Šventoji Švč. Trejybės Elzbieta (Elisabeth Catez)

Wikipedia.org nuotrauka

Pasaulį Elzbieta  (Elisabeth Catez) išvydo Prancūzijoje, Avoro (Avord) karinėje bazėje 1880 m. liepos 18 dieną. Ji buvo pakrikštyta liepos 22 d., per šv. Marijos Magdalietės šventę. Po poros metų šeima persikėlė gyventi į Dižoną. Čia 1887 metais nuo širdies smūgio mirė Elzbietos tėtis – kapitonas Juozapas Katez (Joseph Catez). Mamai Marijai (Marie Rolland) drauge su Elzbieta ir jaunesniąja jos sesute Margarita (Margueritte) teko persikraustyti į kuklesnį būstą, iš kurio buvo matyti karmeličių vienuolynas. Sulaukusi aštuonerių metų, Elzbieta šeimos draugui kunigui prasitarė: „Aš būsiu vienuolė, aš noriu būti vienuolė.“

1891 m. balandžio 19 dieną Elzbieta bažnyčioje priėmė Pirmąją Komuniją. Tą dieną ji pirmą kartą aplankė ir Dižono Karmelį. Per pokalbį vienuolyno priorė paaiškino jai, kad vardas Elzbieta hebrajiškai reiškia „Dievo namai“. Šis suvokimas, kad Dievas gyvena joje, tapo viso jos gyvenimo paguoda ir pagrindu. Būdama keturiolikos, Elzbieta širdyje davė skaistybės įžadą, stiprindama ryžtą tapti Karmelio vienuole.

Kita vertus, tuo laikotarpiu atsiskleidė ir ypatingas Elzbietos muzikinis talentas. Būdama trylikos metų ji laimėjo pirmąją vietą Dižono konservatorijos solfedžio ir pianistų konkursuose. Ponia Katez dukters ateitį siejo su muzika ir pasaulietiniu gyvenimu, todėl tvirtai laikėsi sprendimo neleisti Elzbietai stoti į vienuolyną. Savo požiūrį ji pakeitė Elzbietai einant devynioliktus metus, tačiau su sąlyga, kad į vienuolyną ji stos tik sulaukusi 21 metų.

Nors mama per tuos metus kaip įmanydama stengėsi sudominti ją pasaulio pramogomis, mergina saugojo savo širdį ir liko ištikima dar vaikystėje atrastam pašaukimui. Kartą, eidama į vakarėlį, ji savo širdies Mylimojo paprašė: „Būk manyje taip, kad kiekvienas, prisiartinęs prie mažosios Tavo sužadėtinės, atpažintų Tave patį.“

1901 m. rugpjūčio 2 dieną Elzbieta peržengė savo naujųjų namų – Dižono Karmelio – slenkstį. Pirmaisiais mėnesiais gauta šviesa ir paguoda netrukus pranyko – Viešpats išvedė Elzbietą į dykumą, ji patyrė tikrai skausmingą dvasinį išbandymą. Tuo metu Elzbietos ištikimybė ir nuolankumas augo. Dar geriau pažino save, savo skurdą ir atsidavė gailestingajam Viešpaties švelnumui. 1903 m. sausio 11 d. ji davė amžinuosius įžadus. Sesuo Trejybės Marija Elzbieta amžiams tapo Kristaus nuotaka.

Karmelitei, kaip ir visoms kontempliatyvioms sieloms, gresia pavojus užsisklęsti savyje. To neišvengė ir Trejybės Elzbieta. Ji maldavo Dievo išlaisvinti ją: „Padėk man visiškai save pamiršti.“ 1904 m. lapkričio 21-ąją, Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo šventės dieną, sesuo Trejybės Elzbieta gavo savęs pamiršimo malonę.

 Pamažu siela pripranta nuolat gyventi Jo švelnioje artumoje, ji ima suprasti, jog savyje nešiojasi tarsi dangaus lopinėlį, kuriame apsigyveno meilės Dievas.

Po trijų dienų ji rašė vienai savo draugei: „Gal jums atrodo, kad save užmiršti sunku – nesirūpinkite! O, kad žinotumėte, kaip tai paprasta! Pasidalysiu savo „paslaptimi“: galvokite apie Dievą, kuris gyvena jumyse, kurio „šventovė“ esate, kaip sako šventasis Paulius, – galime juo pasikliauti. Pamažu siela pripranta nuolat gyventi Jo švelnioje artumoje, ji ima suprasti, jog savyje nešiojasi tarsi dangaus lopinėlį, kuriame apsigyveno meilės Dievas. Tuomet siela kvėpuoja dieviškuoju oru, sakyčiau, kad žemėje telieka kūnas, o siela gyvena ten, už visų uždangų ir debesų, Tame, kuris yra Nekintamasis.“

Elzbieta troško, kad 1905-ieji būtų „meilės, skirtos Dievo garbei“, metai. Užklupusi liga suteikė jai galimybę šį troškimą įgyvendinti. Per gavėnią pasirodė pirmieji anuomet nepagydomos Adisono ligos simptomai. Elzbieta vienijosi su nukryžiuotu Mylimuoju. Mirties išvakarėse gydytojas vos apčiuopė jos pulsą. Ji dėl to pradžiugo ir, sukaupusi jėgas, ištarė: „Po kelių dienų būsiu su „Trimis“. Mergelė, spindinčioji Būtybė, paims mane už rankos ir nusives į dangų.“ Paskutiniai jos žodžiai buvo: „Žengiu į Šviesą, į Meilę, į Gyvenimą.“ Penktadienį, lapkričio 9 dieną, 5.45 val., sesuo Trejybės Elzbieta atidavė Dievui dvasią.

Šv. Jonas Paulius II, 1984 metų lapkričio 25 dieną sakydamas pamokslą per Švč. Trejybės Elzbietos beatifikacijos Mišias, kalbėjo: „Ji švenčia Dievo šlovę, nes žino, kad jos sielos gilumoje gyvena Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kuriuose ji atpažįsta amžinai gyvą meilę.“

2016 m. spalio 16 dieną popiežius Pranciškus paskelbė Švč. Trejybės Elzbietą šventąja.

Parengė Giedrius Tamaševičius

(plačiau apie šv. Švč. Trejybės Elzbietą galite skaityti „Magnificat leidinių“ išleistoje knygoje „Pal. Švč. Trejybės Elzbieta. Dvasiniai raštai“)