Jake Melara/Unsplash.com nuotrauka

Gimimas ir mirtis yra neatsiejami – vienas neįmanomas be kito. Jei gimėme, ateis laikas, kai turėsime šį pasaulį palikti. Savo gyvenimo kelionėje mes anksčiau ar vėliau neišvengiamai turėsime išgyventi kitų, mums tolimų arba labai artimų ir be galo brangių žmonių netektis. 

Natūralu, kad praradimo tema susijusi su skausmu, ašaromis ir neviltimi. Vaikystėje dalyvavau giminaičio laidotuvėse, kur išgirdau giliai į atmintį įsirėžusį sakinį: „… gaila, bet gyviesiems kapų nėra.“ Kartais skauda taip stipriai, kad, regis, viskas aplinkui sustoja, nebetenka prasmės.

Visos netektys paliečia ir sukrečia. Mes negalime iš anksto pasirengti artimo žmogaus mirčiai. Sielvartas yra natūrali ir normali reakcija į staiga pasikeitusią gyvenimo situaciją, santykių pabaigą. 

Jungiškosios krypties analitikė V. Kast aprašo liūdėjimo procesą kaip gyvą ir nuolat besimainantį, kuris yra būtina sąlyga, kad galėtume susitaikyti su skaudžiu praradimu ir gyventi toliau. V. Kast pastebėjimu, netektį arba kitokį praradimą išgyvenantys žmonės paprastai pereina tam tikrą liūdėjimo etapą. 

Natūralu, kad pirminė reakcija į žinią apie artimojo mirtį yra šokas ir neigimas. Atsisakoma patikėti, kad žmogus iš tiesų mirė. Nenorėjimo pripažinti netekties fazė gali trukti kelias valandas arba dienas ir palaipsniui pereina į chaotiškai prasiveržiančių emocijų etapą. Išvydus mirusiojo kūną nebeįmanoma paneigti netekties. Išgyvenami įvairūs bei vienas kitam prieštaraujantys stiprūs jausmai: širdgėla, baimė, pyktis, kaltė, ilgesys, meilė. Gedintį žmogų apima esminis netekties išgyvenimo patyrimas. Pyktis, kuris taip pat gali prasiveržti šioje fazėje, reiškiasi kaip pyktis ant viso pasaulio, Dievo, gyvenimo, kartais ant paties mirusio žmogaus. Po kurio laiko pereinama į ieškojimo, atradimo ir išsiskyrimo fazę. Šiai fazei yra būdinga tai, kad mirusiojo bandoma ieškoti prisiminimuose, pokalbiuose su kitais žmonėmis, sapnuose. 

Ne kartą dalyvaudama laidotuvėse esu pastebėjusi, kad artimieji pasakoja įvairias istorijas apie paskutinį susitikimą su mirusiuoju dar jam gyvam esant. Šios istorijos paprastai būna apie tai, kad iškeliavęs žmogus tarsi nujautė savo mirtį, atmintyje išlieka tikslūs paskutiniai artimųjų išgirsti žodžiai. Kartais pasakojami sapnai, kurie tarsi pranašavo artėjančią mirtį. Mirtis neretai vadinama beprasmišku, nesavalaikiu, žiauriu likimo smūgiu, kuris neretai viduje pažadina klausimus: „Kodėl? Kokia mirties prasmė?“ Galbūt tos reikšmingos istorijos, paskutiniai mirusiojo žodžiai tampu mums ramsčiu, padedančiu atlaikyti akistatą su žmogaus gyvenimo baigtimi, mes bandome tai įprasminti bei prisiliesti prie gilių ir paslaptingų klodų, kurių mes nepažįstame ir kurie mums yra visiškai nepavaldūs. 

Pamenu savo bobutės laidotuves. Iki to momento, kai karstas buvo užkastas ir mes visi pradėjome judėti savo automobilių link, aš, matyt, iki galo nesuvokiau, kas iš tiesų įvyko. Mane apėmė gilus liūdesys ir ilgesys, nes mes paliekame ją čia vieną, giliai po žemėmis, o patys važiuojame valgyti… Mes gyvename toliau, o ji lieka čia. „Turbūt ji labai vieniša“, – galvojau aš. Ta mintis ir ją lydintis liūdesys neapleido manęs gana ilgai.. Po kurio laiko susapnavau sapną, kad mano bobutė sėdi gėlėtoje pievoje ir šypsosi. Šis sapnas mane atpalaidavo, ir, nors dar kurį laiką buvo liūdna, viduje palengvėjo… (Čia ir kitur kursyvu išskirti teksto autorės prisiminimai).

Gedinčiojo mintys sukasi tik apie mirusį žmogų – „aš negaliu galvoti apie nieką kitą, tik apie jį“. Kol žmogus, su kuriuo mus sieja ryšys, dar gyvas, santykiai tęsiasi. Mes negalime jo taip emocingai prisiminti, kaip tuomet, kai jį prarandame, o santykiai jau nebegali pasikeisti. Miręs žmogus dažnai idealizuojamas, santykiai su juo išgyvenami ir prisimenami kaip labai harmoningi. Vis dėlto šis patyrimas negali trukti labai ilgai, kadangi kasdien suvokiamas negailestingas jo nebuvimas. Skausminga netektis, švelnumo, rūpesčio, artumo, santykio poreikiai nuolat primena tą, kurio jau nebėra. 

Kai mirė mano tėtis tik po kurio laiko supratau, kas namuose „ne taip“. Man trūko tų garsų namie, kurie buvo susiję su juo, kai jis buvo gyvas. Praradus artimąjį esame priversti mokytis gyventi iš naujo, kitaip negu buvo iki šiol. Prarandame ne tik šeimos narį, mums mylimą žmogų, kartu mes prarandame daugybę dalykų, kurie mus siejo su tuo žmogumi. Susiduriame su naujais gyvenimiškais iššūkiais ir turime išmokti su jais susitvarkyti. Galbūt praradome žmogų, kuris iki tol tvarkė visus finansinius reikalus šeimoje arba turėjo ypatingų gebėjimų spręst vaikų nesutarimus, arba gebėjo sukurti jaukią nuotaiką namuose. Ir staiga jo nebelieka. Natūralu, kad kas kartą grįžę namo mes dar gana ilgą laiką susidursime tiek su vidine, tiek su išorine tuštuma bei giliu vienatvės išgyvenimu. Kartą nugirdau pokalbį, kad viena moteris, mirus vyrui, susidūrė su iki tol jai nepažiniu kasdienės buities darbu, jog nuo šiol kambarius teks siurbti jai pačiai, nes iki tol tai darydavo jos vyras. Netektis yra daugiasluoksnis ir daugialypis procesas, kupinas išorinių ir vidinių užduočių, kurias turime išspręsti, kad galėtume gyventi toliau. 

Kai grįžtame prie prisiminimų apie mirusįjį, turime galimybę tarsi iš šalies pamatyti, kokie buvo mūsų santykiai iki jo mirties. Kiekvienas žmogus, su kuriuo mus sieja ryšys, geba atrasti mumyse tokių savybių, kurias tik jis vienas gali pažadinti bei atgaivinti. Tai, ką jau miręs žmogus atgaivindavo mumyse, kai dar buvo gyvas, turime saugoti ir neprarasti. Tokiu būdu jis ir toliau gyvena. 

Gilaus liūdesio išgyvenimas gedulo procese kartojasi ir, kas kartą prisiminus žmogaus praradimą, prasiveržia chaotiški jausmai, kurie kelia kančią, vidinį skausmą išgyvenimo. Psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross, daugelį metų bendravusi su mirštančiais ligoniais, teigia, kad anksčiau kentėjimas buvo įprastas dalykas. Kančia turėjo savo tikslą, prasmę ir būsimą atlygį. Pasak autorės, žmonių tikėjimas pomirtiniu gyvenimu padeda palengvinti kančios naštą – jei daug kentėjau čia, žemėje – man bus atlyginta danguje. Šiais laikais žmonės stengdamiesi išsivaduoti iš skausmo dažniau linkę vartoti raminamuosius vaistus. Atrodo, jei vaistais galima numalšinti skausmą arba susilpninti sunkiau pakeliamus jausmus, kentėti neverta. 

Vis dėlto kartkartėmis išgyventi netekties jausmus yra svarbu, nes tai padeda pakeisti vidinį santykį su mirusiuoju. Tam reikia laiko ir leidimo sau išgyventi skausmą iki galo. Tuomet pradeda keistis ir vidinis mirusio žmogaus vaizdinys. Tokiu būdu netektis gali būti priimta. Kartais būna, kad skausmas užima mirusiojo vietą. Tuomet gali atrodyti, kad, paaukojęs skausmą, gedintysis tarsi išduos arba pamirš jam brangų žmogų. Iš tiesų skausmas turi būti paaukotas, o santykis su mirusiuoju paleidus skausmą gali atsiskleisti naujai. Pradedama save suvokti kaip žmogų, kuris išgyveno netektį, bet gali gyventi toliau. Žingsnis po žingsnio sugrįžta gyvenimo džiaugsmas ar nauji interesai. Prisiminimai apie mirusį žmogų sugrįš, nes jie priklauso šiam gyvenimui, bet, jei leidžiame gedėjimui būti, jis nebeužgoš viso kito. Gedulas ir netektis pabudina žmogų bei priverčia susimąstyti. Kai susiduriame su artimojo netektimi, gauname pamoką ir priminimą, kad ir mūsų kelionė šioje žemėje kada nors baigsis. Ir nors tai be galo skausminga, kartu yra ir galimybė bręsti bei augti, pradėti labiau vertinti gyvenimą, brangius žmones. Netekties akivaizdoje žmogus gali pradėti ieškoti ir surasti tikėjimą, kurti santykį su Dievu. 

Kartais ilgą laiką nepavyksta užbaigti gedėjimo proceso, jis užsitęsia ir tampa sudėtingas. Pasak psichologės-psichoterapeutės K. Polukordienės, įvairiose religijose bei kultūrose gedului yra skiriami 1–2 metai. Tai laikotarpis, kurio metu vyksta sielvarto darbas, po kurio žmogus palaipsniui priimą pasikeitusią realybę jau be artimo jam žmogaus bei grįžta į įprastai tekantį gyvenimą. Vis dėlto kiekviena netektis yra individuali ir kartais prireikia kur kas daugiau metų, kad žmogus gebėtų priimti praradimą tiek vidiniame, tiek išoriniame pasaulyje. Jeigu gedėjimas užsitęsia ilgiau negu kelerius metus – sielvartas nesilpsta, kartojasi gedėjimui būdingi sveikatos sutrikimai, prasideda depresija – gedėjimas laikomas komplikuotu. Tuomet yra reikalinga specialistų pagalba. Be jos žmogus nebegali pats susitvarkyti su tokia netektimi. Pasak V. Kast, jeigu liūdesio emocijos neįsileidžiamos chaotiškų emocijų fazėje – gali prasidėti depresija. Tai susiję su tuo, kad gedintis žmogus bando užgniaužti jausmus, kurie skaudina. Jausmų slopinimas mažina aktyvumą, tikrumo jausmą ir neretai yra susijęs su tuo, jog gedintis žmogus nenori pernelyg „apsunkinti“ artimųjų. 

Apie mirtį, netektis, gedulą ir jį lydinčius jausmus mes kalbame puse lūpų, pašnibždomis, su baime ką nors pasakyti ne taip arba „dar labiau nuliūdinti“, kai bandome paguosti netekties palytėtą žmogų. Ir iš tiesų būti šalia gedinčio žmogaus yra vienas iš sudėtingiausių gyvenimo patyrimų. Gedintį žmogų sunku paguosti, atrodo, kad visi žodžiai skamba pernelyg banaliai, lėkštai ar nenuoširdžiai.

Geriausias būdas padėti gedulą išgyvenančiam žmogui – būti šalia, priimti jo jausmus, neskubėti jų slopinti sakant, pavyzdžiui, „ką dabar padarysi –  nebesigraužk“, „dar viskas prieš akis, pasistenk nurimti…“, „turi susiimti, dabar reikia pasirūpinti savimi ir kitais šeimos nariais…“, „būk stiprus“ ir panašiai. Už panašių pasakymų ir patarimų slepiasi raginimas neliūdėti, neišgyventi kančios. Jei šalia jūsų esantis žmogus prarado ką nors brangaus, neskubėkite patarinėti ar bandyti jį pralinksminti. Šiltai apkabinti, nuoširdžiai užjausti, pabūti kartu tyloje, pasidomėti, ar galime kuo nors padėti, kasdienybėje yra labai daug. 

Kai mirė mano tėtis, mano geriausia draugė važiavo iš darbo kartu su manimi. Ji beveik nekalbėjo, tiesiog ėjo kartu į mano namus, sėdėjo su manimi visą vakarą. Ir tik klausėsi. Tik dabar supratau, kokia aš esu dėkinga jai už tą vakarą. 

Baigdama noriu pasidalinti J. Degutytės eilėmis, kurios yra skausmingos, bet kartu žadina ir viltį. Ramybės jums, kurie sielvartaujate. 

Aš mirčiai netikiu
Neatima ji nieko.
Ji tik patvirtina, kas gyva,
O kas ne. Ir gyva žemėje puikiais darbais 
Palieka
Širdy ugnies lašu ir vyturio 
Giesme.
Ir niekur neišeisi, niekada
Nemirsi – iš rankų tik gyvenimas 
Paukščiu išskris kelionės pabaigoj
O tu rasa – rasos lašu pavirsi.
Neš kaip liepsnelę jį 
Virš žemės vyturys

Šis straipsnis yra projekto „Psichologinės pagalbos plėtra vietos bendruomenėje“ dalis. Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis ir įgyvendinamas Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro kartu su partneriais.