Akademinės Fribūro universiteto lietuvių draugijos „Lituania“ vėliava, 1922. Aversas. Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka

Į parodos „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“ atidarymą sostinėje veikiančiame Bažnytinio paveldo muziejuje rugsėjo pabaigoje sugužėjo daugybė žmonių. Salėje, kur istorikai skaitė pranešimus, pristigo vietos, parodos erdvėje prie eksponatų galėjai tik grūstis.

„Žmonėms įdomu istorija ir istorijos, – sako viena ir parodos kuratorių dr. MONIKA ŠIPELYTĖ. – Nors mūsų tema nekontroversiška, nešokiruojanti, bet gal jaučiame to praeito amžiaus pradžios gyvenimo ilgesį, taisyklių ir normų pasaulio trūkumą, žmonių entuziazmo stygių? Visa tai randame šimtamečiame pasakojime. Prie to prisideda ir Šveicarijos – beveik mitinės šalies – žavesys.“ 

Lietuviai Šveicarijoje XX a. pradžioje – jų studijos, valstybingumo projektai, diplomatinė veikla. Tai pašnekovės mokslinio tyrimo objektas. Istorikė neseniai apgynė disertaciją „Šveicarijos lietuvių politinė ir diplomatinė veikla 1915–1919 m. Lietuvos valstybingumo klausimu“.

Dr. Monika Šipelytė Fribūre. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Disertacijoje tyrinėji Pirmojo pasaulinio karo metais organizuotai veikusius Šveicarijos lietuvius, įkūrusius tris organizacijas – Lietuvių informacijos biurą, Lietuvių tautos tarybą ir „Lituania“ komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Kuo svarbus šveicariečių, kaip jie patys save vadino, intelektualinis indėlis atkuriant Lietuvos valstybingumą?

Pirmiausia reikėtų pripažinti, kad itin sunku pamatuoti tą indėlį. Praktiniuose sprendimuose ir siūlymuose dėl Lietuvos ateities, monarcho rinkimų užkulisiuose ar konferencijų diskusijose tai dar galima šiek tiek atsekti. Šiuo atveju „valstybingumo atkūrimas“ suvoktinas kaip kelerių metų praktinis politinis darbas derantis, reikalaujant lietuviams savarankiškumo, spaudos, laisvo judėjimo, rinkliavų mažinimo ir panašiai. Nežinau, ar mano tirta intelektualų grupė buvo pasiekusi idėjų istorijos ir politinės teorijos lygmenį.

Minėtų trijų organizacijų veikimas tikrai buvo svarbus tuo metu, itin matomas trumpuoju laikotarpiu. Šios kompanijos idėjinio lyderio – Juozo Gabrio-Paršaičio – atveju netgi formavosi legendos apie jo veiklos teisėtus ir neteisėtus būdus. Tačiau reikia pripažinti, kad, pavyzdžiui, kokios nors politinės doktrinos ar idėjinės srovės, pasibaigus organizacijų veiklos laikui 1919 m., nesusikūrė. Gabrio veiklos tesėjai buvo įvairūs perversmininkai ir keistų „Žmonių partijų“ kūrėjai. Tai kažin ar patenka į idėjinio paveldo kategoriją. Čia dar reikėtų gilintis į laiko, erdvės ir nuomonių sankirtas, sąsajas tarp Šveicarijos ir besikuriančios lietuviškosios politinės minties, istoriografijos tradicijos, socialinės katalikybės doktrinos tęstinumo – to, kas vyko už mano tirtos žmonių grupės kasdienio iki diplomatinio darbo. Nors negalima paneigti, kad daugumą karo laiku aplink Gabrį besisukusių veikėjų būtent jis išmokė skaityti ir rašyti knygas, domėtis kalbomis, mėgti pinigus ir stengtis uždirbti iš politikos – tad gal tai sėkminga mokykla, tik ne tokia poetiškai pakili, kaip esame linkę įsivaizduoti?

Pirmojo pasaulinio karo metais neutrali Šveicarija buvo palanki vieta megzti pažintis, dalyvauti derybose, skleisti informaciją apie Lietuvą. Kaip šveicariečiai vykdė diplomatinę veikla ir kuo ji skyrėsi (jei skyrėsi) nuo to, kaip Lietuvos valstybingumą atkurti siekė išeiviai kitose šalyse?

Atsakyti į klausimą, kuo skyrėsi ir kuo ne, turbūt negalėčiau, nes kitų vadinamųjų „politinių centrų“ veiklos karo metais disertacijoje netyriau. Šiek tiek paliečiau santykius su Lietuvos (vėliau Valstybės) Taryba ir kitose šalyse dirbusių lietuvių nuomones apie šveicariečius ir jų veiklą. Taip pat reikėtų pasakyti, kad panašia veikla buvo užsiimama ir kitose neutraliose šalyse – Švedijoje, Danijoje. Atskiras Informacijos biuras veikė Vašingtone, kur lietuvių veikimas ir pirmiausia skaičius buvo visiškai kitoks negu Europos sostinėse.

Žinoma, Šveicarija šiek tiek gelbėjo lietuvius tiek geresnio kasdienio gyvenimo, tiek laisvesnės politinės elgsenos galimybėmis. Tačiau tam reikėjo nežmoniškai daug pinigų – reklamų kampanijoms būtent iš Šveicarijos buvo išleista tiek, kad tikriausiai nė vienas kitas centras net nesvajojo tiek išleisti, nes niekaip nebūtų tiek surinkę. Čia kalbame apie pinigines aukas, Amerikos lietuvių finansavimą, Gabrio uždarbius iš Vokietijos tarnybų. Atrodo, kad vėl grįžtu prie praktinio gyvenimo ir darbo motyvo – pinigų. Bet, patikėkite, visais laikais Šveicarijoje tai buvo viena svarbiausių galimybių veikti. Tad būtent lėšos suteikė šveicariečiams galimybę plačiai agitacijai ir spaudos darbui, o Juozui Gabriui leido dar plačiau svajoti. Tikriausiai šiam veikėjui įsikūrus kitoje neutralioje šalyje, Fribūro kunigų veikimas nebūtų pasiekęs tokių politinių viražų aukštumų.

Paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“. Evgenios Levin nuotrauka

Paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“. Evgenios Levin nuotrauka

Šveicariečiai buvo atsiriboję nuo Rusijos ir Lenkijos, tačiau bendradarbiavo su Vokietijos institucijomis, pareigūnais. Kiek provokiški jie buvo, galvodami apie Lietuvos valstybingumą?

Atsiriboję viešai jie stengėsi atsiriboti ir savo pareiškimais bei publikacijomis, bet tai nereiškė, kad nebendravo. Tiek su Rusijos, o ypač su Lenkijos veikėjais Šveicarijoje buvo palaikomi ryšiai, bandoma įvairiais būdais tai sujungti pajėgas kuriuo nors klausimu, tai garsiai skelbti priešiškus ultimatumus. Juolab kad pažiūros keitėsi besikeičiant Pirmojo pasaulinio karo situacijai.

Taip pat buvo ir su provokiškumo lygmenimis – Vokietijos pareigūnai buvo atviriausi ir labiausiai suinteresuoti bendradarbiavimu su jiems palankiais lietuviais, kaip ir su panašios politinės krypties lenkais, ukrainiečiais, latviais. Gabrys su savo tarptautinių organizacijų užmačiomis tokius veikėjus ir bandė telkti. Todėl disertacijoje stengiausi kalbėti gana konkrečiai – nagrinėti tam tikru laiku tam tikroje situacijoje parengtus dokumentus, vėlesnius jų taisymus, pertvarkymą ar paneigimą. Nors bendras provokiško veikimo „skonis“ po šio tyrimo lieka, tikrai negalėčiau pasakyti, kiek tai siekto propaguoti provokiškumo, siekiant nuolaidų Lietuvai, išdava, kiek iš tiesų politines orientacijas atspindėjęs bruožas.

Šiuos klausimus derėtų svarstyti drauge su, pavyzdžiui, Antano Smetonos provokiškomis knygelėmis 1917 m. rudenį ar entuziastingu Konstantino Olšausko gyvenimu prie „kaizerio dvaro“ tuo pat metu. T. y. platesniame viso tautinio judėjimo kontekste, kai buvo suprasta, kad provokiškai laisva Lietuva geriau negu jokios. Bėda buvo ta, kad Gabrio kompanija šiek tiek pražiopsojo momentą, kada buvo imta kurti „lietuvių Lietuvą“. Jie liko prie „priklausomos nuo kažko“ Lietuvos projekto net ir 1918 m. pabaigoje, nepereidami prie realių iniciatyvų pačioje Lietuvoje ir nesiderindami prie Vilniuje gimusių tikrai svarbių valstybingumo stiprinimui iniciatyvų, nepripažindami ten dirbusių politikų kaip lygiaverčių partnerių.

Paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“. Evgenios Levin nuotrauka

Paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“. Evgenios Levin nuotrauka

Viena iš disertacijos išvadų yra ta, kad nuosekliausiai Šveicarijos lietuvių siūlytas valstybės projektas buvo karalystė. Kodėl jie buvo konstitucinės monarchijos šalininkai?

Galbūt todėl, kad užaugo, išsilavino ir gyveno karalysčių laiku. Nors didžiosios Rytų ir Vidurio Europos imperijos byrėjo, Vakarų Europos monarchijos atrodė nepajudinamos. Kuriant naują valstybę, šis stabilumas atrodė svarbus. Nors itin daug buvo mąstoma ir apie JAV bei Šveicarijos siūlomus valstybingumo modelius, atkūrimo pradžioje buvo pasisakoma tik už monarchiją. Bet tai juk glaudžiai susiję su tuo, iš ko buvo prašoma tos dalinės nepriklausomybės – iš Vokietijos, nors ir pralaiminčios karą, monarcho. Kreipiantis į Prancūzijos diplomatus ši retorika buvo apverčiama, tarsi lietuviams negaunant deramos paramos iš Vakarų respublikonų tenka nuolaidžiauti Vokietijos monarchistinėms užmačioms. Disertacijoje taip pat miniu, kad šveicariečių veikėjų dauguma respublikos šalininkais tapo tik atsiminimų rašymo laiku – veiksmo laiku svarbiau buvo kuris ir kieno kandidatas užims Lietuvos sostą.

Dr. Monika Šipelytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Koks buvo šveicariečių santykis su į Vilnių persikėlusiu Lietuvos politikos centru po Vasario 16-osios akto paskelbimo?

Žinot, fiziškai tas centras niekur nepersikėlė, kaip ir oficialiai niekur nebuvo įkurtas, čia galios santykių slinktis, kuri irgi neįvyko kitą dieną po Vasario 16-osios. Juk visos aistros dėl karaliaus rinkimų užvirė būtent keli mėnesiai po nepriklausomybės paskelbimo. Tas jausmas, kad Lietuvos politika yra tvarkoma Lietuvoje, žinoma, stiprėjo. Buvo grįžtama į gimtinę iš visų pasaulio kampelių – taip pat ir iš Šveicarijos. 1918 m. ruduo pažymėtas Gabrio, kaip Šveicarijos lietuvių organizacijų vadovo, ir Smetonos bei Voldemaro konfliktais. Tačiau tai tik epizodas tuo metu vykusių įtakos ir netgi postų dalybų dar politiškai itin trapioje Lietuvoje. Buvo norinčiųjų toliau gyventi Šveicarijoje ir vadovauti Lietuvai, buvo norinčiųjų tiesiog dirbti paprastus darbus tėvynėje, buvo tokių, kuriems pavyko suderinti abi perspektyvas – taip šveicariečiai ir išsisklaidė.

Juozas Gabrys-Paršaitis (1880-1951). vle.lt nuotrauka

Veikliausiais šveicariečiais įvardijami kunigai Juozas Purickis, Vladas Dzimidavičius-Daumantas, Antanas Steponaitis, Konstantinas Olšauskas, Vincas Bartuša ir žurnalistas, vertėjas, politikas Juozas Gabrys. Pastarasis – tikras tavo disertacijos herojus, minimas daugiausia. Kokia jis buvo asmenybė, sėkmingai veikęs politikoje iki atkuriant valstybę, tačiau dėl minėtų nesutarimų neužėmęs jokio oficialaus posto Lietuvą atkūrus?

Tiek Smetona, tiek Voldemaras buvo panašaus „kalibro“ politiniai veikėjai kaip Gabrys, tik itin skirtingų likimų. Ir šiek tiek kitokių startinių politinės karjeros pozicijų – Gabrio padėtis tikrai buvo geriausia. Kuriam labiausiai pavyko ta „politiko karjera“? Jei kurtume dokumentinį serialą „Karalius. Profesorius. Diktatorius“, sakyčiau, sudėliokite patys, kuris yra kuris, aš tiksliai nežinau. Jų gyvenimai kaip ir visa Lietuva – sunku suprasti, kaip išlieka, bet yra neįveikiami. Toks ir Gabrys buvo – užsispyręs, valdingas, aršus, įtikėjęs savo galia ir teisumu. Tačiau taip pat itin intelektualus, skvarbaus proto ir mylintis gyvenimą, pinigus, Lietuvą. Tarpukario Lietuvos teismas, beje, (istorikui tai labai ironiška) įrodė Voldemaro ir Gabrio ginče 1925 metais, kad pastarasis labiau mylėjo tėvynę. Nuspręsta, kad Voldemaras jį neteisingai kaltino Lietuvos išdavyste. O Smetona tuo tarpu? Artėjo 1926-ieji...

Įdomu, kad kiti minėti veikėjai – kunigai, dauguma studijavę Fribūro universitete teologiją ar filosofiją. Kaip jie sprendė įtampą tarp kunigiško pašaukimo ir politinės veiklos, o atkūrus valstybę – politinės/diplomatinės karjeros?

Kompromituojantis klausimas. Labai blogai sprendė. Dauguma jų itin skandalingai metė kunigystę ir susirado žmonas. Du mirė ne itin aiškiomis aplinkybėmis. Vincas Bartuška, neradęs sau vietos Lietuvoje, grįžo į JAV užkampį. Tik Antanas Steponaitis toliau kukliai kunigavo Lietuvos provincijoje, tęsdamas savo „Lituanijoje“ pradėtą rūpinimąsi stokojančiaisiais. Įtariu, kad Vincas Mykolaitis-Putinas apie „Altoriu šešėly“ svarstomas problemas irgi ėmė mąstyti Fribūre. Bet čia neatsakytas klausimas, ir šiam prieštaringumui mokslinio pagrindimo jam kol kas neturiu, tik štai tokių faktų rinkinį.

Paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“. Evgenios Levin nuotrauka

Paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“. Evgenios Levin nuotrauka

Esi viena iš Bažnytinio paveldo muziejuje šiuo metu veikiančios parodos kuratorių. Ką norėjote pasakyti pavadinime apibūdindami Fribūro universiteto studentus lietuvius dvasiniais Fribūro vaikais?

Norėjome pabrėžti, kad Fribūro universitetas ir miestas buvo svarbūs lietuvių dvasinio ir pasaulietinio elito ugdymosi centrai, kad ten pynėsi pačios įvairiausios istorijos, vyko tautinis, religinis, politinis gyvenimas davęs daug idėjų tolesnei veiklai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. O pati frazė yra citata iš lietuvių studentų korporacijos vėliavos (kuri eksponuojama parodoje), šventinimo ceremonijos – šveicarų profesoriaus taip buvo įvardinti lietuviai.

Parodoje eksponuojama ne tik minėta korporacijos, kuri save vadino Fribūro studentų draugija „Rūta“ (vėliau pervadinta į „Lituania“) vėliava, bet narių fotografijos, moksliniai darbai ir kiti leidiniai. Kodėl šiai draugija, įkurtai 1899 m. ir veikusiai iki 1934-ųjų, skirtas atskiras dėmesys?

Nes ji ir buvo organizuotos lietuvių studentų veiklos branduolys, intelektualinio gyvenimo Fribūre piko pradžios ir pabaigos ženklas. Ieškojome, nepaisydami studijų krypties ar įsitikinimų vienijusio veiksnio – tai ir buvo draugija. O vėliava ir jos istorija iš tiesų mus pati surado. Itin džiugu, kad ją pavyko taip vaizdžiai ir, tikimės, įdomiai papasakoti. Aš asmeniškai labiausiai viliuosi, kad mūsų pradėtas darbas įkvėps susidomėjimą, galų gale – ryšių su Fribūru palaikymą, geresnį lietuviškosios tapatybės pasaulyje suvokimą.

Lietuvos jaunimas XIX a. pab.–XX a. pr., Vilniaus universitetui esant uždarytam, studijavo ir į organizacijas būrėsi ne tik Fribūre, bet ir Levene, Krokuvoje, Petrapilyje (Sankt Peterburge), Dorpate (Tartu). Kuo išskirtinė Fribūro universiteto reikšmė?

Labai keistas klausimas. Ar būtinai turi būti išskirtinė, kad būtų svarbi? Gal ji kaip tik tipinė tam laikui? Tinkami žmonės susitiko juos maloniai priėmusiame katalikiškame universitete, pasaulinių permainų ir modernizmo gimimo laiku. Būtent to epochinio tradiciškumo arba modernaus žmogaus gimimo pokyčius sąmonėje, elgsenoje, tekstuose, kalbose mes dabar ir bandome surinkti. Tai nėra geriausio, šauniausio, gražiausio rinkimai. Negaliu atsakyti, ar Fribūro korporantai buvo gausiausia lietuvių išeivių bendruomenė to meto Europoje – bet aktyvumą ir žinomumą lemia ne tik skaičius. Manau, paroda visi siekėme parodyti – štai, ši bendruomenė buvo tokia: spalvinga, įvairi, mėgstanti iššūkius, reikli ir imli mokslui. Bet itin įdomu būtų sužinoti, kokios buvo kitos, kitur. O svarbiausia – tai parodyti ir papasakoti visuomenei.

Paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“ veiks iki mėnesio pabaigos. Lapkričio 9 ir 30 dienomis 15.30 val. vyks eksursijos po parodą su kuratore Kamile Jagėliene.