Spalio 1 d. švęstos Komunistinės Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 70-osios metinės.

EPA nuotrauka

Jei kas susimąsto – o tokių yra nedaug, – kokios būtų Platono politinės pažiūros šiuolaikiniame pasaulyje, tai dažniausiai turbūt pasiduoda senai gerai nuvalkiotai Karlo Popperio tezei apie Platoną kaip totalitarinį mąstytoją (knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“). Nesiimsiu čia su Popperiu polemizuoti, įrodinėdamas, kad toks Platono skaitymas yra anachronistinis, nekritiškas ir suprimityvinantis – tą jau yra padarę kiti.

Centrinė Platono citata, išreiškianti jo pamatinį požiūrį į politiką, yra gerai žinoma tezė apie „filosofus karalius“ iš penktosios „Valstybės“ knygos:

„Jei filosofai neims karaliauti miestuose arba tie, kurie dabar vadinami karaliais ir valdovais, neims autentiškai ir pakankamai filosofuoti, ir jei šiedu dalyku – politinė galia bei filosofija – nesupuls į daiktą, ... nuo blogio nebus atilsio nei miestams, nei, man regis, žmonių giminei“ (Rep. 473c-d).

Ką Platonas nori tuo pasakyti? Tai nėra įprastas intelektualų zyzimas dėl politinės galios stygiaus, o daug fundamentalesnis dalykas: filosofijos – arba racionalumo – ir politinės galios susiejimas, kuris, mano nuomone, yra didžioji Platono „Koperniko revoliucija“, fundamentali Vakarų politinės minties teorema.

Ji įveda reikalavimą, kad politinė galia būtų atskaitinga racionalumui, būtų racionaliai pagrindžiama ir remtųsi filosofiniu supratimu apie žmogaus prigimtį, žmogaus ir visuomenės gėrį. Politinė praktika turi būti kritikuojama iš bendrojo gėrio pozicijų, nes filosofija Platonui, kaip žinoma, yra gėrio mokslas – tiek individo, tiek valstybės. Ir kol politinės pastangos nebus susietos su kryptingomis pastangomis to gėrio siekti, tol tai bus Realpolitik arba stipresniojo valdžia, blaškymasis aklo politinio žvėries, aklai ieškančio patogesnio migio.

Galima nesutikti ir ginčytis su platonišku žmogaus prigimties „skaitymu“, man regis, Platonas pats kitur leidžia suprasti, jog jo išvados gali būti peržiūrėtos, – bet ne su teze, kad teisinga ir adekvati santvarka turi būti grindžiama racionalia įžvalga į pamatinę žmogiškąją tikrovę, į žmogaus prigimtį. Tolesnė politinės filosofijos raida – tai serija mėginimų geriau suprasti, kas yra žmogus, ir pagal tai perkonstruoti pačią politinę praktiką.

Ir jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad iškart po šitos platoniškosios lygties politinė praktika pasikeitė, kad politikai pradėjo gilintis į filosofijos vadovėlius ir tapo pūkuotais filosofiniais meškučiais. Visiškai ne. Tačiau atsirado naujas įtampos židinys, keliantis reikalavimų politinei praktikai. Ir visa paskesnė Vakarų istorija – iki šių dienų – yra nuolatinio politikos ir filosofijos dialogo istorija. (Suprantant, kad tame dialoge nemažai ir tokių epizodų, kai politika tiesiog užsikemša ausis ir vaikšto po kambarį, garsiai traukdama: „La la la, la la la, nieko negirdžiu!“)

Spalio 1 d. švęstos Komunistinės Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 70-osios metinės.

EPA nuotrauka

Ką gi daro dabartinė Kinija?

Pirma, komunistinės Kinijos politinė santvarka remiasi bet kokio spontaniško politinio aktyvumo ir autentiško politinio reprezentavimo eliminavimu. Netgi demokratiniai eksperimentai žemiausiu savivaldos lygmeniu buvo sustabdyti dėl nepageidaujamų implikacijų platesniam politiniam kontekstui, o tarptautinės sutartys, įtvirtinusios formulę „viena šalis, dvi sistemos“, turinčią Honkongui garantuoti ribotą demokratiją, šiuo metu palaipsniui de facto virsta bereikšmiu popiergaliu. Kinijos politinio režimo įtvirtinimas remiasi prielaida, kad galima eliminuoti prigimtinį žmogaus politiškumą – kad įmanoma sukurti iš esmės apolitinę vidurinę klasę, homo sapiens, kuris nebūtų „politinis gyvūnas“, zōon politikon. Tokios klasės įtvirtinimas leistų kardinaliai atskirti ekonominį augimą (ir jam būtiną ekonominę laisvę) nuo politinės laisvės. Ir kol kas atrodo, kad Kinijos komunistiniam režimui tai sekasi.

Policija išvaiko protestuotojus Honkongo prekybos centre 2019 m. lapkričio 3 d.

EPA nuotrauka

Antra, ten vykdoma totalinė viešosios erdvės ir viešai prieinamos informacijos kontrolė, taikoma totalinė, visa aprėpianti cenzūra. Skaitmeninės kontrolės projektai, kaip „Didžioji ugniasienė“ ir kiti, užkerta prieigą prie bet kokios nepageidaujamos informacijos, kur kritikuojamas Kinijos komunistinis režimas, kalbama apie žmogaus teises ar komunistinio režimo nusikaltimus. Orveliškai klastojama istorija – bet kokios nuorodos į Tiananmenio aikštės žudynes yra pašalintos ne tik iš vadovėlių, bet apskritai iš bet kokių nuorodų, įrašų, paminėjimų. Mačiau veidus komunistinės Kinijos turistų, kurie susidūrė su monumentu Tiananmenio žudynėms Taipėjuje – tai jiems tiesiog nieko nesakė. Total blank-out – pusantro milijardo žmonių istorinė atmintis sukonstruota pagal totalitarinio režimo ideologinius nurodymus.

Asociatyvi nuotrauka.

EPA nuotrauka

Trečia, „socialinių kreditų“ projektas ir kitos totalinio sekimo iniciatyvos, šiuo metu tebesančios eksperimentavimo ir tobulinimo stadijos, įgalina totalinę asmenų elgesio kontrolę ir praktiškai sunaikina privatumą kaip tikrovę (kaip teisinė norma ar vertybė komunistinėje Kinijoje privatumas seniai neegzistuoja).

Kaip baisiausiuose distopiniuose filmuose dirbtinio intelekto programos pagal nekaltus bendravimo kontaktus, pirkinius, drabužių dėvėjimo įpročius, pokalbius ir elgesį internete diagnozuoja „polinkį į ekstremizmą“ tarp uigurų etninės-religinės mažumos narių – ir pagal tą „polinkį“ valdžia uždaro į koncentracijos stovyklas. Uždaro ne už kokius nors ekstremistinius veiksmus – bet pagal elgesio įpročių išduodamą polinkį, kaip bausmę už tai, kad pakliūvi į rizikos faktorių kategoriją. Nesunku matyti, kokios tos sekimo sistemos pritaikymo galimybės kovai su politiniais disidentais, užkardyti bet kokį politinį ar socialinį protestą.

Asociatyvi nuotrauka.

EPA nuotrauka

Galiausiai, ketvirta, dabartiniam Kinijos diktatoriui Xi Jinpingui atėjus į valdžią suaktyvėjo totalinis visų religijų persekiojimas. Ne tik suimami persekiojamų mažumų, kaip Falun Gong, Visagalio Dievo bažnyčios ar musulmonų uigurų religiniai lyderiai bei aktyvūs nariai, bet ir valdžios patvirtintų ir neva „toleruojamų“ bažnyčių ar tikėjimų šventovės eksproprijuojamos bei griaunamos. Vieši religiniai simboliai – nuo kryžių ant bažnyčių iki senovinių milžiniškų Budų stovylų – masiškai naikinami arba uždengiami komunistine simbolika. Visų tikėjimų išpažinėjai verčiami į savo religijos praktiką integruoti komunistinę ideologiją. Xi Jinpingas tai vadina religijos „sukininimu“, sinicization – kai krikščionių bažnyčios vietoj Dekalogo turi prie altoriaus pakabinti komunistų diktatoriaus priesakus, o budistų vienuoliai savo šventovėse verčiami švęsti komunistinio režimo 70-metį.

Xi Jinpingas. Spalio 1 d. švęstos Komunistinės Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 70-osios metinės.

EPA nuotrauka

Kitaip tariant – komunistinis režimas Kinijoje užsiima milžiniško masto eksperimentu – bandymu drastiškai perkonstruoti žmogiškojo pasaulio tikrovę, perkonstruoti pačią žmogaus prigimtį.

Aišku, tą darė ir kiti totalitariniai režimai – tiek naciai, tiek komunistai. Tačiau nė vienas iš jų neturėjo tokių techninių sąlygų ir mokslinių resursų (kaip kad dirbtinis intelektas, big data apdorojimo, DNR testavimo, veidų ir balsų atpažinimo galimybės), tokios ekonominės, politinės bei represinės galios ir tokių eksperimento sąlygų – penktadalį žmonijos sudarančios žmonių masės, kurią komunistinė valdžia gali tiesiog izoliuoti nuo išorinio pasaulio.

Komunistinės Kinijos eksperimentas su žmogaus prigimtimi aprėpia kelis esminius bruožus: (1) depolitizacija, su tuo susijęs (2) laisvės kaip esminio žmogaus bruožo neutralizavimas, (3) asmens privatumo sunaikinimas ir (4) siekis panaikinti žmogaus pamatinį religingumą.

Protestuotojas Honkonge lapkričio 2 d. Duokite man laisvę arba mirtį.

EPA nuotrauka

Visi šie keturi aspektai Vakarų politinėje filosofijoje yra esminės žmogiškosios tikrovės, žmogaus prigimties duotybės.

Kinijos komunistinio eksperimento sėkmė priklauso nuo to, kas pasirodys stipresnis: ar Aristotelio tezė, kad žmogus savo prigimtimi yra politinis gyvūnas + krikščioniškojo mąstymo įžvalgos apie laisvę kaip žmogiškumą konstituojantį dalyką + įžvalga į žmogų kaip keliantį galutinės prasmės klausimus ir todėl religinę būtybę, homo religiosus + galų gale, teisinė aksioma apie teisę į privatumą kaip žmogaus savastį ir tapatybę užtikrinančią taisyklę – ar Kinijos technokratinio politinio elito pastangos sukonstruoti tokį pasaulį, kuriame šie dalykai tiesiog neturėtų vietos – tam, kad komunistinis Kinijos režimas galėtų išlaikyti valdžią 1,5 milijardo Kinijos gyventojų.

Ginčas yra tarp Platono lygties – kad žmogus, žmogaus prigimtis yra esminė imperatyvi politinės praktikos taisyklė – ir Pekino lygties, teigiančios, kad žmogaus prigimtį galima perkonstruoti pagal politinį poreikį.

Pasirinkimas esminis ir vertybinis – iš esmės tai filosofijos ar, kaip pasakytų Borgesas, tikėjimo klausimas.

Tikiu, kad Platonas (ir Aristotelis, ir Pascalis, ir Kantas, ir Reaganas, ir Jonas Paulius II) laimės prieš Xi Jinpingą ir jo sėbrus. Bet mūsų visų (taip, ir tavęs, Sokratai) laukia ne menkesnis, ne mažiau sekinantis ir ne mažiau rūstus išbandymas negu XX amžiaus totalitarinių režimų siaubai.

Turime tam ruoštis.