Dmitry Ratushny/Unsplash.com nuotrauka

Tarptautinių tyrimų duomenimis, ankstyvoji trauminė patirtis paveikia visas tolesnio gyvenimo funkcionavimo sritis, lemia depresiją, priklausomybes, savęs žalojimą, savižudybes. Šių metų pavasarį pradėto tyrimo „Stresas ir atsparumas paauglystėje: pirmieji tyrimo Lietuvoje duomenys“ (tyrimą atliko dokt. I. Daniūnaitė, dr. P. Želvienė, G. Astrauskaitė) metu apklausus 1308 šešiolikmečius paauglius iš įvairių šalies mokyklų net 932 pažymėjo bent vieną trauminę patirtį. Vidutiniškas trauminių įvykių skaičius buvo 2,5–3, apie 7 procentai paauglių patyrė 6 ir daugiau traumuojančių įvykių. Kaip dažniausias trauminis įvykis buvo minimas patirtas nelaimingas atsitikimas ar sužalojimas, o 46, 6 proc. paauglių pažymėjo matytą fizinį smurtą. Tarp nepalankių patirčių atsidūrė ir stresą kelianti medicininė procedūra. 26 proc. apklaustųjų patyrė fizinį smurtą ne šeimoje, 25 proc. susidūrė su netikėta mirtimi.

Apie tai, kaip suteikti veiksmingą pagalbą psichotraumatologijoje, taip pat apie psichologinių traumų poveikį ir atsparumą asmens raidos kontekste buvo kalbama spalio 25 d. vykusioje 9-ojoje Vilniaus traumų psichologijos konferencijoje „Traumos poveikis vaikui ir šeimai“, kurioje žymiausi pasaulio psichotraumatologai skaitė mokslinius ir praktinius pranešimus. Siūlome pokalbį su Norvegijos smurto bei trauminio streso tyrimų centro psichologe prof. SIRI THORENSEN, konferencijoje skaičiusia pranešimą „Kas laukia šių vaikų ateityje? Kelias suaugusiojo link patyrus traumų vaikystėje ir paauglystėje”

Kokių pasekmių mums sukelia ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu patirta fizinė, psichologinė ir seksualinė prievarta?

Jau daug metų gilinuosi į priežastis, kaip vaikystėje patirta seksualinė prievarta atsiliepia tolesniam žmogaus gyvenimui. Mes matome suaugusiuosius, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo, depresijos, kamuojamus galvos skausmų, o kartais netgi nuo visos „puokštės“ tokių negalavimų. Be abejonės, nuo to nukenčia jų gyvenimo kokybė: studijos, darbas. Jiems sunkiau prisitaikyti, kyla didesnė įvairių psichologinių sutrikimų rizika. Tačiau svarbu pabrėžti, kad, nors daug žmonių yra patyrę prievartą vaikystėje, tačiau tai netrukdo jiems džiaugtis gyvenimu.

Prof. Siri Thoresen. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kaip vaikystėje patirta prievarta paveikia mūsų tolesnį gyvenimą? Kokių sunkumų kyla suaugusiesiems po skaudžių vaikystės patirčių?

Užaugę jaučiame didelę empatiją vaikams, linkime jiems gero gyvenimo. Gydytojui labai sunku klausinėti vaiką apie jo patirtą seksualinę prievartą ar kitas sunkias patirtis. Vaikams, patyrusiems prievartą įvairiose gyvenimo arenose“, vėliau kyla rizika susidurti su ja suaugus. Jų gyvenime itin svarbią vietą užima santykiai su kitais žmonėmis, taip pat jie jaučia gėdą dėl skaudžios vaikystės patirties. Kamuojamiems tos didžiulės gėdos labai sunku atsiverti kitiems žmonėms, nes daugybę dalykų reikia slėpti. O nuo to nukenčia atvirumas tarpasmeniniuose santykiuose.

Visa tai gali kelti didesnę riziką jauniems žmonėms, kurie, būdami sužeisti, ieškos tam tikrų, galbūt rizikingo elgesio asmenų grupių, galvodami, kad niekas kitas su jais nenori būti. Tačiau, norėdami įveikti tą gėdos jausmą, turime keisti būtent savo pačių požiūrį, nes juk nepakeisime kito žmogaus požiūrio. Galime prisiminti moterų judėjimą, kurio dėka nemažai dalykų šiandien atrodo ne tokie gėdingi, nes visuomenė pasikeitė. Tad visuomenė turi išgirsti faktus apie vaikų prievartą ir netylėti.

Norvegijoje vaikams jau darželiuose ir mokyklose ugdomas supratimas, ko jų atžvilgiu neturėtų daryti suaugusieji. Taip pat svarbu pastebėti skriaudžiamus vaikus, kadangi vaikui gali atrodyti, kad tik jam vienam nutinka toks dalykas, o visi kiti tėvai yra puikūs. Ir tai tik didina gėdos jausmą. Tad jauniems žmonėms reikia pasakoti, kad tokių dalykų visgi nutinka, būtina su jais kalbėtis, nuraminti ir užjausti.

Kokia tikimybė, kad patyrusieji vaikystėje prievartą patys smurtaus savo šeimose ir tokiu būdu tęs tą nelemtą ciklą? Kaip pavyzdys galėtų būti vaikai, augę alkoholikų tėvų šeimose.

Apskritai didžioji visuomenės dalis nesmurtauja prieš savo vaikus. Norvegijoje savo sutuoktinius ar vaikus mušantys žmonės gauna specialią terapinę pagalbą „Alternatyva smurtui“. Tačiau turime tyrimų apie žmones, patyrusius smurtą vaikystėje, kuriems gali kilti didesnė rizika jį tęsti vėliau prieš savo vaikus. Ši rizika ypač išauga žmonėms, vaikystėje patyrusiems visą puokštę įvairių smurto rūšių. Tačiau dauguma tokių žmonių neskriaudžia savo vaikų.

Deja, neturime tyrimų, kurie atskleistų pasikartojančio smurto ciklo galimybę. Dar daug ko nežinome, nors ieškome atsakymų.

Kaip patyčios, nuvertinimas ar netgi išstūmimas iš socialinio sluoksnio lemia vaiko ar paauglio kelią į suaugusiojo gyvenimą?

Socialiniai santykiai yra vienas stebuklingiausių mūsų gyvenimo komponentų. Palaikydami gerus tarpusavio santykius esame laimingi, jaučiamės visuomenės dalimi. Esame „mes“, o ne „aš“. Ir nuo to laimi netgi mūsų fizinė sveikata. Vaikams, patyrusiems įvairių rūšių prievartą, kyla grėsmė neužmegzti harmoningų santykių ateityje. Jų santykiai šeimoje nesaugūs, prarandamas pasitikėjimas kitais žmonėmis. Už namų ribų kyla patyčių, išprievartavimo grėsmė, o tai kelia komplikacijų santykiuose su kitais žmonėmis: „Aš nežinau, ko iš tavęs galiu sulaukti...“

Turime puikų jau 75-erius metus besitęsiantį amerikiečių tyrimą, kuris atskleidžia, kad jauniems žmonėms svarbiausia karjera, o vidutinio amžiaus sulaukusiems – geri tarpusavio santykiai. Pažvelgę į savo gyvenimą matome, kiek problemų sukelia tėvų ir vaikų, sutuoktinių tarpusavio santykiai. Tačiau svarbu atrasti būdą negatyvias patirtis integruoti į savo gyvenimą.

Kaip visuomenė gali padėti asmenims, kuriems išsivystė potrauminis stresas po nepalankios vaikystės patirties?

Tikrai ne visi, patyrusieji traumas, ieško pagalbos. O ją galime suteikti žmonėms, kurie jos ieško. Žmonės turėtų suvokti, ką reiškia išgyventi nelabai gerą vaikystę. Visuomenė gali apsaugoti vaikus, stiprindama teisinę bazę. Siaubo filmuose, psichologiniuose trileriuose matome scenų, kai skriaudžia tas, kuriuo tu pasitiki. O kai ieškai pagalbos – tave atstumia. Ir tai yra pagrindiniai siaubo filmų komponentai.

Didžiausią traumą mums sukelia artimi žmonės, kuriais pasitikime. Evoliucija rodo, kad, kai mums nutinka kažkas baisaus, mes ieškome kitų pagalbos. Ir baisiausia yra būti išmestam už savo bendruomenės ribų. Taip nutinka ir vaikams, prievartaujamiems šeimose. Jie bijo, kad policija, į kurią jie kreipsis pagalbos, juos nuvils. Tokia patirtis yra labai dramatiška. Kai mums sunku, ieškome kitų žmonių pagalbos, tad turime užtikrinti, kad nukentėjusiesiems padėtų policija, sveikatos apsaugos įstaigos, teismai.

Kol kas tik viena iš dešimties išprievartautų moterų kreipiasi į policiją ar nueina pas gydytoją. Visuomenė, į kurią kreipiamės pagalbos, yra „mes“, tad turime tikėtis jos palaikymo tuo metu, kai esame bejėgiai ir mums labai reikia paramos. Ir čia labai svarbios tampa nevyriausybinės organizacijos, kurios tiesia tiltus tarp nukentėjusiųjų ir policijos bei sveikatos apsaugos specialistų.