vita Dalmantaitė, bendradarbiais buvo pasitelkti Gintautas Vaitoška, tėvas Antanas Saulaitis, Jonas Vilimas, Liudas Jovaiša.

„Buvo karštas kūrybinis laikas. Vienas mūsų komandos lūkesčių buvo ne tik skleisti evangelinę žinią, bet ir drąsiau prabilti apie Bažnyčią varginusias ir tuo metu sekuliariosios visuomenės dalies gana aktyviai imtas eskaluoti problemas. Visada maniau, kad su kolektyvine nešvara reikia elgtis kaip su nuodėme asmeniniame gyvenime – pripažinti, atgailauti ir išpažinti. Apie daugelį dalykų viešai mes tikrai kalbėjome pirmą kartą. Nors katalikiškame kontekste „Sandoros“ drąsa buvo akivaizdi, vertinant pasaulinės ir pasaulietinės žiniasklaidos standartais, tai atrodė gana kukliai – sako Elvyra, neseniai iš naujo perskaičiusi Gintaro Beresnevičiaus tekstą, kuriame žurnalo pasirodymą jis sumalė į miltus. – Atsimenu, buvo skaudu, nes Beresnevičius kaip ir daugeliui man buvo autoritetas. Tačiau skaitydama dabar galiu sutikti su kaltinimais „drąsos imitacija“. Vis gi manau, kad tuo pereinamuoju laikotarpiu nebuvo įmanoma padaryti daugiau, nebuvome tam pasiruošę.“

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Svetingi namai

Nors „Sandora“ buvo Vyskupų konferencijos leidinys, jo kūrėjai siekė kalbėti ne tik apie Bažnyčios gyvenimą, o kur kas plačiau – rašyti apie kultūrą, istoriją, pilietines iniciatyvas ir kitas temas, rūpėjusias Atgimimo bangos pagautiems skaitytojams. Šią kryptį E. Kučinskaitė palaikė ir pranciškonų įsteigtame dienraštyje. Pasak jos, platus temų spektras atliepė tai, kaip jie suvokė krikščionis pasaulyje.

„Man atrodė, kad „Bernardinai.lt“ neturėjo būti tiesmuka evangelizacinė priemonė, o svetingi namai, kur visos gyvenimo sritys turi savo „kambarius“. Atvirumas buvo ir brolių pranciškonų, ir visos pradinės komandos intencija – matyti sudėtingus visuomenės reiškinius, įvykius, tendencijas, tai reflektuoti krikščioniškoje perspektyvoje. Ir, žinoma, girdėti žmones, kurie ieško, ginčijasi dėl tiesos, abejoja. Nes juk ieškodami ir tampame krikščionimis, o tapę – irgi niekada nesiliaujame ieškoję. Tikėjimas yra avantiūra: nesvarbu, į kiek klausimų jau atsakei, kiek „toli“ nuėjai, šioje kelionėje nuobodu nebus niekada. Man visada atrodė, jog tokia, dialogo, laikysena, jei ji autentiška, daugiau žmonių pakviečia išgirsti Gerąją Naujieną nei įsakmus religinių tiesų kartojimas. Žinoma, susitikti su ieškančiais, daugybę nepatogių klausimų keliančiais žmonėmis reikia tam tikros drąsos ir vidinės laisvės. O labiausiai – pasitikėjimo Dievu. Ir tais, kurie Jo ieško.“

Kreipinio intonacija

Kokius kriterijus publikacijoms taikė pirmieji „Bernardinai.lt“ kūrėjai? Elvyra pabrėžia, kad vienas svarbiausių kriterijų – savitas autoriaus stilius, suasmeninta raiška. Daugiausia tokių tekstų publikuota rubrikoje „Sankirtos“, kuri išlikusi iki šių dienų.

„Sankirtų rubrika buvo publicistinių tekstų vieta. Ieškojome žanrų, kurie ne tik leistų pateikti informacijos analizę, bet ir būtų malonūs skaityti. Dabar galvoju, kad vertingiausi buvo kreipinio tekstai, kurie būdavo intonuojami nuoširdaus, kone asmeninio dialogo su skaitytoju stilistika. Turbūt tuo metu dar tebebuvome pasiilgę tokio netarpiško, neformalaus viešojo komunikavimo, ignoruojančio įprastas žiniasklaidos klišes.“

Elvyra pasakoja sąmoningai nekvietusi į komandą žurnalistų, jų tekstai jai atrodė sausoki, nuobodoki. Įdomu, kad šis užprogramavimas veikia iki šios dienos. Maža dalis „Bernardinai.lt“ dirbančiųjų ir dirbusiųjų turėjo žurnalistinį išsilavinimą, dauguma – iš humanitarinių specialybių, pastaruoju metu – politikos mokslų.

Rosita Garškaitė ir Elvyra Kučinskaitė 2019 m. kovą „Bernardinai.lt“ redakcijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Iš klausančiojo perspektyvos

„Sielovados darbas mane išmokė: jei tikrai rūpi, kad kitas žmogus išgirstų krikščionišką žinią, visų pirma dera įsiklausyti kur, koks, kodėl tas žmogus yra. Visų pirma išgirsti jį patį ir tik paskui, jei prašo, „maitinti“ jį žinia. Jam suprantamu būdu, mažais kąsneliais. Neužgriūti jo visu Bažnyčios mokymu, visa savo patirtimi iš karto. Kad ir kokia ginčytina, nepriimtina būtų kito pozicija, dialogas įmanomas tik tikrai išgirdus pašnekovą. Turbūt tai tinka ir krikščioniškai žiniasklaidai, kai ji mezga dialogą su pasauliu. Man atrodo, kad negali šito principo pažeisti, jei nori, kad Evangelijos žinia kitam taptų gyva tikrove, o ne ideologija ar idėja. Beje, tą mums liudija ir popiežius Pranciškus. Jis kalba apie viską, apie visų įmanomų visuomenės paribių sielovadą, apie Bažnyčios klaidas ir nuodėmes, – apie jautrius, sudėtingus klausimus, kuriais išsiskiria Bažnyčios mokymas ir vyraujantis visuomenės požiūris svarsto sielovadininkė E. Kučinskaitė, po darbo „Bernardinai.lt“ daugelį metų vadovavusi su bendražygiais įsteigtam Šeimos ir asmens saviugdos centrui „Bendrakeleiviai“. – Kai prireikia, svarbu Bažnyčios poziciją tinkamai apginti, tačiau nėra būtina visada ją deklaruoti. Jei nori padėti tą poziciją suprasti ir priimti, turi būti ieškančiojo bendrakeleiviu, o ne idėjos ruporu“.

Į krikščionišką diskursą pirmajai dienraščio redaktorei rūpėjo integruoti menininkus: „Nesvarbu, ar jie deklaravo esą krikščionys, ar ne. Tai buvo nepaprastai šviesūs žmonės.“ Viena iš didžiausių darbo dienraštyje „Bernardinai.lt“ dovanų Elvyrai buvo pažintis ir kūrybinė bičiulystė su rašytoju Gendručiu Morkūnu. „Savo kūrybinį kelią pradėjęs Bernardinuose, vėliau jis ne tik išleido daug puikių knygų vaikams, bet ir ilgą laiką, iki pat savo ankstyvos mirties, dienraščiui rašė puikius esė.“ Literatūrinis „Bernardinai.lt“ atradimas buvo ir aktorė Doloresa Kazragytė, pasakoja Elvyra, redakcija drąsino ją rašyti.

Ugdyti skaitytoją

„Techninių priemonių ką nors apie skaitytojus sužinoti tuo metu neturėjome. Šį tą, tiesa, galėjome spręsti iš skaitytojų komentarų po tekstais. Dienraštį kurti pradėjome, galima sakyti, apgraibomis, atsiremdami į savo supratimą apie krikščionišką, interneto ir apskritai žiniasklaidą. Niekas neabejojo, kad internetui priklauso ateitis, tačiau Bernardinų atsiradimu tikrai džiaugėsi ne visi – net ir katalikiškoje aplinkoje. Taip jau būna. Pirmeiviams tenka sulaužyti daugiausiai iečių.“

Tiek anksčiau, tiek šiandien „Bernardinai.lt“ sulaukia kritikos, kad publikacijų turinys pernelyg elitistinis, labiau skirtas intelektualams nei plačiajai auditorijai. Elvyra pasakoja, kad tai buvo ir jos galvos skausmas, tačiau jai atrodė, kad negalima palikti mąstančiosios visuomenės dalies kurti Bažnyčią be vietos žiniasklaidoje, kur vyktų idėjų apykaita: „Be to, visada buvau tos nuomonės, kad sudėtingesni dalykai provokuoja augti. Manau, šiandien skaitytojai jau ieško pagarbesnės, labiau jais pasitikinčios žiniasklaidos. Mitas „tauta nesupras“ manęs niekados neįtikino. Rašykite taip, kad kiti norėtų suprasti vis daugiau, vis giliau. Kas gi dar augins mus, jei ne jūs, Bernardinai? Šiandien lėtas rašymas, lėtas skaitymas jau virsta tikra privilegija, ir jūs turite viską, kad galėtumėte mums ją suteikti“, – dabartinę dienraščio komandą drąsina Elvyra.